Vilkų medžioklės ypatumai Baltarusijos miškuose

„ŪKININKO PATARĖJO“ AKCIJA „VILKININKYSTĖ AR AVININKYSTĖ?“

Dažnėjant vilkų išpuoliams Lietuvoje ir vis labiau kaistant aistroms dėl jų medžioklės taisyklių pakeitimo, pasidomėjome, kaip gi šie plėšrūnai medžiojami Baltarusijoje. Dėl visiems suprantamų priežasčių vargu ar būtų galima laikyti geru pavyzdžiu kaimyninėje šalyje vykstančius dalykus bet kurioje gyvenimiškoje srityje, tačiau smalsumas nugalėjo. Atviram pokalbiui apie medžioklę pakvietėme patyrusį baltarusį medžiotoją Nickolay Lagonenko.

Vilkų kontrolė – nesibaigiantis procesas

Baltarusijos miškai užima beveik 80 tūkst. kv. km plotą, daugiau nei 3 kartus didesnį nei Lietuvoje, todėl bendras vilkų skaičius turėtų būti įspūdingas, nors tokios informacijos „Ūkininko patarėjui“ niekur nepavyko rasti. „Vilkų Baltarusijoje išties daug, ypač sunkiai įžengiamuose Šiaurės miškuose, Belovežo ir kitose netoli esančiose giriose“, – pasakojimą pradėjo N. Lagonenko. Pasak jo, įvertinus šio plėšrūno gebėjimus itin greitai keisti savo gyvenamą vietą ir per trumpą laiką įveikti didelius atstumus, ima atrodyti, kad vilkų skaičiaus kontrolė – pabaigos neturintis procesas. „Vietoje kuriame nors miško masyve sumedžiotos vilkų gaujos labai greitai atsiranda kita, juk laukinių gyvūnų, kuriais maitinasi plėšrūnai, visur apstu, o jei kažkur stirnų pritrūktų – jie visada gali atsliūkinti į naminių gyvulių aptvarus“, – situaciją apibūdino baltarusis.

Vilkų medžioklėje – jokių taisyklių

Norėdamas nupiešti kuo aiškesnį vaizdą pašnekovas pateikė keletą faktų iš Baltarusijos medžioklės  taisyklių. Pasirodo, ankstesnės redakcijos taisyklėse buvo terminas „nepageidaujami gyvūnai“ (suprask, laikomi kenksmingais žmogaus veiklai). Prie tokių buvo priskirti vilkai, lapės, usūriniai šunys, pilkoji varna, šarka, kormoranas ir netgi pilkasis garnys. „Vėliau dėl visuomenės spaudimo žodis „nepageidaujami“ iš taisyklių buvo išimtas, nes užkliuvo, kad Dievo kūrinys negali būti nepageidaujamas, tačiau iš esmės niekas nepasikeitė: bet kuris teisėtai medžiojantis žmogus savo laimikiu gali nemokamai paversti bet kurį iš aukščiau išvardintų gyvūnų“, – kalbėjo Nickolay.

Baltarusių medžioklės taisyklės iš tiesų įdomios. Štai jose nurodoma, kad aplink rezervatus, nacionalinius parkus esančiuose medžioklės ramybės plotuose bet kokia medžioklė yra draudžiama, išskyrus vilkų ir lapių, jei juos reikia sumedžioti palaikant reikiamą šių plėšrūnų populiacijos dydį, ir visa tai daroma nemokamai.

Baltarusijoje draudžiama laukinius gyvūnus medžioti juos persekiojant motorinėmis transporto priemonėmis, tačiau medžiojant vilkus, o kartu ir tuos, kurie anksčiau buvo nepageidaujamųjų sąraše, – galima. Įdomus faktas, kad kaimyninėje šalyje įprastinės medžioklės leidžiamos šeštadieniais, sekmadieniais ir švenčių dienomis, o medžioti vilkus galima bet kurią dieną. Į gyvenvietes atėjusius vilkus ir kitokius plėšrūnus leidžiama medžioti visiems piliečiams, nepriklausomai nuo to, ar jis turi medžiotojo bilietą, ar ne.

Brangus malonumas

Iš aukščiau paminėtų ir iš daugybės čia neminėtų taisyklių detalių, lengvai prieinamos vilkų medžioklės, administravimo nuostatų matyti, kad Baltarusijoje pilkių medžioklei skiriamas didelis dėmesys. „Tačiau praktikoje viskas yra kiek kitaip“, – tikino N. Lagonenko. Pirmiausia, pasak jo, reikia žinoti, kad vilkų medžioklė nėra pigus užsiėmimas, o įvertinus tai, kad Baltarusijos medžiotojai nėra pasiturintys, sunku juos motyvuoti tokiam dalykui. „Šoviniai, specialiosios priemonės, degalai automobiliui kainuoja nemažai, todėl ne kiekvienas ryžtasi medžioti vilką, kurio mėsa šeimos nepamaitinsi“, – kalbėjo medžiotojas.

Kitas dalykas – medžioklė su vėliavėlėmis efektyvi tik žiemą, kai gerai matomi vilkų pėdsakai, o medžioklė viliojant vilkus, imituojant jų kaukimą reikalauja nemažai brangios įrangos, kuri prieinama tik pasiturintiems žmonėms. „Šiuo atveju bent minimaliai reikalingas naktinis taikiklis, kainuojantis apie 1 000 Eur, o geriau – termovizorius (3 000 Eur), graižtvinis šautuvas ir galimybė pagal pirmą signalą nuvykti gal net į kitoje respublikos pusėje esančius miškus, kur kolegos aptiko vilkų pėdsakus“, – apie nepigius ypatumus medžiojant plėšrūnus redakcijai pasakojo Nickolay.

Nepaisant visų kylančių keb­lumų Baltarusijoje sėkmingai gyvuoja vilkų medžiotojų bendruomenė, kurios nariai pasirengę bet kurią minutę atidėti svarbius darbus ir kelioms dienoms aistringai pasinerti į pilkasermėgių medžioklę. Tokie vyrai tarp medžiotojų yra labai gerbiami, jiems pavydima trofėjinių vilko kailių, nes jie yra vertinami gerokai labiau nei sumedžioto elnio ar briedžio ragai.

Gyva akistata su vilkais

Medžiotojas Nickolay maloniai sutiko papasakoti apie savo dalyvavimą vilkų medžioklėje: „Kartą su geru draugu, dėl vilkų medžioklės pamišusiu Olegu Krupica Gardino srities miškuose medžiojome elnius. Viskas sekėsi gerai ir kai mes jau dorojome sumedžiotą laimikį, paskambino jo kolega iš gretimų medžioklės plotų ir sako: didelė vilkų gauja juda link jūsų. Nebaigę tvarkyti mėsos nuvykome į koordinatėse nurodytą pamiškę ir pasislėpėme už šieno kupetų. Olegas imitavo vilkų kaukimą ir netrukus, gal po 10 min., iš miško išėjo 7 vilkai. Gal todėl, kad mėnulis tą naktį ryškiai švietė, vilkai mus pastebėjo ir jau ruošėsi pasitraukti. Du pilkiai pasuko neteisingu keliu, pasigirdo šūviai... Tiesa, naktį žolėse nieko neradome, tačiau ryte pamatėme, kad buvome taiklūs.

Kitą vakarą nusprendėme pasalą pakartoti, juk dar 5 pilkiai liko miške, juo labiau kad tyrinėdami vietovę aptikome sudraskytą ir pusiau vilkų suėstą elnią. Sutemus pasikvietėme dar du kolegas medžiotojus ir nuvykome į tą pačią vietą. Kaukimą imituojantys vyrai pasislėpė kraštuose, o du šauliai – centre, tikėdamiesi, kad būtent šioje vietoje pasirodys vilkai. Iškart po pirmojo kaukimo vilkas atsiliepė prikimusiu balsu ir išėjo iš miško. Už jo – dar keturi plėšrūnai. Žvėrių sąjungininkas – šviesus mėnulis – dar kartą mus išdavė, buvome priversti šaudyti iš tolimo atstumo. Rezultatas: du vilkus pavyko sumedžioti, nors naktį suradome tik vieną, kitą nelaimėlį – ryte.“

Baigęs pasakojimą patyręs medžiotojas N. Lagonenko apibendrino: „Didžiuliuose mūsų miškuose vilkų išnaikinti neįmanoma, netgi naudojant tokias su mano etika nederančias priemones – termovizorius, naktinio matymo taikiklius, tačiau privalome priversti vilkus bijoti žmonių ir nesiartinti prie gyvenviečių bei gyvulių fermų.“

Nickolay LAGONENKO nuotraukos

Susijusios temos - skaitykite: „Ūkininko patarėjo“ akcija „vilkininkystė ar avininkystė“, vilkų išpuoliai, medžioklės taisyklės, Baltarusijos medžioklės taisyklės, Nickolay Lagonenko