Viltis, kad bus kitaip, neapleidžia

Žemės ūkio bendrovėms šie metai nebuvo išskirtiniai. Aišku, derliai mažesni, bet tai priklauso nuo gamtos sąlygų. Tačiau kur kas daugiau rūpesčių kėlė ne pati gamta ir jos užgaidos, bet tai, kas vyksta šalies žemės ūkio sektoriuje. Iššūkių buvo ir dar yra daug.

Kilo labai daug klausimų, kuriuos spręsdami susidūrėme su visišku žemdirbių ir žemės ūkio specifikos nesupratimu ar nenorėjimu suprasti. Sprendžiant žemdirbiams aktualias problemas iš atsakingų asmenų pasigedome valstybinio požiūrio į tai, kas vyksta. Vienintelė paguoda, kad Seime yra Kaimo reikalų

komitetas, kuriam priklauso žemės ūkį išmanantys politikai. Jei ne jie, su Lietuvos žemės ūkiu būtų blogai.

Ateidami į valdžią, dabartiniai valdantieji žadėjo, kad mokesčiai nedidės, jie beveik nesikeis. Tačiau atsirado sunkiai paaiškinami įstatymų pataisų projektai, numatantys įvairius mokesčius. Norima apmokestinti kai kurias žemės ūkio sritis: numatytas mokestis už paviršinio vandens naudojimą, nekilnojamojo turto mokestis už visą nekomercinį nekilnojamąjį turtą, o baisiausias numatomas mokestinis pakeitimas – degalų akcizų lengvatų naikinimas. Kitose šalyse tokių dalykų vengiama, ir apie lengvatų naikinimą ten negirdėti. Jei tai bus padaryta Lietuvoje, šalies žemdirbiai iškris iš konkurencinės kovos su kitomis ES valstybėmis. Be to, kaimuose vadinamuoju „raudonuoju“ dyzelinu, kurio akcizo lengvatų ketinama atsisakyti, kūrenamos ne tik grūdų džiovyklų, bet ir vaikų darželių, ambulatorijų, mokyklų katilinės. Tad ir šios įstaigos, ieškodamos naujų energetikos šaltinių, pertvarkydamos katilines, patirtų didžiulius nepatogumus.

Tačiau teigti, kad šiais metais viskas buvo tik blogai – nebūtų teisinga. Galima pasidžiaugti tuo, kad pakilo mūsų gaminamos produkcijos – grūdų, pieno – supirkimo kainos. Gal ne tiek, kiek mums norėtųsi, bet tai jau yra tam tikra viltis, matant, kad auga ir mūsų sąnaudos tai produkcijai gaminti. Žinoma, kol kas tai kiek ankstyvas džiugesys, nes dar nėra aišku, ar išaugusios kainos tikrai padengia sąnaudas. Skaičiavimai bus atlikti pasibaigus metams. Tad tikėtina, kad didelio džiaugsmo nebus.

Jau ne vienerius metus šalies žemdirbiai kalba, kad žemės ūkyje labai stinga pastovumo, ilgalaikių perspektyvų. Bet koks verslas nori, kad jam būtų aišku, kas jo laukia po metų, dvejų ar trejų. Tačiau žemės ūkyje kol kas taip nėra. Norėtųsi, kad į valdžią išrinktieji tesėtų savo rinkiminius pažadus, daugiau stengtųsi žemdirbiui padėti, o ne trukdyti.

Jau atėjo laikas Lietuvoje pradėti vertinti ir tinkamai finansuoti žemės ūkio mokslą, kad jis galėtų dirbti nepriklausomai nuo politikų malonės. Kaip būtų gražu, jei valdžios atstovai, priimdami sprendimus, vadovautųsi konkrečių sričių žemės ūkio mokslo rekomendacijomis, o motyvuotas kaimo jaunimas turėtų sąlygas siekti aukštojo mokslo žemės ūkio srityje ir po jo – grįžti į kaimą. Tokios tendencijos galėtų būti skatinamos – tam tereikia minimalių sąlygų – galimybės įsigyti būstą, automobilį, reikalingą techniką. Tai labai svarbu ateities žemės ūkiui.

Manau, kad jau laikas iš esmės keisti Užimtumo tarnybos darbą, kad šiai iš tiesų rūpėtų, jog kaimuose žmonės būtų skatinami dirbti, o ne gyventi iš pašalpų. Juk kaimuose darbo vietų, dažnai ir gerai apmokamų, yra, bet norinčių dirbti – neatsiranda, nors nedirbančių ir gyvenančių iš pašalpų – kiek tik nori. Tai socialinė problema, kuriai išspręsti kol kas konkrečių darbų nedaroma, tik pakalbama, ir tuo viskas pasibaigia.

Lietuvos kaimo gyvybingumą reikėtų skatinti ne lozungais ar skambiais žodžiais, bet konkrečiais darbais, nes kaimuose dėmesio reikalauja švietimas, kultūra, infrastruktūra, kitos sritys.