Virginija Baltraitienė: „Nemėginkime obuolio praryti iškart“

Šalies agroverslo visuomenės ilgai laukta Lietuvos kaimo plėtros programa 2014-2020 metams ką tik nuimta nuo Europos Komisijos politinės keptuvės. Visos žemdirbių grupės ir visuomeninės organizacijos šoko prie dar tebegaruojančio blyno – suskato jį ragauti. Užkaito svarstymai, pasipylė skirtingi komentarai, pažiro įvairios interpretacijos. Vieniems patiekalas persūdytas, kitiems – be druskos, tretiems – perkeptas, ketvirtiems – pusžalis. Apie Kaimo plėtros 2014-2020 (2023) metų programos skonius ir prieskonius su Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministre Virginija BALTRAITIENE kalbasi „Ūkininko patarėjo“ vyriausiasis redaktorius Vytenis NEVERDAUSKAS.

- Kaip trumpai pristatytumėte Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programą, kokia jos esmė? - Tai veiklos plėtra kaime, žmonių užimtumas ir Lietuvos žemės ūkio konkurencingumas tarp kitų Europos Sąjungos valstybių ir trečiųjų šalių rinkose, taip pat smulkiųjų ūkių gyvybingumo išlaikymas ir stiprėjimas.

- Kaip vertinate tai, kad šiuo laikotarpiu programos lėšos mažesnės 14 proc. nei 2007–2013 metais? - Finansavimas kaimo plėtrai kaip politikai yra sumažintas visoje Europos Sąjungoje (ES). Žinoma, kuo didesnė parama, tuo geriau, todėl kai kurios ES valstybės mažino tiesiogines išmokas ir dalį jų perkėlė į Kaimo plėtros programą. Man dar nedirbant ministre Žemės ūkio ministerija kartu su socialiniais partneriais apsisprendė palikti programoje tiek lėšų, kiek yra. Tikimės, kad per visą šį laikotarpį 1,98 mlrd. eurų investavus į žemės ūkį ir kaimo plėtrą, iš tikrųjų darbo vietų skaičius kaimo vietovėse gerokai padidės. Nors lėšų yra mažiau, aš matau didesnes galimybes pasinaudoti parama nei praėjusio laikotarpio visoje programoje, ypač didesnės galimybės jauniesiems ūkininkams įsikurti.

- Kokie yra šios programos prioritetai? - Mūsų prioritetai yra susiję su konkurencingumu, pridėtinės vertės ir darbo vietų kūrimu. Tai yra gyvulininkystė, sodininkystė, daržininkystė, uogininkystė. Šioms sritims teikiama pirmenybė, skiriamas didesnis paramos intensyvumas, aišku, nepamirštant ekologijos, tvaraus ir aplinkai draugiško ūkininkavimo metodų. Prioritetai teikiami jauniesiems ūkininkams iki 40 metų, kooperatyvams ir jų nariams.

- Ar teikiama pirmenybė iki šiol negavusiesiems paramos? - Kaimo plėtrą reglamentuojančiuose ES teisės aktuose yra tokia nuostata, kad projektai tarpusavyje turi konkuruoti, negalima nieko išskirti ir paramą dėl kokių nors priežasčių kam nors tiesiog atiduoti. Svarbiausia – paties projekto konkurencingumas, o dalyvauti sudarytos sąlygos visiems – ir naujiems, ir jau dalyvavusiesiems paramoje. Tie, kurie ankstesniuoju laikotarpiu nesugebėjo projekto pateikti, dabar jau bus pasimokę ir galės realiai dalyvauti. Manau, kad patenkinsime labai daug poreikių, nes lėšų programoje tam yra pakankamai. Baimė, kad nepajėgs dalyvauti programos investicinėje priemonėje, sklido iš smulkiųjų ūkininkų, tačiau jiems 100 balų sistemoje suteikėme net 20 prioritetinių balų, taigi jie iškart atsidurs eilutėje aukščiau už tuos, kurie yra stambesni. Paprastai antrą trečią kartą paramos siekia stambieji ūkininkai, tačiau, teikdami prioritetinius balus, mes norime paskatinti paramos siekti ir smulkiuosius, kad jie galėtų plėtoti savo veiklą ir tapti didesni.

- Žemdirbių grupių interesai labai skirtingi, tad kokios pozicijos laikosi ministerija, atsižvelgdama į socialinių partnerių pastabas ir pasiūlymus? - Iš tiesų suderinti žemdirbių interesus labai sudėtinga, nes kiekviena sąjunga, kiekviena asociacija turi savo nuomonę. Man labai gaila, kad vieningos nuomonės dėl Kaimo plėtros programos taip ir nesulaukėme iš Žemės ūkio rūmų. Jie yra skėtinė organizacija, turi tarpusavyje diskutuoti, tartis ir nutarti, o ne viską palikti padaryti Žemės ūkio ministerijai. Savivaldai stiprinti ŽŪR gauna apie 350 tūkst. eurų kasmet, tai dideli pinigai. Tikėjomės šiuo laikotarpiu iš ŽŪR sulaukti didesnės paramos tariantis su socialiniais partneriais. Žinoma, jie lyg ir bandė tartis, tačiau vėliau vėl atskirai visos sąjungos ir asociacijos atvyksta į ministeriją su savo skirtingomis nuomonėmis. Mėginome rasti kompromisus arba tiesiog balsavome ir taip priėmėme sprendimus. Taip, pavyzdžiui, balsų dauguma buvo priimtas sprendimas, kad vienas projektas per visą paramos laikotarpį negali gauti didesnės nei 400 tūkst. eurų paramos, nors kitas pasiūlymas buvo 200 tūkst. eurų. Tiems ūkiams, bendrovėms ar įmonėms, kurios yra labai pažengusios į priekį, tokios didelės investicijos tikrai yra reikalingos. Man nesuprantamas didžiųjų ūkių ir bendrovių nuogąstavimas, kad jie liks už borto. Sulaukiame priekaištų, kad parama bus pravalgyta. Visiškai netiesa. Mes siekiame, kad didėtų mūsų prekinių ūkių konkurencingumas, bet negalime nuo žemės nuvaryti smulkesniųjų ūkių, kurie gal ir nesukuria didelės pridėtinės vertės, bet užsidirba pajamų savo šeimoms išlaikyti. Be smulkiųjų šeimos ūkių Lietuvos kaimas ištuštėtų, toliau nyktų mokyklos, kultūros centrai, bibliotekos.

- O kokius įsipareigojimus turi prisiimti patys žemdirbiai? - Norėčiau palinkėti, kad žemdirbiai labai atsakingai vertintų savo galimybes, pretenduodami į paramą. Augalininkystėje paramos intensyvumas siekia 40 proc., gyvulininkystėje – 50 proc., taigi reikia turėti gana didelę savo arba skolintų pinigų dalį. Kitas momentas, į kurį noriu atkreipti dėmesį, tai, kad per paramos laikotarpį pareiškėjas turi pasiekti tam tikrų rezultatų – ar galvijų turi padaugėti, ar pelningumas padidėti. Tai yra griežtai prižiūrima ir kontroliuojama. Todėl labai svarbu įvertinti visas aplinkybes, kad paskui nebūtų nusiskundimų, jog rezultatų taip ir nepasisekė pasiekti. Tarkime, smulkesniesiems nebūtina iš karto prašyti visos didžiausios paramos sumos – 400 tūkst. eurų. Galima pradėti nuo mažesnės sumos, o per kitą paraiškų priėmimą vėl teikti projektą ir gauti likusią dalį. Kartais mums, lietuviams, yra būdinga imti viską, kiek duoda, negalvojant, ką daryti su ta parama. Juk sunku nuryti visą obuolį, geriau jį suvalgyti atsikandant po kąsnį. Deja, pasitaiko tokių atvejų, kai žemdirbiams nepasiseka įgyvendinti užsibrėžtų tikslų. Žinoma, tam būna ir objektyvių priežasčių, kaip, tarkime, labai kritusios pieno supirkimo kainos, o pieno ūkiai įgyvendina projektus, yra pasiėmę paskolų.

- Kaip vertinate projektų atrankai pasirinktą balų sistemą? Yra žemdirbių, manančių, kad jie taip ir nepajėgs įveikti numatytosios projektų atrankos balų ribos. - Atrankos sistema – 100 balų – pasirinkta visiškai reali. Projekto tinkamumo rodiklis – 35 balai – tikrai nėra didelis. Ministerija buvo pasiūliusi 45 balų tinkamumo rodiklį, tačiau socialiniai partneriai pageidavo kitaip, buvo įsiklausyta į jų nuomonę ir paliktas galioti jų pasiūlymas. Kaip jau minėjau, smulkesnieji ūkiai gauna 20 atrankos balų, jei esi jaunas ūkininkas, gauni dar 15 balų, jei imiesi prioritetinių veiklos sri- čių – dar 10 balų. Tikrai šiuo atveju nėra ko skųstis. Nepasitenkinimo kalbos sklinda tendencingai ir melagingai, neva ministerija norinti kažkam sukurti blogesnes sąlygas. Tai netiesa, tokias kalbas vadinu tuščiu politikavimu bei noru, kad 5-6 proc. šalies ūkių valdytų visą Lietuvos žemę ir galvijus.

- Kai kas iš žemdirbių pageidautų atskiros paramos fiziniams ir juridiniams asmenims. Kokia Jūsų nuomonė? - Diskriminuoti ūkius pagal teisinę formą negalime, bet ir nėra jokio reikalo. Juk yra fizinių asmenų ūkių, didesnių negu bendrovės, kurie yra juridiniai asmenys. Negalime išskirti juridinių asmenų, nes jie, kaip ir fiziniai, kuria pridėtinę vertę ir turi teisę kartu su kitais konkuruoti. Šiuo atveju svarbu, kad visiems segmentams būtų sudarytos sąlygos gauti paramą, ir tai yra padaryta. Smulkesnieji pusiau natūriniai ūkiai gali gauti 15 tūkst. eurų supaprastintą paramą, jiems ir paraiškų priėmimas atskirai organizuojamas. Tie smulkesnieji negalės konkuruoti su stambiaisiais, bet galės, pasinaudodami parama, įsigyti pieno separatorių, melžimo aparatą, šaldytuvą pienui atšaldyti ar mini traktorių. Toks paraiškų priėmimas vyks jau šį pavasarį, tikimės, kad jis patenkins pusiau natūrinių ūkių poreikius. Skatiname, kad tokie ūkiai kooperuotųsi ir įgyvendintų visą maisto grandinę – nuo žaliavos gamybos iki perdirbimo ir prekybos.

- Dažnai politikai kviečia į kaimą grįžti jaunimą. Ką jiems galėtumėte konkrečiai pasiūlyti? - Šiuo laikotarpiu labai supaprastinome paramą jauniesiems ūkininkams įsikurti. Jiems galime pasiūlyti pradėti kurtis nuo nulio, jie gali grįžti iš užsienio ir pradėti veiklą. Asmuo gali ateiti visiškai be patirties, tačiau jam būtina sukurti tokį verslo planą, kuriame įrodytų, kad per numatytą laiką jis pasieks tam tikrų rezultatų. Asmuo gali net žemės neturėti ar turėti nuomojamos, tačiau jei turi nuosavos bent 5 ha, gauna 10 prioritetinių balų. Jauniesiems ūkininkams nereikia ir specialaus išsilavinimo, tačiau jei jį turi, jis yra vertinamas (tarkime, aukštesnysis ar aukštasis žemės ūkio išsilavinimas) 10 prioritetinių balų. Noriu pabrėžti, kad jauniesiems ūkininkams mes išsiderėjome didžiausią paramą tarp Baltijos šalių ir Lenkijos. Jei jaunasis ūkininkas kurs gyvulininkystės ūkį, jis gaus 60 tūkst. eurų, jei augalininkystės – 50 tūkst. eurų, o Latvijoje ir Estijoje parama siekia tik 40 tūkst., Lenkijoje – 25 tūkst. eurų.

- Ir Lietuvoje viešėjęs EK atstovas Felix Lozano Gallego, ir Jūs minėjote, jog Kaimo plėtros programa nėra iškalta akmenyje, todėl ją bus galima keisti ir tobulinti. Kaip manote, kokie tai galėtų būti atvejai? - Kai pradėjau dirbti žemės ūkio ministre 2014 m. liepą, programa jau buvo pateikta Europos Komisijai. Jei tuomet būtume pradėję ją keisti, ji nebūtų buvusi patvirtinta dabar, gal tik metų pabaigoje. Mes jau tuomet su socialiniais partneriais kalbėjome, kad norėsime peržiūrėti programą. Esame sutarę, kad dabar pradėsime įgyvendinti pagrindines priemones „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ ir „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“, o paskui viską peržiūrėsime. Norime kiek sumažinti visų numatytų priemonių, o daugiau lėšų skirti toms, kurios kuria didesnę pridėtinę vertę ir darbo vietas, didina konkurencingumą, turi įtakos visai kaimo plėtrai, sodžiaus gyvybingumui palaikyti. Priemonei „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ norime skirti tokią pačią pinigų sumą, kokia modernizavimui buvo skirta ankstesniuoju laikotarpiu, bet dabar ji numatyta bent 80 mln. eurų mažesnė. Kai pragyvensime šiuos metus, žiūrėsime, ar dar ką nors reikia keisti, matysime, ar paklausios programos priemonės, ar žemdirbiams patogu jomis naudotis. Iki 2023 m. pabaigos, o tiek bus vykdoma ši programa, ir situacija, ir žemdirbių poreikiai gali keistis, todėl nuolat dirbsime su socialiniais partneriais ranka rankon ir ieškosime tinkamų sprendimų, kad programa taptų visiems priimtina.

 Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.