Visas Lietuvos žemės ūkis gali būti ekologinis

Algimanto SNARSKIO piešinys

„Ekologinis ūkininkavimas man, agronomui, yra iššūkis“, – sako Ukmergės rajono, Lyduokių seniūnijos, Jogvilų kaimo ūkininkas Valentinas Genys. Tačiau jis sėkmingai dorojasi su šiuo iššūkiu. Apie tai byloja kasmet didėjantys jo ekologinio sėklininkystės ūkio derliai. Juos palankiomis sąlygomis superka įmonė „Agrolitpa“, ji didžiumą iš ekologinių ūkių įsigytų ir sertifikuotų sėklų eksportuoja į Vakarų Europos šalis.

Kasmet didėja derliai

V. Genys savo 1 tūkst. ha ekologiniame ūkyje augina rugius, avižas, motiejukus, kmynus, speltos kviečius ir paprastus kviečius. „Viskas, išskyrus kmynus, skirta sėklai, – aiškina jis ir pasidžiaugia ypač geru šių metų derliumi: – Visi kampai pripilti.“ Antai ūkininkas šįmet tikėjosi speltos kviečių prikulti vidutiniškai apie 3 t/ha, tačiau derlius buvo 600 kg didesnis. „Labiausiai šįmet nustebino motiejukai: vietoj planuotų 250 kg/ha sulaukiau per 400 kg/ha“, – vardija V. Genys, būgštaudamas, ar netikėtai gausus šiųmetis derlius nebus pernelyg nualinęs dirvožemio. Pasekmės paaiškės kitąmet – nuėmus naująjį derlių.

Dirvožemio stebėsena, tinkama sėjomaina, meilė žemei, jos reikmių pajauta – pagrindiniai veiksniai, lemiantys sėkmingą V. Genio ekologinį ūkininkavimą, kasmet didėjančius jo ūkio derlius.

Ūkininko žemė skirtingo našumo – vienur mažiau derli, kitur labiau. Norint visur palaikyti dirvožemio našumą ūkininkaujant ekologiškai, t. y. nenaudojant sintetinių trąšų ir augalų apsaugos priemonių, privalu jį stebėti, ištirti, o ištyrus nuspręsti, kokią organinę masę į juos įterpti, kokius augalus po kurių auginti.

Tėviškės maistas yra vaistas

„Pasaulį valdo mikroorganizmai“, – tiesą, jog Žemės planetos didžioji gyvybės dalis – net apie 90 proc. – slypi žemėje, o ne virš jos, primena V. Genys.

Kai mikroorganizmai suardo į žemę įterptą organinę masę, palaikoma arba pagerėja dirvožemio kokybė – ji papildoma mikroelementais.

Šie paskui patenka į auginamas kultūras, iš jų su maistu ar pašarais, lesalais – žmonėms ar gyvuliams, paukščiams. Tuomet ir pasitvirtina taisyklė, kad ekologiški augalai yra ir maistas, ir vaistas. Cheminės trąšos ir apsaugos priemonės, kuriomis siekiama didesnių derlių, sunaikina mikroorganizmus, taigi mažina ir mikroelementų, vitaminų kiekį, įvairovę. Žemė tampa negyva, nuodinga. Derlius, užaugintas naudojant chemiją, sargdina visus, kas jį valgo ar ėda, lesa.

V. Genys patikslina minėtą taisyklę: „Tėviškės maistas yra vaistas.“ Esą vaistas yra tai, ką žmogus savo mylimoje tėvynėje, t. y. žemėje, užaugina jai nekenkdamas, jos nenuodydamas.

Jaučia, ko reikia žemei

Ekologinio ūkininkavimo entuziastas Valentinas Genys.

„Žemė gyva. Mano žemė yra mano tėviškė“, – teigia V. Genys. Pasak jo, ekologinis ūkininkavimas pirmiausia turi būti grįstas meilės ryšio su žeme užmezgimu ir nuolatiniu palaikymu. Taip ūkininkavo mūsų protėviai. Ekologiškai ūkininkaujant labai svarbu nestigti tam būtinų žinių. Tačiau ne mažiau svarbu pajusti, ko reikia žemei, ir jos atsiprašyti, supratus savo klaidą. „Ateisi į lauką su pykčiu – pyktį ir gausi. Juk ir vaikas pyksta, tėvų dėmesio pristigęs. Net eksperimentais įrodyta, jog augalai jaučia, kokį santykį su jais turi žmogus. Štai gėlės, su kuriomis meiliai kalbiesi, geriau, auga ir žy-
di“, – mintija ūkininkas. Neva žemė – kaip įsčios. Kada jas apvaisinti – kada sėti – vien kalendorius nepasakys. Tik atėjęs pas mylimą žemę ir ją apžiūrėjęs, širdimi gali pajusti, kada pradėti sėją.

V. Genys savo ūkyje taiko 9 laukų sėjomainą. Juose tam tikrą laiką auga vis kiti augalai: vieni ilgiau, kiti – trumpiau. Tad ta pati kultūra į buvusį lauką grįžta po devynerių metų. Štai kas vyksta viename iš ūkininko to paties dydžio laukų, į kuriuos suskirstyta jo žemė. Pirmais ir antrais metais jame auga kmynai, trečiais – paliekamas žaliasis pūdymas, ketvirtais – bręsta rugiai, penktais ir šeštais – motiejukai, septintais – žaliasis pūdymas, aštuntais – dera rugiai, o devintais – avižos. Paskui seka kartojama: avižų vietoje sėjami kmynai ir t. t.

Į buvusį lauką grįžta po devynerių metų

V. Genys sėjomainos planą – kur, kada, kokius ir kelerius metus augalus konkrečiame lauke auginti – sudaro atsižvelgęs į dirvožemio sudėtį. Kadangi jis skirtingas, ir tos pačios kultūros derliai kitokie. Kokie jo ekologinio ūkio pastarųjų metų derliai? Ūkininkas pateikia pavyzdžių. Vienuose laukuose, kur taikoma sėjomaina, rugių mažiausiai uždera apie 0,5 t/ha, kituose daugiausia – iki 6 t/ha, taigi derliaus vidurkis – 2,9 t/ha. Avižų derliaus vidurkis – 3 t/ha.

Pasak pašnekovo, kiekvienos jo auginamos kultūros derlius kasmet padidėja 150–250 kg. Tai lemia sėjomaina, nes dėl jos pradeda veikti gamta – dirvožemyje vyksta mikrobiologiniai procesai: daugėja mikroorganizmų, grybų, padedančių užauginti didesnį ir kokybiškesnį derlių.

„Užauginti daug, kokybiškai ir pigiai“, – savo ekologinio ūkininkavimo tikslą mini V. Genys. Jo siekdamas esąs pusiaukelėje. Iki finišo teksią dar labiau gilintis į dirvožemyje vykstančius procesus, gausinti agronomines ekologinio ūkininkavimo žinias, tobulinti sėjomainą, siekiant palaikyti arba padidinti dirvų derlingumą.

Dalijasi patirtimi

V. Genys ekologiškai ūkininkauja nuo 2006-ųjų, žemės nearia nuo 1998-ųjų. Ir jis, ir jo ekologiškas sėklas superkančios įmonės „Agrolitpa“ generalinis direktorius Virginijus Kliučininkas įsitikinę, jog ekologinio ūkio sėklų derlius gali būti ne mažesnis nei įprasto – neekologinio. Jiedu įkūrė viešąją įstaigą V. Genio tvaraus ūkininkavimo akademija. Jos tikslas – V. Genio ūkyje vykdyti ilgalaikius ekologinės žemdirbystės tyrimus ir jų rezultatais dalytis su norinčiaisiais suprasti šią sritį.

Ūkininkas sako, jog jam smagu savo laukuose matyti tėvų ūkius perėmusius vaikus, nusprendusius ūkininkauti ekologiškai: „Jie kaip paukščiukai degančiomis iš smalsumo akimis atidžiai gaudo kiekvieną mano žodį.“

V. Genys patenkintas bendradarbiavimu su Panevėžio rajone, Velžio seniūnijoje, Keravos kaime veikiančia „Agrolitpa“: „Kaip sėklinės žaliavos augintojas, su šia įmone bendrauju nuo 1996 m. – per ją visą produkciją realizuoju. Ji mano užaugintą produkciją sutvarko, parduoda, pasirūpina jos sertifikavimu.“

Įmonės vadovas V. Kliučininkas vadina V. Genį agronomijos filosofu, visa dūšia pasinėrusiu į ekologinį ūkininkavimą.

Supirks daugiau ekologiškų sėklų

„Agrolitpa“ ne tik superka ir parduoda ekologiškas sertifikuotas sėklas: daugiamečių ir vienmečių žolių, aliejinių augalų bei javus. Ji propaguoja ekologinį ūkininkavimą, primindama apie būtinybę tausoti dirvožemį, konsultuoja ekologinių ūkių savininkus, pataria, kas tinka jų žemėje auginti, norint palaikyti ar padidinti dirvų derlingumą. Be atskirų ekologiškų sėklų, įmonė parduoda žalinimo ir žolių sėklų mišinius, kaip antai: dobilų, eraičinų, vikių, žirnių, facelijų, garstyčių, ridikų, lubinų.

2. „Agrolitpos“ generalinis direktorius Virginijus Kliučininkas prie valomosios mašinos „Petkus“.

„Prekybą vykdome kasdien. Pavasarinei sėjai vidaus rinkoje skirta sėklų prekyba prasideda vasarį, baigiasi gegužę“, – teigia „Agrolitpos“ generalinis direktorius V. Kliučininkas. Pasak jo, įmonė ekologiškas sėklas superka iš 190 ūkių. Jos Lietuvoje auginamos maždaug 14–15 tūkst. ha ir sudaro apie 7 proc. nuo visų deklaruojamų žemėvaldų. „Tai tikrai daug“, – teigia „Agrolitpos“ vadovas. Esą įmonės produkcija patraukli užsienyje, tačiau jos poreikis nepatenkinamas. „Mūsų visas ekologiškas ir sertifikuotas sėklas gali nupirkti vos 3–4 užsienio pirkėjai. Kitiems paprasčiausiai nebelieka. Todėl tikimės 2022 m. produkcijos kiekį padidinti 30 proc., kad to pasiektų, įmonė jau investavo 2 mln. eurų įsigydama naują sandėlį, naujas valomąsias mašinas, naują elevatorių“, – sako V. Kliučininkas. Viena valomoji – optinė: geba atskirti visų augalų – nuo pupų iki motiejukų – sėklas pagal spalvas, net atspalvius. Tikimasi, kad 2022 m. ekologiškų sėklų „Agrolitpai“ užaugins nebe 190, o apie 230 ekologinių ūkių. Viliamasi, kad tarp tų metų naujų pavasarinės sėjos augalų bus soros, seradėlės. „Soros ir seradėlės – lengvų dirvų, sausros nebijantys augalai. Todėl tarsimės su dzūkais, kad užaugintų. Šiuo metu sudarome 2021 m. sėjos pla-
nus – su ūkininkais tariamės, ką sėti“, – aiškina V. Kliučininkas ir priduria, jog jo vadovaujama įmonė sudaro sutartis ir su kai kurių ES šalių ūkininkais, kad užaugintų ekologiškų sėklų. Taip daroma ne tik todėl, jog Lietuvoje šių sėklų derliaus nepakanka, kad būtų patenkinta jų paklausa. Tiesiog kitų šalių žemė ir klimatas palankesni tam tikroms kultūroms auginti. Antai estiška liucernų veislė geresnį derlių subrandina Prancūzijoje, o lietuviška – Italijoje. Tose šalyse pagal lietuvišką užsakymą užaugintos liucernos parduodamos tenykščiams pieno ūkiams.

V. Kliučininkas tvirtina, jog ekologinė sėklininkystė pelningesnė negu ekologiškų žaliavų auginimas maisto ir pašarų pramonei. Jo vadovaujamos įmonės 80 proc. produkcijos eksportuojama į Vakarų Europą: Norvegiją, Nyderlandus, Šveicariją, Vokietiją, Prancūziją, Italiją, Čekiją.

Išalkę atsikvošėsime

„Visas Lietuvos žemės ūkis gali būti ekologinis. Deja, viršų ima ne meilė žemei, o mamona – besaikis pelno troškimas“, – tvirtina ūkininkas V. Genys. Jis apgailestauja dėl, jo žodžiais, lobizmu grįstos Lietuvos politikos, kai net draudžiama kalbėti, jog plūgas ir NPK (dirbtinės komp­leksinės trąšos) kenkia žemei, taigi ir galutiniam žemdirbystės rezultatui – maistui, pašarams, vadinasi, ir žmogaus sveikatai. Esą taip kalbėdamas nebetarnausi korporacijoms – sintetinių trąšų ir augalų apsaugos priemonių gamintojams bei platintojams.

„Laisvas žmogus nebereikalingas – jis turi paklusti. Ar Baltijos kelyje stovėjome ir prieš 30 metų nepriklausomybę išsikovojome tam, kad taptume prie grandinės pririštu šuniu?!“ – retoriškai klausia ūkininkas
V. Genys, galvoje turėdamas Lietuvos žemės ūkį žlugdančius veiksnius, tarp jų – su globalizacija susijusį besaikį europinės paramos lėšų panaudojimą bei tai, kad „šalies žemės ūkyje daug atsitiktinių žmonių“. Pašnekovui pyktį arba juoką kelia žemės ūkio srities sprendimai, kuriuos priima jos neišmanantys šalies vadovai bei jų patarėjai. Naujausi jų paistalai – apie būtinybę mažinti anglies dvideginio emisiją, atsisakant auginti karves. „Griūk negyvas iš juoko! Klimatas pasaulyje juk šiltėja dėl Visatos ciklų kaitos, žinoma, tam įtakos turi aplinkos tarša. Bet ar dėl to kalti guvuliai?! Nejaugi prieš tūkstantį metų karvės mažiau bezdėjo nei dabar bezda?!“ – abejoja ūkininkas, neneigdamas, jog blogai tvarkomas mėšlas iš tiesų kenkia aplinkai. Jis neabejoja, kad Lietuva pabus ir atsigręš į savo žemės ūkį, kai išalks ir įsitikins, jog tėviškės maistas yra ir vaistas.

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ

ŪP korespondentė

 

Autorės ir redakcijos nuotraukos

2020-10-15