Visi ūkininkai Europos Sąjungoje lygūs, bet yra lygesnių

Eimantas Pranauskas.

Po to, kai Europos Parlamentas (EP) nubalsavo ir apsisprendė dėl bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) po 2020 m. Strateginio plano reglamento nuostatų, polemika su atskirais EP nariais dėl jų pozicijų tolygi mosavimui kumščiais po kovos. Be to, aptarinėti atskirus EP sprendimus taip pat dar labai anksti, nes galutinės BŽŪP nuostatos, lėšų paskirstymas priemonėms, reikalavimai, keliami paramoss gavėjams ir kitiems, bus suformuluoti, tik pasiekus kompromisą vadinamojo trišalio dialogo derybose tarp EP ir Europos Tarybos (ET) bei Europos Komisijos (EK), jos taip pat pateiks savo pasiūlymus ir argumentus.

Tačiau esminis BŽŪP klausimas yra išmokų konvergencijos (išmokų suartėjimo) formulė arba, kaip dabar madinga sakyti, algoritmas, kurį patvirtino visi paminėti derybų dalyviai. Konvergencijos formulė reglamento projekte surašyta taip: „Šie nacionaliniai asignavimai turėtų atitikti tolesnius pokyčius laipsniškai didinant asignavimus toms valstybėms narėms, kuriose paramos už hektarą dydis yra mažiausias, iki bus panaikinta 50 proc. likusio skirtumo iki 90 proc. Sąjungos vidurkio.“

Palyginti su dabartiniu 2014–2020 m. laikotarpiu, formulėje keitėsi tik vienas skaičius – dabar įrašyta trečdalis vietoj 50 proc. Todėl sunku atsikratyti įspūdžio, jog toks išmokų konvergencijos algoritmas primena Antikos išminčiaus Zenono paradoksą, demonstruojantį, kodėl Achilas niekuomet nepavys vėžlio. Mat greitakojis bėgikas kiekvieną laiko tarpą turės įveikti vis po pusę jį nuo vėžlio skiriančio atstumo. Ir taip iki begalybės… Tačiau, manyčiau, problema yra ta, kad pagal išmokų konvergencijos formulę Achilas, net ir pasiekęs savo tikslą, vis tiek atsiliks nuo vėžlio daugiau kaip 10 proc.

Paprastai kalbant, turime sisteminį (pasikartojantį jau antrą Europos Sąjungos (ES) septynerių metų finansinį ciklą) požiūrį į mažesnes, nei yra ES vidurkis, išmokas gaunančius ūkininkus, jog jų svajonių riba gali būti ne 100, bet tik 90 proc. ES vidurkio siekiančios išmokos. Taip pat būtina atkreipti dėmesį į aritmetinę klausimo pusę. Manau, konvergencijos formule bandoma sukurti teisingo visų ES valstybių narių šalių ūkininkų artėjimo prie 90 proc. ES išmokų vidurkio iliuziją. Maždaug taip: iš didžiausias išmokas gaunančių šalių bus paimama dalis išmokų ir atiduodama gaunantiesiems mažiausias išmokas. Procedūra bus tęsiama, kol visos šalys pasieks 90 proc. vidurkio lygmenį.

Bet taip nėra. Tarp atskirų šalių perskirsčius išmokas, bendras ES vidurkis visuomet išliks toks pat. Tai elementari aritmetika. Galutinai įgyvendinus konvergencijos formulę, ES turėtų susiformuoti dviejų pagrindinių paramos lygių ūkininkai – šimtaprocentiniai ir devyniasdešimtprocentiniai. Jie, veikdami bendroje ES rinkoje, privalės laikytis absoliučiai tų pačių reikalavimų, taikomų kiekvienam deklaruoto žemės ploto hektarui.

Galima pritarti argumentams, pateisinantiems EK poziciją, kuri, būdama vykdomąja institucija, siekia turėti skaidrią metodiką, kaip techniškai padalyti valstybėms narėms ES biudžete BŽŪP skirtą finansavimą. Galima suprasti ir ET poziciją, kurioje visgi atstovaujama nacionaliniams interesams, todėl sunku tikėtis visiško šiuo metu turimo konkurencinio pranašumo atsisakymo.

Tačiau EP yra visų ES piliečių demokratines teises užtikrinanti institucija. Todėl turi būti pateiktas aiškus EP pozicijos dėl 90, o ne 100 proc. vidurkį siekiančios viršutinės išmokų ribos, taikomos daliai ES piliečių, pagrindimas. Galbūt EP galėtų padėti Lietuvos Respublikos demokratinė institucija – Seimas, išnagrinėjęs Lisabonos sutarties 1 ir 2 protokolais („Dėl nacionalinių parlamentų vaidmens Europos Sąjungoje“ ir „Dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo“) suteiktas teises ir pateikdamas paklausimą.

Bet kuriuo atveju dėl 90 proc. nustatytos viršutinės išmokų ribos klausimas keliamas ir Lietuvos žemės ūkio tarybos inicijuotoje bei 2018 m. pavasarį EP įteiktoje peticijoje, kuri lyg karšta bulvė svaidoma iš vieno EP komiteto į kitą, nesiryžtant priimti sprendimą.

Galbūt žemdirbiai vis dėlto neliks vieniši ir sulauks palaikymo, kad būtų užtikrintos jų buvimo šimtaprocentiniais ES ūkininkais teisė?

EP ne tik atmetė Strateginio plano reglamento 48 preambulės pataisą dėl visiškos išmokų konvergencijos (didinimo iki ES vidurkio) 2021–2027 m. laikotarpiu, bet ir papildė 48 preambulės tekstą šiuo sakiniu: „Europos žemės ūkio garantijų fondas (EŽŪGF) neturėtų remti veiklos, kuri kenkia aplinkai arba kuri neatitinka su klimatu ir aplinka susijusių tikslų, derančių su tvaraus žemės ūkio valdymo principais.“

Būtų labai įdomu išgirsti pataisą atmetusių parlamentarų išaiškinimą, kaip įmanoma įgyvendinti ES lygmeniu patvirtintus, tvarius žemės ūkio valdymo metodus atitinkančius klimato kaitos mažinimo ir aplinkos apsaugos tikslus, gaunant už tai labai skirtingą EŽŪGF finansavimą. O gal, EP narių manymu, tvarumas ir turi būti skirtingas, atitinkantis paramos lygį?

Dabartiniu laikotarpiu 30 proc. tiesioginių išmokų skirtos ne ūkininkų pajamoms ar vartotojams prieinamoms maisto kainoms palaikyti, o mokamos už aplinkai ir klimatui naudingą žemės ūkio veiklą – vadinamoji žalinimo išmoka. Veiklų rūšys yra nustatytos ES reglamentuose, vadinasi, absoliučiai vienodos visų ES valstybių narių ūkininkams, tačiau priemonės, naudingos Lietuvos klimatui ir aplinkai, vertinamos apytikriai 30 proc. mažiau negu vidutiniškai ES. Ne mažesnės ES ambicijos keliamos ir 2021–2027 m. Ar šalies visuomenę tenkina toks „nukainojimas“ arba akcija taikyti klimatui ir aplinkai akciją su 30 proc. nuolaida?

Eimantas PRANAUSKAS

 

2020-10-31