Žemdirbiai jaučiasi atsidūrę tarp sunkaus kūjo ir priekalo

Viešojoje erdvėje neretai  gąsdinama, kad Lietuvos žemės ūkis jau baigia sunaikinti gamtą, kad ūkininkai be saiko naudoja chemines augalų apsaugos priemones, baigia trąšomis užteršti upes, ežerus ir net Baltijos jūrą. Tokios kalbos – postūmis aplinkos apsaugos tarnyboms veikti – rengti įvairias draudimo ir baudimo akcijas. Ar tikrai to jau reikia, ar kartais čia neperlenkiama lazda?

Žmogus negailestingas žemei

„Prieš trejetą dešimtmečių buvau parašęs patarimų ūkininkams knygelę „Alternatyvioji žemdirbystė“. Šiandien daugelis jos idėjų sugulusios į žaliojo kurso pagrindus. Iš savo ilgametės mokslininko patirties galiu pasakyti, kad žmogus negailestingas žemei. Derliai forsuojami, žemė prievartaujama. Taip elgtis negalima, – sako agronomas, habilituotas agrarinių mokslų daktaras Antanas Svirskis. – Tarpukariu tėvukas turėjo 11 ha žemės, jai patręšti nupirkdavo du maišiukus zuperio, iš tvarto išveždavo keletą vežimų mėšlo. Sumaniai taikydamas agrotechniką, iš savo 11 ha laukų derliaus sulaukdavo kaip iš 40 ha.“

Neseniai lankydamasis viename Ukmergės rajono ūkyje vykusioje lauko dienoje mokslininkas stebėjo, kaip žemė dirbama be plūgo, nenaudojant mineralinių trąšų ir pesticidų, šiaudai paliekami dirvoje. Jį stebino didžiuliai laukai, suspausti, kaip asfaltuotas kelias, galingos žemės ūkio technikos ratų.

Pievos – be gyvybės

„Kai šienaudavau su tėvu, po kiekviena pradalge rasdavau kamanių lizdų, galybes žiogų, pievoje dūzgė bitės, javuose bėgiodavo būriai kurapkų. Šiandien pievose jokios gyvybės, o pasitaikančią sumala šienavimo technika.

Lankiausi Norvegijoje. Ten viduryje miestelio – 50 karvių ferma. Gyventojai neprotestuoja, nerengia piketų dėl kvapų, triukšmo. Jie džiaugiasi kaimynystėje galintys nusipirkti šviežio pieno ir jo produktų. Tik Lietuvoje protestuojama dėl naujų tvartų statybos, blogą kvapą skleidžiančių fermų. Užtat laikraščiuose pilna skelbimų apie brangiai superkamą žemę“, – įspūdžiais dalijasi A. Svirskis.

Visuomenei stinga brandos

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Raimundas Juknevičius mano, kad  iš tikrųjų bėda atsiranda tada, kai teisės aktuose bandoma įprasminti kokius nors siekius, neatsižvelgiant į tai, kokios įtakos jie padarys praktikai. Pavyzdžiui, kad ir dėl mėšlo tvarkymo.

„Įspūdis toks, kad sostinės šeštame rūmų aukšte sėdintieji sukūrė įstatymą ir dabar negali prisipažinti, jog šovė pro šalį, – piktinasi R. Juknevičius. –Nūnai jie sumojo užsakyti studiją, kuri turėtų pagrįsti arba paneigti įstatymo reikalingumą. Lūkesčiai neretai keliami jų nesuderinus su gyvenimo logika. Pavyzdžiui, gyventojų priešinimasis fermų kaime statybai. Viena vertus, protestai liudija pilietinės visuomenės brandą, bet pastaruoju atveju tai – nebrandžios bendruomenės apraiška. Ar visuomenės grupių nuomonės vertinant verslo subjekto poveikį aplinkai turi būti paisoma? Gal tas žmonių aistras pakurstė verslo konkurentai, gal norintieji būti matomi, gal tiesiog „narcizai“?“  Pasak sąjungos vadovo, pilietiškos visuomenės šalyje yra per mažai, o dabartinei stinga brandos. Projektuojamus verslus kaime lydi tylus pritarimas, o kai investicijos jau įžengia į baigiamąjį etapą, prasideda institucijų sankcijos ir visuomenės grupių protestai.“

Kontroliuoti – būtina

„Teko dirbti Lietuvos pajūrio regione, ten nekilo jokių aplinkosaugos problemų ūkininkams statant naujas fermas, – teigia asociacijos „Aplinkosaugos koalicija“ vadovas Valdas Balčiūnas. – Pavyzdžiui, Šilutės rajone daug gyvulininkystės ūkių, kurių kryptis – pieno ir mėsos gamyba. Tai rajono gyventojų verslas, maitinantis krašto ekonomiką. Aplinkosaugininkai privalo kontroliuoti, kaip laikomasi poveikio aplinkai reikalavimų, kaip saugomi vandens telkiniai. Ne paslaptis, kad siekdami didesnio derliaus kai kada ūkininkai dirvas tręšia mineralinėmis ir organinėmis trąšomis nesilaikydami nustatytų normų, todėl dalis medžiagų lieka augalų nepasisavintos, su lietaus vandeniu patenka į upes, vėliau – į Baltijos jūrą. Vanduo žydi nuo jame esančių nitratų, fosforo, kitų cheminių medžiagų liekanų. Kol tokia situacija, kontrolė yra būtina.

Justinas ADOMAITIS

Augalų apsaugos priemonių reikės visada

Kiekvienas norime gyventi natūralioje aplinkoje. Geografiškai Lietuva yra miškų zonoje, tačiau visiems mums kasdien reikia maisto, vandens, kasdien susikaupia nuotekų ir atliekų. Iki begalybės sugriežtinus reikalavimus augalų apsaugai, nebeužsiauginsime maisto produktų. Mums reikalingą maistą augins trečiosios šalys, kuriose tiek aplinkosauginiai reikalavimai, tiek darbo saugos supratimas kur kas prastesni nei Europos Sąjungos (ES) šalyse. Manau, perkelti taršą iš ES valstybių į kitus pasaulio regionus su mažesniais reikalavimais būtų nesąžininga.

„Ecorys“ ekspertų vertinimu, ES, įskaitant Lietuvą, taikomi patys griežčiausi visame pasaulyje augalų apsaugos produktų tiekimo rinkai reikalavimai. Uždraudus neonikotinoidus sugrįžo jau pamirštas kenkėjas šakninis paslėptastraublis. Šiemet labai plito amarai. Jie perneša virusines ligas, todėl javų varpos gausiai sujuodavo ne viename lauke. Populiarėjant neariminėms technologijoms, pabiros ir augalų liekanos tampa ne tik organikos, bet ir infekcijos šaltiniu, plinta šliužai, todėl augalų apsaugos sprendimų poreikis tikrai nemažėja. Girdime sakant, kad derlių galima užauginti ir be augalų apsaugos priemonių. Dalį derliaus – taip, tačiau kokybiško produkto iš užkrėsto augalo – ne. O vartotojui reikia kokybiško ir įperkamo maisto. Augalai serga šiandien, sirgs rytoj – vienokių ar kitokių jų apsaugos priemonių reikės visada. Šiandien maždaug kas ketvirtas penktas sunaudojamas augalų apsaugos produktų kilogramas Lietuvoje yra nelegalus. Tad nepamatuotai griežti sprendimai dar labiau skatintų šešėlinę ekonomiką ir prekybą dėl įvairių priežasčių ES rinkoje uždraustais produktais ir jų klastotėmis. Kitos valstybės, norėdamos įvertinti esamą situaciją ir pokyčių pasekmes, atlieka planuojamų pokyčių poveikio vertinimą. Kiek man žinoma, toks tyrimas Lietuvoje neatliktas. Apgailestaučiau, jei sprendimai būtų priimami be skaičiavimų, prognozių ir pagarbaus dialogo.

Zita VARANAVIČIENĖ

Lietuvos augalų apsaugos asociacijos direktorė