Aplinkosaugos reikalavimai – priminimas išparduoti ūkius

Žemdirbys, gyvulininkystės ūkio šeimininkas, visuomenėje pristatomas kaip gamtos išteklių eikvotojas, aplinkos teršėjas, todėl privalo savo lėšomis apsaugoti gyventojus nuo galvijų fermų kvapų, o vandens telkinius ir pievas – nuo mėšlo ir srutų. Be saiko į dirvą pilamos javų derlingumą skatinančios cheminės medžiagos (mineralinės trąšos bei pesticidai) gamtos sergėtojams mažiau užkliūva. Valstybė žemės ūkio sektoriaus prioritetu pasirinkusi gyvulininkystę, tačiau strateginiai sprendimai liudija apie bandymus žingsnis po žingsnio atsisakyti tvarių, socialinį kaimo stabilumą užtikrinančių šeimos pieno ūkių.

Reglamentai ir verslo nuostoliai

„Ūkininkas įvairiais reglamentais užspeistas į kampą, investicijas į aplinkosaugą jam siūloma nurašyti į verslo nuostolius“, – kalba Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos (LVPŪA) valdybos narė Regina Bernatonienė. Neseniai ji su kolegomis dalyvavo Aplinkos ministerijos organizuotoje diskusijoje „Dėl mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų aprašo patvirtinimo“ projekto“. LVPŪA valdybos narės R. Bernatonienės nuomone, žemdirbiams reikia kiek įmanoma kruopščiau nagrinėti ir svarstyti agrarinį sektorių reglamentuojančius teisės aktus, kadangi vėliau valdžios institucijos įjungia sunkiai suvokiamų reikalavimų ir sankcijų buldozerį. Taip prieš keliolika metų atsitiko su vadinamuoju „Pieno paketu“: kelių šimtų puslapių dokumentą, atsiųstą iš Briuselio, mūsų žemdirbių savivalda pasirašė nė neskaičiusi, avansu.

„Smulkmeniškai taikomi Briuselio ar nacionaliniai teisės aktai nedidelius pieno ūkius privers atsisakyti verslo, – sako LVPŪA valdybos narys, Prienų r. ūkininkas Martynas Krūvelis, – absurdiškais reikalavimais pagarsėjęs Pieno įstatymas vis dar taisomas, o galutinai pienininkystę sužlugdys aplinkosaugos fanatikų siekis sureguliuoti organinių trąšų (mėšlo ir srutų) naudojimą.“

Pasak M. Krūvelio, LVPŪA valdybos nariai, pasitelkę teisininkus ir agrarinio sektoriaus specialistus, išanalizavo projektą „Dėl mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų aprašo patvirtinimo“ bei pateikė savo pastabas Aplinkos ministerijai.

Preambulėje nurodoma, jog dėl tam tikrų valstybėse narėse į atmosferą išmetamų teršalų kiekio mažinimo šalis narė, t. y. Lietuva, pati nusprendė ir įsipareigojo laikytis šios direktyvos. „Ar buvo atlikti skaičiavimai, kiek tai kainuos ūkio subjektams ir ar „tam tikrais teršalais“ negalėjo būti pasirinkti pramonės objektai, o ne žemės ūkis, – kalba M. Krūvelis. – Mėšlas ir srutos yra organinis darinys, kuris gamtoje gyvų organizmų yra suardomas natūraliai.“

Teisės aktų tekstų pinklės

Pasak M. Krūvelio, įsakymo projekto 6 punkte nurodoma, kad „tirštojo mėšlo rietuvės turi būti uždengtos, išskyrus esančias vienkiemiuose“. Ūkininkui nesuprantama, kokiu tikslu reikalingas uždengimas ir kokia tai turi būti danga. Jei ūkininkas uždengs rietuvę plėve ar kita laikina priemone, tai visiškai nesusiejama su aplinkosauga, nes bus papildomų plastiko šiukšlių (jei ne kasmet, tai bent kartą per 2–3 metus). Nejudinamas mėšlas rietuvėje neskleidžia kvapo, tai beprasmiška jį kažkaip dengti, o per mėšlo vežimą jokia danga nepadės. Svarbu pabrėžti, kad mėšlo ir srutų kvapas yra natūralus ir nekenkiantis sveikatai ar aplinkai pats savaime.

Projekto 7 punkte ūkininkams nelabai suprantamas teiginys: „asmenys, kaupiantys skystąjį mėšlą ir (ar) srutas atviruose srutų kauptuvuose, turi taikyti aplinkos oro taršos ir kvapų mažinimo priemones, pasirinktinai: sandarias stogo dangas, įvairias vientisas plaukiojančiąsias dangas (smulkintų šiaudų, durpių, medžio pjuvenų, plastikines, keramzito granulių, aliejaus ir kitas), tirštojo mėšlo plutą, naudoti papildomas kvapus mažinančias priemones (pvz., probiotikus)“. LVPŪA valdybos nariams R. Bernatonienei ir M. Krūveliui kyla klausimas: ar tirštojo mėšlo pluta priskiriama prie plaukiojančiosios dangos? Jeigu taip, ji turi būti skliausteliuose, jeigu ne, tada neaišku, ar tai – atskira priemonė.

Pasak LVPŪA valdybos narių, to paties punkto nuostata „naudoti papildomas kvapus mažinančias priemones“ neturi aiškaus tikslo. Jau minėta anksčiau, kad kvapas nėra kenksmingas pats savaime. Kvapą mažinančias priemones reikia skleisti nuolatos visame tvarte – tai padidins darbo sąnaudas, jau nekalbant apie tai, kad pačios priemonės sukurs papildomas išlaidas. „Galbūt tokias priemones reikia naudoti ūkiuose, kurie yra labai arti didesnių gyvenviečių, turinčių daugiau nei 6 tūkstančius gyventojų, kaip tai buvo taikoma vienos KPP priemonės taisyklėse, pastebi M. Krūvelis, – šiuo metu daugumos gyvulininkystės ūkių gaunama pieno kaina vos dengia gamybos kaštus, o dažnas ūkio subjektas neskaičiuoja savo darbo sąnaudų, nes reali savikaina dar aukštesnė.“

Pasak M. Krūvelio, projekto 13 punkto 1 papunktis nurodo, jog lauko rietuvėje galima laikyti tik tam laukui tręšti skirtą tirštojo mėšlo kiekį. O kaip su besiribojančiais laukais ar laukais, kuriuos skiria kelias – ar būtina kiekviename lauke įrenginėti atskiras rietuves?

Projekto 13 punkto 2 papunktis numato, kad vietos rietuvėms parenkamos „kiek įmanoma toliau, bet ne arčiau kaip 100 m nuo gyvenamosios ar visuomeninės paskirties objektų“. Jei rietuvė bus įrengiama 100 m nuo gyvenamosios ar visuomeninės paskirties objektų, bet laukas yra didesnis, ar tai galima traktuoti kaip pažeidimą?

Projekto 16 punktą sunku komentuoti, nes jau išėjęs naujas keitimas, kuriame pastabas reikia teikti iki spalio 20 d. Nors tame projekte 16 punkto nuostatos apibrėžiamos 18 punkte. Tai apie kurią formuluotę kalbame? Pritariame, „18 punkto“ projekto versijai, kad tręšimo laiką būtų galima ir vėlinti, ir ankstinti pagal meteorologines sąlygas. Taip pat prasminga aptarti tvarką, kokios reikėtų imtis, jeigu atskirais metais srutos ar mėšlas netelpa į kauptuvus. Tarkime, dėl lietingo rudens nėra galimybės mėšlą ar srutas išvežti į laukus arba didinant galvijų bandą žiemos laikotarpiu susikaupia didesni jų kiekiai.

Visą straipsnį skaitykite ŪP nr. 116, p. 1-2

Justinas ADOMAITIS
ŪP korespondentas