Ar žemės ūkis išliks prioritetine šaka?

Stasys JOKŪBAITIS „ŪP“ korespondentas

Palankūs pastarųjų metų orai leido ūkininkams, žemės ūkio bendrovėms išauginti gerą derlių, gauti daugiau pajamų, pasiekti rekordines eksporto aukštumas. O kaip bus šiemet? Analitikai pranašauja, kad šiais metais tokių šuolių į viršų tikėtis jau sunku, nes, siekiant konkurencinio pranašumo, reikėtų gerokai padidinti investicijas, darbo našumą, ieškoti naujų eksporto rinkų, o tai padaryti ne taip paprasta. Taigi kas mūsų laukia, ar žemės ūkis išliks prioritetine šaka?

„Auksiniai“ metai pažadino optimizmą Pernai ir užpernai Lietuvos augalininkystei ypač sekėsi. 2012-aisiais nuimtas didžiausias derlius per visą atkurtosios nepriklausomybės istoriją. Statistika rodo, kad šalies agroverslo maisto sektoriaus eksporto apimtys praėjusiais metais šoktelėjo iki 16,2 mlrd. Lt ir buvo 11 proc. didesnės negu 2012-aisiais, vadinamais „auksiniais“. Grūdinių augalų derlingumas tuo metu pasiekė naują rekordą – 0,394 t/ha. Labai palankios žemdirbiams tais metais buvo ir žemės ūkio žaliavų kainos pasaulio rinkose. Ne ką 2012-iesiems nusileido ir pernykštis grūdų derlius – šiek tiek prastesnį lėmė užsitęsusi šalta žiema, pakandusi dalį žieminių javų. Vasariniai javai taip pat užderėjo puikiai, o ankštinių augalų derlius buvo net didesnis. Žinoma, kaip teigia ekspertai, įtakos bendriems rezultatams turėjo ir tai, kad pernai buvo apsėti didesni pasėlių plotai.

Supirkimo kainos nelepino Gyvulininkystei, ekspertų skaičiavimu, pastarieji metai nebuvo tokie palankūs kaip augalininkystei. Šios produkcijos apimtys, 2010–2011 metais didėjusios kasmet vidutiniškai po 15 proc., 2012 m. iš esmės nepasikeitė, tačiau pernai išaugo tik 4,4 proc. Apie žemės ūkio ir maisto pramonės laukiančius iššūkius DNB surengtoje konferencijoje „Lietuvos agroverslas: tendencijos ir galimybės“, kurioje dalyvavo ir nemažai žemdirbių atstovų, prakalbo analitikai profesorius Rimantas Rudzkis ir Indrė Genytė–Pikčienė, kiti ekspertai, Europos Komisijos Žemės ūkio politikos analizės ir prognozių skyriaus vadovai. Nelepino pernai gyvulių augintojų ir supirkimo kainos. Bendras gyvulių ir gyvulininkystės produktų kainų indeksas praėjusiais metais padidėjo 7,3 proc. Tačiau šį šoktelėjimą lėmė natūralaus riebumo pieno ir paukščių supirkimo kainų kilimas. Deja, gyvulių supirkimo kainos susitraukė: galvijų – 5,3 proc., kiaulių – 0,2 proc., avių ir ožkų – 2 proc. Tačiau ne viskas, pasak ekspertų, taip jau blogai, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Žemės ūkio ir maisto pramonės gaminių grupė yra viena iš nedaugelio, kurioje Lietuva turi teigiamą užsienio prekybos saldo. Daugiausiai Lietuva eksportuoja pieno ir jo produktų bei javų. Lietuviškos kilmės javų pernai eksportuota 8,6 proc. daugiau nei 2012 m. O lietuviško pieno ir jo produktų, kiaušinių ir kitų maisto prekių eksportas pernai buvo 7,6 proc. didesnis nei prieš metus.

Priklausys nuo kitų situacijos Kelerius metus iš eilės rekordiškai didėjusius agroverslo rodiklius šiemet pagerinti, ekspertų nuomone, bus itin sunku, todėl reikėtų ruoštis nuosaikesniam, kuklesniam scenarijui. Pasak specialistų, lems ne tik orai, bet ir daug kitų labai svarbių priežasčių. Jų teigimu, prognozėmis apie galimas dideles grūdų kainas šiuo metu niekas nesišvaisto. Atvirkščiai, manoma, kad jos smuks. Be to, pernykštis derlius leido žemdirbiams sukaupti nemažai atsargų, ir tai, pasak rinkos analitikų, gali toliau mušti kainas. Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininkas Romas Majauskas ekspertų prognozes dėl šiais metais galinčių smarkiai kristi grūdų kainų vadina nelabai rimtomis. „Ar gali kas nors dabar pasakyti, kaip toliau vystysis Ukrainos ir Rusijos konfliktas? Jei jis įsiplieks dar labiau, grūdų kainos ne kris, o kils. Jau dabar jos šoktelėjo. Tai, kad mūsų ūkininkai dar nėra išpardavę visų pernykščio derliaus grūdų, pasaulinėms kainoms tikrai neturės jokios reikšmės. Mūsų grūdų prekybos apimtys per daug mažos, kad galėtų daryti kokią nors reikšmingesnę įtaką. Milijonas tonų, kuriuos dar galbūt turime, pasaulio mastu – smulkmena, kuri tikrai kainų nepakeis“, – sakė asociacijos vadovas.

Nuo vakariečių dar gerokai atsiliekame Kol kas Lietuva negali pasigirti agroverslo našumo rodikliais. Statistika rodo, kad šiuo metu esame treti nuo galo – lenkiame tik Lenkiją ir Bulgariją ir beveik tris kartus atsiliekame nuo euro zonos šalių vidurkio. Iki šiol su tokiu darbo našumu kažkaip vertėmės, bet ar tai truks ilgai? Maisto pramonės našumas, palyginti su kitomis ES šalimis, yra geresnis, bet irgi maždaug du kartus atsilieka nuo Suomijos ir tris kartus nuo Norvegijos bei Nyderlandų. Taigi lygiuotis turime į ką. Pasak ekspertės I. Genytės-Pikčienės, norint užtikrinti tvarų ir konkurencingą augimą Lietuvos žemdirbiai turėtų labiau didinti savo veiklos efektyvumą ir našumą. Jos teigimu, po ekonominio sunkmečio 2010–2011 metais našumo rodikliai žemės ūkyje augo net dviženkliais skaičiais per metus, tačiau pernai tas kilimas smuko iki 5,6 proc.

Skirtinga technika, skirtingas ir darbas „Darbo našumas Lietuvos žemės ūkyje iš tiesų nėra labai didelis, bet mes, net ir gaudami mažesnes išmokas, dar sugebame konkuruoti su vakariečiais, nors jų gamybos savikaina ir didesnė. Žinoma, jų derliai gausesni ir tai atperka. Norint didinti darbo našumą, reikia diegti naują techniką ir technologiją, kito kelio nėra, ir kas tai supranta, didesnių problemų konkurencinėje kovoje neturi“, – „ŪP“ pripažino Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininkas R. Majauskas. Jo teigimu, rusiški ar baltarusiški traktoriai ir kombainai, kuriuos turi nemažai žemdirbių, dar neprilygsta vakarietiškiems nei darbo našumu, nei kokybe, tačiau dalis ūkininkų tokių įsigyti nepajėgia arba tiesiog baiminasi imti didžiulius kreditus. Čia Lietuva tikrai atsilieka nuo konkurentų Europoje. Kol situacija pasikeis, dar praeis nemažai laiko.

Derlius šiemet gali būti prastesnis R. Majauskas nedramatizavo ekspertų prognozių. „ŪP“ jis teigė, kad agroverslo darbo našumas didėja ir didės ateityje, nes ūkininkai, žemės ūkio bendrovės įsigyja vis daugiau technikos, diegia naujas pažangias technologijas, didina derlingumą. „Žinoma, tie, kurie neinvestuoja, dirba, kaip ir anksčiau senoviškai, nesidomi naujovėmis, geresnių rezultatų nepasieks, nebent pati gamta nepašykštėtų gero derliaus. Bet tokių juk mažuma. Per 20 metų vien cukrinių runkelių derlių iš hektaro padidinome du kartus ir tai dar ne riba. Šiemet, reikia sutikti su ekspertais, derlius gali būti ir prastesnis, nes daug ką sunaikino žiema. Prognozuojame, kad apie 30 proc., o gal ir daugiau bus iššalusių žieminių kviečių, apie pusę plotų rapsų. Kasdien važinėjame po laukus ir su nerimu stebime situaciją. Manau, tai, ką pridarė ši žiema, gerokai atsilieps ūkininkų pajamoms ir čia jau nepadės nei jokie teoriniai raginimai didinti darbo našumą ar diegti naujas technologijas“, – sakė R. Majauskas.

Vien ES paramos nepakaks Viena iš galimybių didinti našumą – apgalvotai, racionaliai pasinaudoti Europos Sąjungos parama. Tačiau vien jos siekiant būti konkurencingiems užsienio rinkose nepakaks. Analitikų nuomone, žemdirbiai ir maisto pramonė į agroverslą turėtų investuoti daugiau savų lėšų. Be to, ekspertų teigimu, žemdirbiai vangiai naudojasi kooperacijos galimybėmis, – pavyzdžiui, dažnai ūkininkas ima iš banko didžiulius kreditus ir perka brangų javų kombainą, tačiau sezono metu naudoja jį kelias savaites, kai galėtų kooperuotis su kaimyniniais ūkiais. R. Majauskas pripažino, kad kooperacija, siekiant didinti darbo našumą, mažinti sąnaudas, yra neblogas sumanymas. „Grūdų sektoriuje ji pamažu skinasi kelią,– teigė asociacijos vadovas. – Tačiau, kad kooperacija būtų gyvybinga, reikia ir valstybės paramos, tarkime, įteisinti mokesčių lengvatas ar dar ką nors. Dabar dažniausiai tik šnekama, raginama, bet nieko nedaroma.“

Eksporto kryptys gali pasikeisti Iš nuosmukio šalies ūkį ištempęs eksporto lokomotyvas, pasak ekspertų, pernai metų viduryje pradėjo išsikvėpti. Situacija pagrindinėse Lietuvos prekių rinkose jau kurį laiką kėlė nerimą ir vertė abejoti, ar Lietuva ir toliau taip sparčiai plėtos eksportą. Europos Sąjunga, nors jau ir išsikapstė iš techninės recesijos, dar vis toli nuo subalansuotos ir tvarios raidos greitkelio. Savotiška grėsme tampa lėtesnis Estijos, Lenkijos ir Baltarusijos augimas ir atitinkamai mažesnis imlumas lietuviškoms prekėms. Miglotos ir eksporto į Rusiją perspektyvos. Politizuoti biurokratiniai barjerai, papildomos patikros prie valstybės sienos tiek Lietuvos vežėjams, tiek lietuviškos kilmės maisto produktams nekelia optimizmo. Šiandien niekas negali pasakyti, kiek laiko Lietuva galės kliautis savo viena didžiausių eksporto rinkų. Tokios realijos verčia savo produkciją eksportuojančius verslininkus dairytis stabilesnio partnerio ir ieškoti alternatyvų kituose pasaulio regionuose. Šiemet eksporto kryptys dėl politinių įvykių Ukrainoje, Rusijos invazijos į Krymą ir kitų priežasčių gali pasisukti labiau į Vakarus ar net Aziją ir pelningumas gali gerokai sumažėti.

Pasigedo konkretesnio patarimo, ką daryti Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) prezidento Jeronimo Kraujelio nuomone, pirmiausia reikia neprisidaryti bėdų patiems ir tik po to kaltinti susidariusias aplinkybes. Ekspertai, jo manymu, gana neblogai ir tiksliai nušvietė Lietuvos agroverslo tendencijas ir galimybes, tačiau, gaila, beveik nieko nepasakė, ką konkrečiai turėtume daryti, kad pakeistume besiformuojančią situaciją. Tam tikras smukimas, pasak J. Kraujelio, tikrai bus – žemės ūkio bendrovėse galbūt mažesnis, ūkininkų ūkiuose didesnis. Viena iš galimo nuosmukio priežasčių, jo manymu, – susikoncentravimas ne į daugiašakį ūkį, o tik į augalininkystę. Tokiems ūkiams sunkiau atsilaikyti prieš įvairius rinkos svyravimus, staigius pokyčius, jie dažniau ir labiau nukenčia. Tai parodė 2009-ųjų krizė – tie ūkiai, kurie plėtojo augalininkystę ir dar turėjo gyvulių, nuostolių patyrė kur kas mažiau. Panašią tendenciją galima įžiūrėti ir dabar – krito rapsų, grūdų kainos, šiek tiek sumažėjo derlingumas ir augalininkystei jau nemaži nuotoliai, kurių niekas nekompensuos.

Pusę gyvulių tektų išpjauti „Manau, Lietuva turėtų orientuotis į specializuotus daugiašakius ūkius. Bet pastaruoju metu daug kam nerimą kelia žemės naudojimo perspektyvos – klausimas, ar logiška apriboti, kad ūkininkas ar bendrovė galėtų dirbti ne daugiau kaip 500 ha. Šiuo metu 263 ūkininkai ir 224 bendrovės naudojasi didesniais žemės plotais negu užsimota jos apriboti. Tai prieš 10–15 metų susiformavę, dažniausiai sėkmingai dirbantys ūkiai ir ardyti juos tikrai būtų neišmintinga. Tarkime, Griškabūdyje žemės ūkio bendrovė dirba 1153 ha žemės, turi 1077 sąlyginius gyvulius, daugiausiai galvijų. Arba kitas pavyzdys – Kubilių bendrovė Šakių rajone. Ji turi 1732 ha ir 1680 sąlyginių gyvulių. Palikus toms bendrovėms po 500 ha pusę gyvulių tektų išpjauti, niekam nereikalingi taptų pastatyti tvartai, supirkta technika. Kam iš to bus nauda? Todėl ir sakau: neprisidribkime patys, tada nereikės kaltinti kitų“, – ragino J. Kraujelis. Nuo 2006 m., kai buvo įteisintas šis apribojimas, pasak J. Kraujelio, bendrovės kiek dirbo žemės, tiek ir dirba, nė vienu hektaru nepadidino savo naudojamų plotų, o pernai netgi 1000 ha sumažino. „Apie kokius žemės užgrobimus ar spekuliacijas svaičioja kai kurie politikai? – retoriškai klausė LŽŪBA prezidentas.

Paslėpta bomba bendrovėms „Už referendumą, kuriuo norima uždrausti žemės pardavimą užsieniečiams, pasirašė ir nemažai mūsų bendrovių narių, – pripažino J. Kraujelis. – Niekas juk nenori, kad Lietuvos žemė po gabalą būtų išpardavinėta užsieniečiams. Tačiau pasakius A, kažkodėl nebuvo pasakyta B. Kitaip sakant, kas laukia juridinių asmenų, o tiksliau žemės ūkio bendrovių, įvykus referendumui? Štai ką mums į šį klausimą raštu atsakė žemės ūkio viceministrė Leokadija Počikovska: „Jei referendumas pagal teisės aktų nuostatas būtų laikomas įvykusiu ir piliečių sprendimas, kad žemė, vidaus vandenys, miškai ir parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei, būtų laikomas priimtu, tai reikštų, kad juridiniai asmenys Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise negalės valdyti žemės.“ Nesunku suprasti, kokia nuotaika dabar bendrovėse. Juk ne vienoje pradėtos arba jau suprojektuotos karvidžių statybos, kiti reikalingi pastatai. Kas dabar toliau kiš pinigus ten, kur jie gali būti išmesti tarsi į balą? Nieko nuostabaus, kad užsieniečiai jau prognozuoja, jog Lietuvoje pieno gamyba nepadidės nė vienu litru. Vadinasi, kertame šaką, ant kurios sėdime“, – įsitikinęs J. Kraujelis.

Ar nežlugdome savomis rankomis? Pasak J. Kraujelio, yra ir daugiau keistenybių. Bankai, išduodami kreditus, ketina nepriimti užstatu žemės. Mat bijomasi, kad uždraudus ją pardavinėti užsieniečiams ir įsigyti nuosavybės teise juridiniams asme-nims – žemės ūkio bendrovėms, jos vertė smarkai kris ir bankai gali patirti nuostolių. „Kartais man sukirba klausimas: kas galėtų paneigti, kad patys lietuviai savo rankomis žlugo šalies žemės ūkį, paslaugiai tarnauja vakariečiams mažindami konkurenciją Europoje?“ – svarstė J. Kraujelis. Darbo našumas Lietuvos žemės ūkyje iš tiesų dar labai mažas. Pasak J. Kraujelio, čia reikėtų sutikti su ekspertais. Lietuvoje iš vieno hektaro produkcijos gaunama 4 kartus mažiau negu Danijoje ir beveik 12 kartų mažiau skaičiuojant vienam sąlyginiam darbuotojui. Šioje Skandinavijos šalyje vienam ūkininkui vidutiniškai tenka po 69 ha žemės. Gerokai daugiau ten laikoma ir gyvulių. Pas mus vienam hektarui – 0,3 sąlyginio gyvulio ir daugiau greitai nebus, o Danijoje – 1,7. Skirtumai akivaizdūs.

Parama – po du ar tris kastuvus „Kai darbo našumas mažas, nėra kaip ir už darbą mokėti daugiau, todėl žmonės neretai ir renkasi emigraciją. Prašiau net mokslininkų: siūlykite, ką daryti? Kol kas jokių pasiūlymų, be bendrų samprotavimų, negavau. Tiesa, valdžia ketina padidinti išmokas smulkiems ūkiams. Seimo Kaimo reiklų komitete tai buvo nuspręsta per kelias minutes, nieko giliau neišanalizavus ir nepaskaičiavus. Lietuvoje yra 76 tūkst. ūkių, kurių dydis vidutiniškai siekia 2,7 ha. Jiems būtų pridėta maždaug po 270–300 litų. Ką jie už tuos pinigus nusipirks, kad padidintų darbo našumą? Du, tris „Fiskars“ firmos kastuvus – ne daugiau. Iki 2020 m. tam ketinama išleisti apie milijardą litų, už juos daug ką galima būtų padaryti. Mes su Ūkininkų sąjungos pirmininku Jonu Talmantu siūlėme jiems bent kokius nors motoblokus, gal ir ne visiems iš karto, nupirkti, vis šiek tiek padidėtų darbo našumas. Dabar tie pinigai paprasčiausiai bus ištaškyti ir niekas iš to neturės realios naudos. Jaučiu, kad tie politikai, kurie šiuo metu kandidatuoja į Europos Parlamento narius, netrukus važinės po kaimus ir girsis: štai, atsigręžėme į smulkiuosius. Kad tai nieko nelems, žinoma, nutylės, bet balsų už juos gali ir padaugėti“, – dėstė savo mintis J. Kraujelis.

 Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.