Atidūdavę dar ilgai dūduos

„Algupio“ muzikantai ir šokėjos.

Varinės dūdos Babtų apylinkėse skamba daugiau nei 100 metų – nuo XIX a. pabaigos. „Čia dūdos skambėjo, skamba ir skambės! – neabejoja Kauno rajono Babtų miestelio pučiamųjų orkestro „Algupys“ vadovas Jonas Girnius ir pašlovina šiuos instrumentus: – Varis labai gražiai skamba, tai taurus metalas. Dūdomis atliekamos melodijos suteikia iškilmingumo, vario garsas – gražiausias iš visų garsų.“
„Algupyje“ nuo vaikystės groja ūkininkas Juozas Staliūnas. Jei ne jo prosenelis, kažin ar Babtuose dūdos skambėtų.

Babtų apylinkių kaimo žmones groti dūdomis iš pradžių mokė Antanas Palavinskas, vėliau – jo sūnus Antanas, dar vėliau – anūkas Edvardas.

Vienintelis rajone saviveiklinis dūdų kolektyvas
„Algupys“ – vienintelis saviveiklinis pučiamųjų instrumentų orkestras Kauno rajone. Tokio, saviveiklinio, nėra nei Vilniaus mieste bei rajone, nei Kaune. Tad ne veltui šių vietovių entuziastai muzikantai dūdų pūtikai tapo „Algupio“ nariais ir, nepaisydami atstumų, vyksta į repeticijas Babtuose.
Kolektyvo muzikantų amžius – 13–65 metai. Tarp algupiškių – moksleiviai, studentai mokytojai, ūkininkai, verslininkai, veterinarijos gydytojs. Pastarasis – tai Gintaras Budginas, į orkestro repeticijas atvykstantis iš Jašiūnų Vilniaus raj one.
„Keturi muzikantai į repeticijas Babtuose važinėja iš Kauno. Kartą paragavęs negali sustoti…“ – varinių dūdų magiją bando paaiškinti „Algupio“ vadovas J. Girnius, neslėpdamas balto pavydo Žemaitijai ir Aukštaitijai, kur gausu saviveiklinių pučiamųjų orkestrų.
„Neturime nei saksofonų, nei klarnetų, fleitų, skudučių: mūsų orkestre – vien varinės dūdos: trimitai, tūbos, althornai, eufonijos, kornetai, fliugelhornai!..“ – „Algupio“ išskirtinumu didžiuojasi J. Girnius. Jis orkestrui vadovauja nuo 1991 m., jame groja nuo vaikystės. Tik anuomet kitaip kolektyvas vadintas – Kaniūkų kaimo orkestru.

„Vaikai, pūsime dūdą!“
J. Girnius prisimena 1970-uosius, kai Kaniūkų kaimo muzikantas Edvardas Palavinskas per moksleivių žiemos atostogas surinko keletą 9–15 metų berniukų, paauglių ir tarė: „Vaikai, pūsime dūdą!“
Vaikai džiaugsmingai sutiko žinią. „Kaipgi nenorėsime mokytis dūdą pūsti, matydami iš vestuvių, kaimo švenčių grįžtančius vietos muzikantus?! Kadangi trūko stovų gaidoms laikyti, vasarą aš su vienmečiu Arvydu Maliausku laikėme muzikantams natas. Jie, blogai pagroję, kaltindavo mus – blogai natas laikome. Rudenį ir mudu buvome priimti į orkestrą. E. Pa­lavinskas sakė, kad mergaitės niekada negros orkestre. Bet vėliau ėmė groti jo dukterys, dukterėčia Virginija, kitos mergaitės“, – prisimena J. Girnius. Jis, jo brolis Česlovas, minėtasis Arvydas ir J. Staliūnas – iš vaikų, kuriuos anuomet, 1970-aisiais, E. Palavinskas pakvietė groti. Ši ketveriukė tebegroja „Algupyje“.

Sėdėjo ant griovio ir ilgai grojo
„Kai buvome mažučiai vaikai, svajojome tapti muzikantais. Laukdavome jų, grįžtančių iš vestuvių. Grįžę apdalydavo mus saldainiais. Gražu būdavo, kai muzikantai atgroję grįžta į kaimą, susėda ant griovio prie dėdės Edvardo sodybos ir dar ilgai groja, tik tada išsiskirsto. Užkietėję buvo muzikantai – nė natų jiems nereikėjo: užsimerkę galėjo groti. Kaip puikiai Pranas Čižinauskas be jokių natų „Neapolietišką dainelę“ grodavo! Kaniūkų kaimo dūdų orkestre pradėjau groti nuo dešimties metų. Dėdė Edvardas gana jaunas buvo, kai orkestrą subūrė, o senelio grojant negirdėjau“, – pasakoja Kaniūkų kaimo ūkininkas J. Staliūnas. Jo senelis Antanas Palavinskas, tarpukariu vadovavęs kaimo orkestrui, žuvo 1946-aisiais, būdamas 46 metų.
„Jį nušovė rusų kareiviai per miškinių apsuptį, nes ėjo pro šalį ir nesustojo. Tėtė ėjo su savo brolio vaiku. Bet jo nenušovė. Labai sunku buvo mano mamai likus su penkiais nepilnamečiais vaikais. Aš buvau trylikos, brolis Edvardas – šešiolikos, kai žuvo tėtė A. Palavinskas. Kai tėtė vadovavo orkestrui, jame iš jo vaikų grojome keturiese“, – prisimena Magiliona Staliūnienė, ūkininko ir muzikanto J. Staliūno mama. Jai leidžiantis į dar tolesnę praeitį, paaiškėja, kokiomis aplinkybėmis Babtų apylinkėse buvo pasėta dūdavimo sėkla, kas ją pasėjo ir kodėl Kaniūkų kaimo dūdų orkestras gavo „Algupio“ vardą.

Babtų kultūros centro vadovė Eglė Patinskaitė ir „Algupio“ vadovas Jonas Girnius su orkestro didžiausiu, neseniai įsigytu instrumentu siuzofonu. Moteris diriguoja orkestrui, kai J. Girnius jame groja. Grotuotas langas – buvusio policijos pastato, jame dabar įsikūręs „Algupys“.

Grafas iškėlė į Algupį
M. Staliūnienė pasakoja, jog jos senelis Antanas Palavinskas gyveno Raudondvaryje, grojo vietos grafo Tiškevičiaus orkestre ir dirbo jo dvare, neretai – laukuose. Šienaudamas labai gražiai dainuodavo. Nuo jo ir kitų šienpjovių dainų skambėjo Nevėžio lankos. Senelio vargana trobelė glaudėsi prie pat dvaro, darydama gėdą grafo šeimai, sulaukiančiai kilmingų svečių net iš Prancūzijos, kitų šalių. Todėl A. Palavinskui ir kitam šalia dvaro gyvenusiam muzikantui ir darbininkui – Justinui Čižauskui – grafas skyrė po nemažai – apie 30 ha – žemės Algupio kaime, davė ir medienos trobesiams statyti. Grafo darbininkai ir pastatė.
Taip Algupyje 1903 m. apsigyveno du puikūs muzikantai – A. Palavinskas ir J. Čižinauskas. Pirmasis subūrė kaimo orkestrą, antrasis jame grojo. Išeivis iš Raudondvario A. Palavinskas Algupyje užaugino penkis vaikus, tarp jų – bendravardį Antaną – M. Staliūnienės tėvą. Vienos jo dukters vardas buvo Ivona. Kodėl nelietuviškas, kaip ir anūkės Magilionos?
„Senelio A. Palavinsko šaknys – Italijoje. Jo protėvis Raudondvaryje, matyt, liko po 1812 m. Prancūzijos ir Rusijos karo. Mano duktė Virginija Italijoje aptiko gyvenant Palavinskų (Palavinčių), – sako M. Staliūnienė. – Mokykloje iš kalbų man lengviausia buvo italų, ją dėstė dvi vienuolės iš Italijos.“
Kai buvo melioruojamos Algupio žemės, kaimo gyventojai, tarp jų – Palavinskai, Čižinauskai, kiti muzikantai, apsigyveno Kaniūkuose. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Babtų kultūros namų (dabar centro) Kaniūkų dūdų orkestras pavadintas kaimo, kuriame gyveno kolektyvo pradininkai tėvas, sūnus ir anūkas A., A. ir E. Palavinskai, vardu – „Algupiu“.

Dūduoti per Velykas – šventas reikalas
„Grojome visur – laidotuvėse, vestuvėse, gegužinėse, per Velykas – bažnyčioje“, – prisimena M. Staliūnienė, jos sūnus Juozas ir J. Girnius. Pastarasis priduria paauglystėje ir jaunystėje buvęs tikras turčius, kaip ir kiti bendraamžiai Kaniūkų kaimo muzikantai: „Groti laidotuvėse buvo pelninga: pagroji – ir 3 rubliai kišenėje, paskui iki 5 rublių padaugėjo, o per savaitę – 2–3 laidotuvės. Pietūs 15–20 kapeikų tekainavo. Dviratį nusiperki, dar ką nors… Laidotuvėse grodavome ne tik Babtų apylinkėse – pasiekdavome Kėdainius, Josvainius, IX fortą. Dūdų muzika per laidotuves – sovietinis palikimas, bet ji suteikdavo iškilmingumo. Mada dūdomis groti per laidotuves išėjo staiga – kaip kirviu ji buvo nukirsta 1993 metais“, – mena J. Girnius. Jo vadovaujamas „Algupys“ laidotuvėse groja labai retai – nebent mirus muzikantų artimajam. Tačiau tradicija dūdomis groti per Velykas – tvirta kaip varis. Net tarybiniais metais nė karto nepasitaikė, kad per Velykų mišias Babtų bažnyčioje neskambėtų Kaniūkų orkestro dūdos.
„Nė vienų Velykų nesu praleidęs. Dėdė ar močiutė instrumentus į bažnyčią įnešdavo iš vakaro, o mes, vaikai, kaip žiurkiukai į šventovę subėgdavome gerokai prieš šventę ir pasislėpę laukdavome, kol reikės dūduoti“, – mena J. Staliūnas.
„Algupio“ muzikantai per Velykas spėja pagroti trijose bažnyčiose – Babtų, Panevėžiuko ir Čekiškės. Atgroję per Velykas renkasi Staliūnų kieme – pasišneka, pasivaišina ir išsiskirsto.

Pergalės padeda įsigyti instrumentų
M. Staliūnienė ilgisi „Berželio“, kitų senoviškų dainų, melodijų, kurias įsirašęs į sąsiuvinį buvo jos senelis A. Palavinskas ir seniau grojo Kaniūkų muzikantai. Kodėl jų nebegroja „Algupys“?
J. Girnius sako, jog kolektyvas nori tobulėti, todėl dažnai dalyvauja Lietuvos pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionatuose. Jiems tenka ilgai ruoštis – gludinti programos atlikimą. Siekis tobulėti kainuoja ne tik daug laiko – ir pinigų. „Čempionatui reikia paruošti 4–5 kūrinius. Turime pirkti privalomąjį kūrinį, jis kainuoja apie 300 Eur. Muzikanto dalyvio starto mokestis – 5–7 Eur. Piniginės išlaidos kartais grįžta“, – aiškina J. Girnius.
Šiųmečiame Lietuvos pučiamųjų instrumentų orkestrų čem­pio­nate saviveiklinių kolektyvų kategorijoje „Algupio“ muzikantai iškovojo antrąją vietą, pralenkdami kolegas iš Pasvalio rajono Pajiešmenių kaimo – pernykščio TV konkurso „Vario audra“ nugalėtojus. „Algupys“ 2012 m. Lietuvos pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionate iškovojo pagrindinį prizą, už laimėtus1,5 tūkst. Lt įsigijo kornetą. Šįmet Kauno rajono savivaldybė, skirdama 3,5 tūkst. Eur, padėjo įsigyti siuzofoną.
Kolektyvas tris kartus šiuose čempionatuose iškovojo 2 vietą. Oficialūs jo įkūrimo metai – 1970-ieji. „Pasistengsime jubiliejų pasitikti dar vienu pagrindiniu prizu“, – žada J. Girnius. Be jo vadovaujamo dūdų orkestro neapsieinama Kauno rajono seniūnijų, jų yra 25, šventėse.
Pamainą „Algupiui“ rengia jo muzikantas Justinas Straukas, vadovaujantis Babtų gimnazijos pučiamųjų orkestrui.

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ
„ŪP“ korespondentė

„Algupio“ ir autorės nuotraukos