B. Markauskas: „Dalyvavimas tarpusavio pagalbos fondo veikloje turėtų būti privalomas“

Nepastoviems orams tampant pastoviu reiškiniu, reguliariai kartojantis pieno krizėms, dažnėjant laukinių ir naminių gyvulių ligų protrūkiams, sunkiai suvaldoma rizika žemės ūkyje daugeliui ūkininkų tapo nepakeliama našta. Vis dėlto imtis griežtesnių priemonių jai suvaldyti kol kas nesiryžtama. Žemdirbiai pagalbos prašančias rankas ir vėl tiesia į valstybę arba į ES, tačiau, šalies rezervo krepšeliui išsekus, agropolitikos atstovai rėžia, kad ūkininkams reikėtų mažiau kaulyti pinigų, o patiems vienytis ir steigti tarpusavio pagalbos fondą. Apie atgaivintą jo steigimo idėją, finansavimo ir reglamentavimo pirmąsias gaires šiandien „Ūkininko patarėjui“ komentuoja žemės ūkio ministras Bronius MARKAUSKAS.

„Svarbiausias motyvas, kodėl ligi šiol nebuvo įsteigtas tarpusavio pagalbos fondas, buvo tai, kad negalėjome panaudoti vadinamųjų viešųjų pinigų, t. y. Kaimo plėtros programos ir nacionalinio biudžeto lėšų. Jau yra sudaryta darbo grupė, kuri iki 2018 m. gruodžio 31 d. turi parengti fondui būtiną teisinį reglamentavimą.
Pirmadienį Žemės ūkio ministerijoje vyko susitikimas su socialiniais partneriais. Peržiūrėjome kitų ES šalių patirtį steigiant panašius fondus, tačiau reikia pripažinti, kad tinkamų pavyzdžių neradome. Prancūzijoje ir Vokietijoje draudimo fondai daugiausia orientuoti į užkrečiamųjų ligų padaromus nuostolius ir jų padengimą iš surinkto fondo. Susitikimo metu taip pat nagrinėjome mūsų teisinę bazę. Nors ji dar nėra patvirtinta, žinome, kad po naujųjų metų turės būti pritarta Omnibus paketui. Būtent šiame pakete bus sudaryta galimybių panaudoti lėšas iš Kaimo plėtros programų tokiam fondui įsteigti. Kiek tam reikėtų pinigų? Tai yra savanoriškas dalykas pagal tai, kokias fondas nustatytų administravimo ir kompensavimo sąlygas.
Nors diskusijos dar tik teorinio lygmens, manome, kad mes turėtume steigti sektorinius fondus, t. y. grūdininkų, pienininkų ir mėsinių galvijų, avių augintojų. Tačiau jei norėtų prisijungti daržininkai, uogininkai ar sodininkai, tikrai niekas nedraustų to daryti. Žinoma, dėl pieno ir grūdų fondų daugiau aiškumo. Konkrečiai kalbant apie pieno fondą, šiandien pieno perdirbėjai norėtų prisidėti prie fondo steigimo arba bent jau tam neprieštarautų. Prie grūdininkų fondo turėtų prisidėti ir supirkėjai. Būtų idealu, jei visų fondų veikloje dalyvautų žemdirbiai, perdirbėjai ir prekybininkai. Kaip prikalbinti prekybininkus, kurie labiausiai priešinasi šiai iniciatyvai? Yra du variantai. Pirma, jie tai turėtų daryti įstatymo numatyta tvarka, antra, reikėtų siekti kompromiso, kad be žaliavos nebus ir maisto produktų. Tas pats pasakytina ir apie perdirbėjus, juolab kad mūsų pirkėjai dažniausiai renkasi lietuviškus gaminius. Tačiau galima daryti ir kitaip. Valstybė vis nepritaria pridėtinės vertės mokesčio žemės ūkio produktams mažinimui, todėl galbūt būtų galima susitarti mažinti šio mokesčio dydį, o sutaupyta dalis galėtų keliauti į fondą. Be kita ko, fondas neturėtų dubliuoti draudimo sistemos.
Aišku, iškyla ir fondo valdymo klausimas. Svarbu žinoti, kiek šiame procese dalyvautų grupių, kad kiekviena jų galėtų deleguoti savo narius fondui valdyti, nes esu įsitikinęs, kad ne Žemės ūkio ministerija ar kita žemės ūkio institucija turėtų jį valdyti. Pavyzdžiui, Prancūzijoje išskiriama konkreti suma fondams administruoti. Lietuvoje administravimas irgi būtų nepigus. Reikia pagalvoti, kad iš fondo būtų remiami tik dideli, bendri nuostoliai, tokie kaip šiemet, kai dauguma ūkininkų nukentėjo, o apskaičiuoti patirtą žalą – sudėtinga.
Jau yra pavesta parengti steigiamo tarpusavio pagalbos fondo projektą, kurį svarstysime po naujųjų metų. Šiam fondui būtų reikalingas ne tik administratorius, bet ir stebėtojo institucijos, skaičiuojančios produkcijos savikainą, supirkimo kainas ir sprendžiančios, kada galėtų padėti įsteigtas fondas.
Dalyvavimas fondo veikloje turėtų būti privalomas ar savanoriškas? Žinoma, gražiau skamba, kai savanoriškas, bet jei nepritars savivaldos organizacijos (Lietuvos ūkininkų sąjunga, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija, Žemės ūkio rūmai ir kt.), nieko nebus. Žinant jau sukauptą patirtį būtų geriau, kad dalyvavimas fondo veikloje būtų privalomas. Šiuo atveju reikėtų ne taisyti teisės aktus, o rengti naują įstatymo projektą. Tik, be abejo, nereikėtų gąsdinti žemdirbių. Reikia susitaikyti, kad, esant geriems metams, reikėtų mokėti įmokas į fondą, o lėšos būtų gaunamos tik esant pras­tiems. Kriterijai, pagal kuriuos į galimus rizikos valdymo fondus būtų renkamos lėšos, – dar teoriniai, tačiau protingiausia ir teisingiausia administravimo prasme būtų nustatyti įkainius pagal turimus hektarus, nes tiesioginės išmokos mokamos už turimus hektarus, todėl, tarkime, iš 160 Eur/ha būtų nuskaičiuojami keli eurai į fondą. Aišku, teisingiausias mokestis yra nuo apyvartos, tačiau tai įgyvendinti būtų sudėtinga, juolab kad mes esame ES įsipareigoję tokių mokesčių neįvesti. Įnašų smulkesniesiems ūkininkams nereikėtų vadinti dar viena mokestine našta, nes žemdirbys tik laimi įdėdamas vieną dalį, o kitą – valstybė ir ES. Žinoma, galima sakyti, kad ūkininkai, turintys iki 5 ha, nedalyvauja šioje schemoje, bet valstybė turėtų neprisiimti įsipareigojimų padengti jų nuostolių.
Kai vadovaujamasi savanoriškumo principu, visada kyla didelių bėdų. Jei fondo veikloje dalyvaus mažiau nei 30 proc. sektoriaus, tokie fondai bus per maži, kad galėtų išsilaikyti. Visada atsiranda tokių, kurie šauksis pagalbos, bet visai nesistengė nuo to apsisaugoti. Todėl ir kalbame apie savotišką privalomumą prisidėti prie fondo steigimo. Ar žemdirbiams reikės susimokėti antrą kartą, mat bus panaudojami mokesčių mokėtojų pinigai iš valstybės biudžeto? Taip tikrai nebūtų, tačiau patirtis galėtų būti įvairi. Tarkime, valstybės indėlis galėtų būti formuojant fondą, o likusius indėlius dėtų žemdirbiai, jei tęstųsi keleri geri metai iš eilės.
Negalime tikėtis, kad visada bus skiriamos kompensacijos iš valstybės ar ES biudžeto. Matome, kad dėl liūčių padarytų nuostolių kompensavimo atsirado didžiulė bėda, jei ne netyčinis Europos Komijos pirmininko Žano Klodo Junkerio pažadas skirti pinigų, esu 100 proc. įsitikinęs, kad būtume nieko negavę. Lietuvoje rizika auga, bet niekas galimų pasekmių prisiimti nenori.
Vyriausybės programoje įrašyta, kad iki 2020 m. turime sukurti vieną sektorinį žemės ūkio rizikos valdymo fondą, tačiau niekas nedraudžia jų įsteigti daugiau. Susėsti prie bendro stalo ir susitarti pirmiausia yra žemdirbių interesas.“

Parengė ŪP korespondentė
Monika KAZLAUSKAITĖ