Buvusi mokykla tarp politikų ir bendruomenės užvirė nesantaikos košę

Juozas Laivys, buvęs kaimo bendruomenės pirmininkas, liko prie esminių savo gyvenimo dalykų – ūkio, meno ir, svarbiausia, šeimos. Plungės r. Narvaišių gyvenvietėje dramatiškai vystęsi įvykiai kardinaliai pakeitė Juozo požiūrį į gyvenimą, valdžią ir politiką, pakoregavo jo vietą šio kaimo bend­ruomenėje. O prasidėjo viskas nuo to, kad maždaug keturis šimtus gyventojų turinčioje gyvenvietėje uždarė pradinę mokyklą ir jos vietoje nusprendė įkurti socialinius būstus...

Kodėl ne miestas į kaimą? – Pernai buvo paskutiniai mokyklos gyvavimo metai, nesusirinko 10 mokinių ir uždarė. Tokie įstatymai, turėjo teisę, kita vertus, vienais metais vaikų nėra, kitais gali atsirasti. Švietimo skyriuje teiravausi, kodėl kaimo vaikus į miestą veža, o ne atvirkščiai – susipažintų su natūraliu gyvenimu. Nepakovosi, pradinukus tenka leisti arba į Plungę už 12 kilometrų, arba į Šateikius už 10 km. Mokyklą uždarė vasaros pradžioje, o jau liepą ėmė kalbėti apie jos rekonstrukciją ir pritaikymą socialiniams butams, – istorijos pradžią prisiminė buvęs kaimo bendruomenės pirmininkas, ūkininkas, menininkas J. Laivys. Prieš porą metų Juozo inicia­tyva bendruomenė ir susikūrė, organizacijos dokumentus tvarkė, patalpų ieškojo, kad turėtų teisinį pagrindą projektams rašyti. – Rajono taryboje du kartus svarstė socialinių butų klausimą, bendruomenės apie tai neinformavę. Antrame posėdyje dalyvavau, nes pakvietė opozicijos atstovai. Klausia, ar bendruomenė pritaria tokiam projektui? Sakau, aišku, kad nepritaria, juk niekas tos bend­ruomenės nekviečia ir nuomonės neklausia, – kalbėjo „Ūkininko patarėjo“ pašnekovas. Šie galbūt ne visų aiškiai suprasti žodžiai tapo pretekstu supriešinti bendruomenės valdybą su jos pirmininku ir galimybe savivaldybei įgyvendinti savo siekius.

Bendruomenės norų nepaisė Neatsitiktinai paminėjome J. Laivio pasakytus žodžius Švietimo skyriui, kodėl mokinių iš miesto neveža į kaimo mokyklas. Yra reali tikimybė, kad miestiečių šeimoms teks keltis į Narvaišius, kur jiems bus skirti socialiniai būstai. Jei tai bus gausios šeimos, kaime atsiras daugiau vaikų, bet mokyklos jau nebebus. – Ką socialiai remtinos šeimos veiks Narvaišiuose? Kaime nėra jokio verslo, išskyrus vieną parduotuvę, gyvename iš savo žemės, vienos kitos lysvės. Atsikėlusios šeimos nė tos lysvės neturės. Norėdami užsidirbti (ne vien tik pašalpą gauti) jie turės kasdien važinėti į Plungę. Vien už transportą per mėnesį jie sumokės 50 Eur, per metus tai bus visi 600 eurų. Tiek kasmet jiems kainuos socialinis būstas. Todėl ir aš, ir bendruomenė klausėme, ar savivaldybė negali būsimuose butuose pirmiausia apgyvendinti vietos gyventojų, yra ir pas mus neturinčiųjų nuosavos pastogės. Savivaldybei pateikėme ir kitų sąlygų, kurias įgyvendinus bend­ruomenė sutiktų, kad socialiniai butai mūsų kaime būtų. Prašėme išsaugoti kultūros namų ir biblio­tekos patalpas bendruomenės reikmėms, o minėtas įstaigas bei bendruomenės būstinę perkelti į renovuoti numatomos mokyklos pastatą, bent dvi Narvaišių socialiai remtinas šeimas tuose butuose apgyvendinti ir kad rajono vadovai šiuos pažadus patvirtintų raštu, – pasakojo J. Laivys. Patvirtinimo rašto sulaukė. Rajono meras Audrius Klišonis parašė: „Dėl kultūros namų pastato didžiosios salės išsaugojimo informuojame, kad kultūros namų pastatas nebus pritaikomas socialinio būsto paskirčiai (...). Mokyklos pastate, be socialinio būsto, numatoma palikti medicinos punktą, perkelti biblioteką, įrengti salę, kuria galėtų naudotis bendruomenė (...). Jūsų teritorijoje gyvenančios šeimos (socialinio būsto) eilėje yra užregistruotos numeriais 35, 44, 53, 133, 158. Sąraše nustatyto eiliškumo keisti negalime, todėl ir patvirtinti, kad bent dviem jūsų teritorijoje gyvenančioms šeimoms bus suteiktas socialinis būstas, negalime.“ Tiesa, dar prieš pasirašydamas gyventojams skirtą atsakymą rajono meras pirmininkavo jau trečiam tarybos posėdžiui, kuriame buvo pritarta sprendimui mokyk­los pastatą pritaikyti socialiniam būstui. Kitaip sakant, taryba pasinaudojo bendruomenės pritarimu, tačiau, kad bus paisoma ne visų sąlygų, narvaišiškiai sužinojo, kai šaukštai jau buvo po pietų. Posėdžio metu meras pasakė, kad atsakymą Narvaišių gyventojams pateiks rajono taryba, tada ir paaiškės, ar ji atsižvelgė į bendruomenės siūlymus, ar ne. Kyla klausimas, kam tas bendruomenės pritarimas apskritai buvo reikalingas.

Gadino statinę „medaus“ Galėtume sakyti, kad Narvaišių bendruomenės pirmininkas J. Laivys buvo lyg šaukštas deguto savivaldybės, pavadinkime, medaus statinėje. Tą suprato ir pats Juozas. – Jie tik perskaitė, kad bend­ruomenė sutinka, o sąlygų nė nebeskaitė. Nemyli jie bendruomenių, tik deklaruoja. Pusantrų metų praėjo, kol gavome patalpas, nors mokykloje buvo laisvų kabinetų, – sakė J. Laivys. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad bendruomenės pareikštos sąlygos taryboje vis dėlto buvo pagarsintos, bet tik kai kuriems nariams atkakliai reikalaujant. Meras replikavo, kad tai perteklinė informacija. – Aš kreipiausi į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją ir rašiau, kad tos priemonės, kurių savivaldybė imasi Narvaišiuose, ne mažins, o didins socialinę atskirtį ir skurdą. Piliečio teisė paklausti, o biurokratų pareiga atsakyti, ar viskas čia skaidru. Atsakymo iš ministerijos nesulaukiau, tačiau rezonansas buvo. Manęs paprašė, kad per spaudą atsiprašyčiau ir atsistatydinčiau, tačiau bendruomenės valdyba viską sutvarkė taip, kad aš lyg atsistatydinau savo noru. Iš tikrųjų susiklosčiusios aplinkybės prie to privedė. Suprantu tas bendruomenės moteris, jos nori, kad būtų išsaugotos jų darbo vietos. Buvau žadėjęs atsistatydinti baigiantis kadencijai, kelių mėnesių tetrūko, galėjo palaukti. Tačiau jos paprašė manęs dviem mėnesiais anksčiau išeiti dėl to, kad parašiau raštą į ministeriją. Jų reikia paklausti, kodėl taip padarė, – apie istorijos pabaigą kalbėjo Narvaišių k. gyventojas J. Laivys. Pasiteiravome šio kaimo bib­liotekoje dirbančios, tuo metu bendruomenės valdybos veikloje dalyvavusios Danutės Šatkuvienės, kas paakino atsistatydinti J. Laivį. – Narvaišiuose joks pastatas nerenovuotas. Turėjome patirtį su darželiu: kai jį uždarė, per savaitę liko be langų ir durų. Todėl dabar sakėme, kad mes nebijome tų socialinių būstų, esame suinteresuoti, kad stogai blizgėtų, o ne sulūžtų. Nugirdome, kad pirmininkas kalba, esą bendruomenė nesutinka. Tada mes iškėlėme klausimą, kodėl kalba už visą bendruomenę. Ir kai jis vėl pradėjo aitrinti tą žaizdą iš naujo, pabijojome, kad savivaldybė sprendimą atšauks. Trys valdybos narės pasakė, kad rašo prašymus ir traukiasi iš valdybos. Tada pirmininkas sako, duokite popieriaus lapą, išeisiu pats, – savo versiją išdėstė D. Šatkuvienė.

Vieniems kitų nuomonę reikia gerbti Šiandien vienkiemyje netoli Minijos upės gyvenantis Juozas prižiūri savo ožkas ir avis, slegia ir rūsyje brandina sūrius, kuria šiuolaikinio meno kūrinius. Mūsų pokalbio išvakarėse Vilniuje atidarė, kaip jis įvardijo, modernių plakatų parodą. Baigęs skulptūros studijas Vilniuje ir metus stažavęsis Liono nacionalinėje dailės mokykloje (Prancūzija), įgijo savitą kūrybos braižą. Jo sodyboje stovi iš putų polistireno padarytos skulptūros, tarp kurių – ir garsiojo sovietų tanko, prieš du dešimtmečius nukelto nuo postamento Salantuose, kopija. Beje, prieš keletą metų ši kopija trumpai buvo eksponuojama toje pat vietoje, kur sovietų tankas ir stovėjo. – Labai gerai jaučiuosi, kai nebereikia atlikti jokių socialinių funkcijų, nebeturiu jokių bendrų interesų su politikais, galiu užsiimti menu, ūkiu, rūpintis savo šeima. Šeima – didelė vertybė, galiu sūnų parsivežti iš mokyklos, matyti, kaip vaikai auga, atvažiuoja mano tėvas, su juo kartu dirbame. Tokio brangaus turto kartais neturi net milijonieriai, jie gali tik pavydėti, kad kiti turi laiko sau ir savo šeimai. Todėl sakau, kad esu labai turtingas, – sakė J. Laivys. Paklaustas apie ūkį, narvaišiškis patikino, kad išgyventi kaime galima. – Prieš atsikeldamas čia nebuvau gyvenęs vienkiemyje. Dabar viskas nusistovėję, iliuzijos, kurios buvo anksčiau, pasikeitė. Kaime dar gerai gyvename, maisto užsiauginame, sūrių susispaudžiame, benzinui užtenka. Kad galėtum taip gyventi, augini ožkas, avis, triušius. Kiti žmonės eina į darbą ir paskui pusę atlyginimo išleidžia maistui, o aš pusę metų dirbu, kad visus metus galėčiau maitintis. Tenka daugiau skaičiuoti, ne kaip uždirbti pinigų, o kaip be jų išgyventi. Ant bendruomenės piktas nelikau, bet ir nesijaučiu jai nusižengęs. Vienam kito nuomonę reikia gerbti, – sakė J. Laivys.

Istorija nesibaigė. Kieno eilė dabar? Minėtame praėjusių metų rajono tarybos posėdyje, kurio vaizdo įrašą teko peržiūrėti, buvo siūlymų ne renovuoti mokyklos pastatą, o pirkti būstus, gal sodybas, tada gyvenamuoju plotu aprūpintų gerokai daugiau socia­liai remtinų šeimų, nes pagal esamas kainas pirkti pigiau. Kai kurių vietos politikų skaičiavimu, renovuojant mokyklos pastatą vienas butas kaimo gilumoje kainuotų tiek, kiek ir Vilniuje. Opozicijos atstovai kreipėsi į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, klausdami, ar socialinis būstas kaime kainuoja tiek, kiek šalies sostinėje? Neseniai gautas atsakymas gali stipriai pakoreguoti rajono valdančiųjų planus, mat viceministro Algirdo Šešelgio atsakyme nuskamba rimtų abejonių dėl tokio pasirinkimo: „Rajono savivaldybė, rengdama sprendimo projektą, neatliko būstų rinkos kainų analizės bei būtinos socialinio būsto fondo plėtros alternatyvų ekonominės analizės ir optimalios alternatyvos pasirinkimo (...). Netinkamai parengti investiciniai projektai, kurie neužtikrina racionaliausio ES struktūrinių fondų lėšų panaudojimo, nebus finansuojami.“ Belieka išgirsti atsakymą, kodėl Plungės rajono valdantieji taip atkakliai bruka būtent mokyklos renovaciją, numatančią įsisavinti daugiau kaip pusę milijono eurų.

Juozas SKRIPKAUSKAS „ŪP“ korespondentas

Autoriaus nuotrauka

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.