Didysis pienas dar neprasidėjo, o supirkimo kainas jau kerpa

Pieno ūkių šeimininkai kalba, kad šie metai jiems bus ypač sudėtingi. Gegužę dėl sausros nedygo net žolė, žiemos pašarai jau baigėsi. Pieno supirkėjai supirkimo kainas jau peržiūrėjo. Vieni gamintojai gavo pranešimus, kiti – ne. Gegužė perdirbėjams yra signalas, kad metas mažinti kainas, bet jokių objektyvių priežasčių tam nėra. Tarptautinėse biržose padėtis stabili. Mūsų prekybos tinkluose geriamojo pieno ir kitų pieno gaminių kainos taip pat stabilios.

Pranešimus vieni gavo, kiti ne

Šilutės rajono ūkininkas Vytautas Buivydas, Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos (LVPŪA) pirmininkas, netveria piktumu. Perdirbimo įmonė jį raštu informavo, kad nuo gegužės mėnesio nuo priedų jam nubraukiami trys euro centai.

Ūkininkas paskaičiavo, kad per mėnesį neteks nei daugiau, nei mažiau – devynių šimtų eurų.

Kiti pranešimų negavo, nes mažinant priedus pranešti iš anksto nėra privalu. „Nustebs gavę pinigus“, – LVPŪA vadovui apmaudu ir dėl kitų pieno gamintojų.

Jam skaudu, kad daugėja nusivylusių žmonių, kurie ryžtasi trauktis iš pieno gamybos. Štai ir jo gyvenamoje Gardamo seniūnijoje bent vienas ūkininkas yra apsisprendęs pereiti prie mėsinės galvijininkystės. Kiti išvis meta ūkininkavimą. „Žinau nemažai tokių ūkių po 10–15, 20 karvių. Nebėra. Dingę, išvažiavę žmonės“, – konstatuoja tendenciją.

Traukiasi mažieji ir vidutiniai gamintojai. Tokių dauguma. Šilutės rajone didžiausi 200 karvių ūkiai, ir tokių čia vos du. Perdirbėjai atvirai deklaruoja, kad pieno ūkis turi būti ne mažesnis kaip 105 karvių. Pieno supirkimo kainų politika mažesnius ūkius iš tiesų varo į kampą.

V. Buivydas svarsto, kaip suktis iš padėties savo ūkyje, vienas iš galimų kelių – pieną parduoti latviams.

Komentuoja tik geras naujienas

Paprašėme perdirbimo įmonių pakomentuoti situaciją dėl žaliavinio pieno supirkimo kainų Lietuvoje: ar matyti kainų (jų priedų) sumažėjimas; jei taip, kas jį lemia?

Reakcija – tyla. Atsakymą pateikė vienintelis ŽŪK „Pienas LT“, tačiau ir jis labai šykštus: „Mūsų specialistai atidžiai stebi pieno supirkimo kainas, taip pat pasaulines rinkos tendencijas. Vis dėlto šiuo metu susilaikysime nuo komentarų dėl žaliavinio pieno supirkimo kainos“.

Lietuvos pienininkų asociacija „Pieno centras“ šią savaitę išplatino pranešimą, kuriuo siekiama gesinti kylančią įtampą. Teigiama, jog perdirbėjai suinteresuoti, kad rinkoje būtų ne tik stambiųjų, bet ir smulkesnių šeimos ūkių.

„Mums svarbu, kad didėtų lietuviško kokybiško pieno kiekis, nes dabar didelę dalį jo tenka importuoti. Suprantama, kad pagal Pieno įstatymo reikalavimus suskirstyti į grupes ir žemesnėse grupėse gaudami mažesnę kainą ūkininkai negali išsilaikyti, todėl stengiamės, kiek leidžia rinkos sąlygos, palaikyti šeimos ūkius“, – perdirbėjų vardu pranešime teigė asociacijos vadovas Egidijus Simonis, pranešdamas naujieną, kad pradėjo mažėti kainų skirtumas stambiems ir smulkesniems ūkiams.

Pirmąjį ketvirtį vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina visiems ūkiams siekė 306 Eur/t (pernai – 296 Eur). Stambiesiems ūkiams, iš kurių superkama apie 65 proc. visos žaliavos šalyje, ji siekė 343 Eur/t (pernai – 347 Eur), ir tai buvusi pasaulines tendencijas atitinkanti kaina: JAV didžiosios pieninės pieno tiekėjams, per metus parduodantiems daugiau kaip 500 t žaliavos, už standartinių rodiklių (4,2 proc. riebumo ir 3,4 proc. baltymingumo) pieną mokėjo vidutiniškai 337 Eur/t, Naujosios Zelandijos – 306 Eur/t, ES – 334 Eur/t.

Šiek tiek keista, kad į pirmąjį ketvirtį nutarta atsigręžti gegužei įpusėjus.

Kainos didėjimas – akių dūmimas

Mažeikių rajono ūkininkė Alma Donielienė siūlo neapsigauti, nes kalbos apie kylančią kainą – akių dūmimas. Supirkimo kaina ir pieno gamintojui išmokama suma už parduotą pieną nėra tas pats.

„Mums išmokama suma yra skaičiuojama nuo pieno sudėties rodiklių. Jei pieno sudėties rodikliai aukšti, tai aukšta ir perskaičiuojama suma. Pirkėjas taip pat gauna didesnę pridėtinę vertę!“ – sako ūkininkė primindama, kad geresnės sudėties žaliava – nauda ne tik pieno ūkiui, bet ir perdirbėjui, nes iš to paties kiekio žaliavos jis pagamina ir parduoda daugiau grietinės, sviesto ar kitos produkcijos.

A. Donielienės pieno ūkis nedidelis, 20 karvių. Gyvena miestelyje, plėtrai – jokių galimybių. Visgi tokio dydžio ūkis padėjo išmaitinti nemažą šeimą, į gyvenimą išleisti keturis vaikus. Todėl ūkininkė negali sutikti su tuo, kad mažesnius ūkius valdžia „nurašo“ į neperspektyvius, juolab kad tai toks pat kokybiškas pienas, ir į tai buvo investuojama.

Pačios moters ūkio pieno sudėties ir pieno tūrio perskaičiavimo į masę koeficiento vidurkis visą žiemą buvo 1,5. Kas antrą dieną iš ūkio pienvežis paima per 500 kg ataušinto pieno.

Nėra jokių šalių susitarimo

Tokiems kaip A. Donielienė ūkininkams, kurie pieną parduoda iš ūkio kas antrą dieną, opiausias dalykas – skirstymas į pieno gamintojų grupes. Gali būti priskirtas skirtingai grupei, nelygu kokį dienų skaičių turint galvoje per atsiskaitymo laikotarpį bus apskaičiuota parduota produkcija: penkiolika ar aštuonias dienas. Priklausomai nuo to pieno tonos kaina gali skirtis dešimčia eurų.

Mažeikių rajono ūkininkė apskaičiavo, kad vien dėl to per mėnesį praranda 1 000–1 200 Eur, įtakos turi ir perskaičiavimo koeficientas.

Kasdien ir be atostogų dirbanti pieno gamintoja politikams norėtų akcentuoti, kad jokio šalių susitarimo dėl pardavimo sąlygų nėra, viską diktuoja perdirbėjai. Įmanomų priedų „lubos“ jos atveju gali būti 20 Eur už toną. Priedą galima akimirksniu prarasti, o susigrąžinti – nepaprastai sunku. Dabar su visais priedais už pieną ji gauna 220–240 Eur/t.

Patirtis rodo, kad, pradėjus kelti klausimą dėl atsiskaitymo, galima laukti pranešimo, jog pieno iš tavęs nebepirks. „Niekas negina ūkininkų“, – teisingumo mažiesiems ir vidutiniams ūkininkams Lietuvoje pasigenda ūkininkė.

Kita vertus, prie savo ūkių pririšti ir ieškoti teisybės žmonės neturi laiko.

Nuotaikos – kovingos

Šilutės rajone ūkininkaujanti, 70 karvių kasdien melžianti LVPŪA valdybos narė Juzefa Tamavičienė, kaip ir kolegos, ruošiasi veržtis diržus. Tačiau nuotaikos – kovingos.

Panašu, kad bręsta dideli dalykai: mažieji ir vidutiniai pieno gamintojai surėmė pečius, nusiteikę kovoti už savo teises. Dabartinį etapą galima apibūdinti kaip kryžkelę, kurioje yra priimami svarbūs sprendimai.

Ūkininkė mini 2015 m. liepos ministro įsakymą dėl duomenų iš žalio pieno pirkėjų rinkimo taisyklių, kai buvo nustatytos pieno supirkimo sutarties detalės. Poįstatyminio teisės akto taikymas žalio pieno pardavėjams reiškia finansinius praradimus, pažeidžia ūkininkų interesus.

J. Tamavičienė pasisako už tai, kad pieno supirkimo kaina visiems pardavėjams būtų vientisa, būtų atsisakyta priedų. Ji pastebi, kad daugelis ūkininkų nesupranta apgaulės: „Kai pasakome, kad priedų nereikia, žmonės išsigąsta: už lojalumą moka, už „Džiugo“ sūrį…“

Iš tiesų supirkimo kainos priedais perdirbėjai gali manipuliuoti, o gamintojai esamomis sąlygomis neturi teisės kelti pretenzijų, nes pagrindinė kaina nesikeičia.

Vilko ir avies santykiai

Pieno perdirbėjų ir gamintojų santykiai – kaip vilko ir avies, sako Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias“ valdybos pirmininkas Jonas Kuzminskas, vadovaujantis ir pieno kooperatyvui „Pieno gėlė“, kurio veiklos istorija jau priartėjo prie pilnametystės – 18 metų. Laiko užtektinai, kad būtų galima įsitikinti, jog kooperuoti pieno gamintojai perdirbėjų vertinami taip, kaip ir mažieji bei vidutiniai.

Iš kooperatyvų nuo gegužės pienas superkamas iki pustrečio cento už kilogramą pigiau. Apie tai jokių perspėjimų. „Važiuoji į įmonę A, įmonę B, įmonę C – visur kaina ta pati“, – konstatuoja J. Kuzminskas.

Tai kartojasi nuolat. Vis dėlto nepaliauja stebinti tai, kad Berlyno parduotuvėje pienas pigesnis nei Vilniuje, o pieno supirkimo kaina Lietuvoje ir Latvijoje bei Rumunijoje – pigiausia Europoje.

Nepaisant kliūčių ir nepalankių sąlygų veiklai plėtoti, „Pieno gėlės“ kooperatyvas yra sustiprėjęs, turi dar du partnerius. Per dieną susidaro gerokai per 100 t pieno. Jį parduoda ne į vienas rankas, šiek tiek atsispiria perdirbėjų diktatui.

„Mes savo kooperatyvo nariams kainos nemažiname. Turėsime minusą, bet jis nėra tragiškas. Riziką jau daugelį metų valdome. Didėjant pieno kiekiui, masto ekonomika daro savo. Darome šiokią tokią mikropolitiką – toje zonoje, kurioje esame, įmonės negali mažinti kainų. Mažesni kooperatyvai, deja, neatsilaiko“, – įžvalgomis dalijasi J. Kuzminskas.

Jis svarsto, kad dabartiniai santykiai gali nuvesti į akligatvį. Pasitraukus mažiesiems gamintojams, rinkoje gali susidaryti vakuumas. Tada bus bėda ir pieno įmonėms, nes trūks žaliavos. Nėra eilės norinčiųjų naujai plynoje vietoje kurti pieno ūkį. 60 karvučių ūkis su žeme vertas milijono. Dažnas pagalvos, kad užuot galvą kvaršinus dėl ūkio verčiau Palangoje nekilnojamojo turto nusipirkti.

J. Kuzminskas netiki, kad problemas galėtų išspręsti Pieno įstatymas. Laisva rinka… Kitaip yra Lenkijoje ar kitose šalyse, kuriose didžiąją dalį pieno perdirba kooperatinės ūkininkų įmonės. Pašnekovas įsitikinęs, kad vienintelė išeitis – kooperacija, ir būtent jai stiprinti turėtų būti nukreipta valstybės politika. Tam reikia ir organizatorių, ir lėšų, ir strategijos.

Pjauna šaką, ant kurios sėdi

Albertas GAPŠYS

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto tyrėjas

Mūsų nuomone, pieno supirkimo kaina visiems turėtų būti vienoda. Turėtų būti atsižvelgiama į pieno baltymingumą ir riebumą, bet ne ūkio dydį. Žinoma, labai skiriasi logistikos išlaidos, kainuoja supirkimo punktų išlaikymas (mes vieninteliai Europoje juos turime), tyrimai. Apie logistines išlaidas mažai šnekame. Jei žemdirbys sąskaitoje už parduotą pieną matytų, kiek kainavo pieno surinkimo išlaidos, gal pagalvotų, kad neverta tam supirkėjui parduoti. Kita vertus, jei ūkis netoli įmonės vartų, logistikos išlaidos nėra didelės.

Žemės ūkio ministerijos pateikti keli Pieno įstatymo (Ūkio subjektų, perkančių ir parduodančių žalią pieną bei prekiaujančių pieno gaminiais nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo) variantai: laisvai sutarti gamintojui ir supirkėjui dėl supirkimo kainos; kitas variantas – vietoj dešimties pieno pardavėjų grupių padaryti šešias. Gamintojui siūlomas toks pasirinkimas.

Man keista, kad pagrindinės perdirbimo įmonės nesirūpina žaliava, mažina supirkimo kainas. Kur matyta, kad pirkėjas su tiekėju taip bendrautų? Pjauna šaką, ant kurios sėdi. Kai karvių skaičius sumažės 30 proc., prasidės tikroji konkurencija. Dabar visos Baltijos šalys yra, galima sakyti, Lietuvos perdirbėjų rankose. Gali ateiti laikas, kai latviai atras kitą rinką. ES mes pagal pieno supirkimo kainą paskutiniai, nes žaliavinio pieno rinka tarsi bendra. Kai sumažės pieno ir Latvijoje, tada bus triukšmo.

Panašių problemų nėra Skandinavijoje, kur perdirbimas kooperuotas. Suomijos, Švedijos pagrindinės gamyklos yra kooperatinės įmonės, 90 proc. pieno perdirba patys ūkininkai. Ir Vokietijoje, ir Prancūzijoje maždaug pusė pieno perdirbama kooperatinėse įmonėse. Ten ūkininkams svarbiausia ne žaliavinio pieno kaina, o parduoto produkto kaina rinkoje.

Irma ĄŽUOLĖ