ES lėšomis ministerija skaldo žemdirbių bendruomenę

Ūkininkai ilgiau nei du dešimtmečius nesugebėjo susitarti dėl savivaldos mokesčio. Šiemet pati Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) privertė žemdirbius išlaikyti savo atstovybes (Žemės ūkio rūmus, o nuo 2017 m. – dar ir naują Žemės ūkio tarybą) iš tiesioginių išmokų, kiek­vienam ūkininkui, deklaravusiam žemės ūkio naudmenas, Briuselio skiriamų ES lėšų. Bet ŽŪM neturi teisės europiniais pinigais kurstyti Lietuvos stambiųjų ūkininkų ir bendrovių (įsteigusių Tarybą) „pilietinio karo“ su vidutiniais ir smulkiais žemdirbiais (likusiais Rūmuose).

Person holds yellow paper note with question mark in his hand agIšmokų paskirtis kitokia

Tiesioginės išmokos skirtos žemdirbių pajamoms palaikyti, įpratinti juos saugoti aplinką, laukinę gyvūniją, augmeniją, nedidinti klimato kaitos. Šių lėšų negalima naudoti jokiems kitiems tikslams, bet šiemet Lietuvoje ŽŪM sugalvojo keistą išmokų deklaravimo naujovę. Pasirinktai asociacijai (niekas neabejoja, kad tai bus Rūmai arba Taryba, o ne kokia nors „sliekų ant asfalto augintojų draugija“) ūkininkas nuo kiekvieno deklaruoto ha gali skirti 1 eurą arba dviem organizacijoms – po 0,5 euro.

Nieko nepraras

„Ši parama asociacijoms nei privaloma, nei ūkininkai verčiami mokėti. Tiesiog savanoriškai ir nieko neprarasdami gali padėkoti organizacijoms, iš kurių sulaukė pagalbos.

Ir ne tik toms dviem, anot jūsų, nesikalbančioms. Valstybės tarnautojai, deklaruodami pajamas ir turtą, 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio skiria slaugos ligoninėms, mokykloms, meno, kultūros organizacijoms, 0,6 proc. – politinėms partijoms, kurioms simpatizuoja“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė ŽŪM Europos Sąjungos reikalų koordinavimo grupės vadovė Jurgita Stakėnienė.

Negali išlaikyti visuomenininkų

Pasak ministerijos klerkės, Lietuvos valstybės biudžetas sudaromas pagal tokį pat principą, kaip ir Kaimo plėtros programų, tiesioginių išmokų fondai – bend­rąjį finansavimą europinėmis ir nacionalinėmis lėšomis. „Didelė Lietuvos Respublikos biudžeto dalis – valstybės pajamos iš gyventojų mokesčių (pridėtinės vertės, pelno, pajamų, nekilnojamojo turto, žemės, už valstybinius gamtos išteklius), akcizų, kitų įmokų ir rinkliavų, palūkanų už paskolas ir indėlius, dividendų. Bet taip pat ir iš ES, kitų tarptautinės finansinės paramos lėšų, tiesioginių užsienio investicijų.

Lietuva negali viena išlaikyti visų savo visuomeninių organizacijų“, – teigė J. Stakėnienė.

Pasikeitė laikai

Naująjį žemdirbių savivaldos finansavimo modelį pasiūlęs žemės ūkio ministras Andrius Palionis tikina siekęs kaime „socialinio, organizacinio teisingumo“. Praėjo tie laikai, kada visiems ūkininkams atstovavo viena skėtinė organizacija – Žemės ūkio rūmai, įkurti dar 1926 m., po sovietų okupacijos atkurti 1991 m. Anot ministro, prieš trejus metus susikūrė nauja žemdirbių asociacijų sąjunga – Žemės ūkio taryba (iš pradžių steigėjų pavadinta Žemės ūkio ir maisto taryba). Jai priklauso turtingiausi Lietuvos ūkininkai ir žemės ūkio bendrovės.

Vežimas priešais arklį

Ministro A. Palionio nuomone, tokia padėtis, kai Vyriausybė iš biudžeto remia tik vieną žemdirbių savivaldos struktūrą (Rūmus), negalėjo ilgiau tęstis. Nuo 2021 m. jokia agrarinė organizacija valstybės paramos negaus, turės verstis iš žemdirbių savivaldos mokesčio, jeigu ūkininkai tai organizacijai bus dosnūs. Bet ministras vežimą pastatė priešais arklį: 1997 m. Seimo patvirtintas Žemės ūkio rūmų įstatymas tebegalioja, parlamentas jo netaisė ir nepanaikino. O įstatymo 11 straipsnis aiškiai nurodo, kad vienas iš Rūmų pajamų šaltinių – „valstybės ir savivaldybių tikslinės paskirties lėšos“.

Iš pradžių negalės džiaugtis

Bet net ir labai žemdirbių palaikomos organizacijos dar kurį laiką negalės džiaugtis gautomis papildomomis lėšomis. Jeigu aukojęs ūkininkas nesilaikys Briuselio reglamentų, kaip ir kada reikia leisti tiesiogines išmokas, Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) susigrąžins netinkamai naudojamas europines lėšas. Kartu ir tą sumą, kurią žemdirbys pervedė pasirinktai organizacijai. Valstybei tai papildomai nekainuos, nes bus pasinaudota jau veikiančiomis informacinėmis paramos administravimo sistemomis. Pačios organizacijos tik iš sumažėjusių sąskaitų bankuose sužinos, kad neteko ūkininkų paramos.

Geriau duoti, o ne prašyti

Lietuvos žvėrelių augintojų asociacijos pirmininkas, Žemės ūkio rūmų prezidiumo narys Česlovas Tallat-Kelpša atvirai sako, kad nėra tokio savivaldos mokesčio šalininkas.

„Ministerija žodžiais skatina ūkininkų organizacijų savarankiškumą, bet ir toliau viena pati tvarkys žemdirbių savivaldos biudžetą, rinks savivaldos mokestį! Labai negražu, kai visuomeninė organizacija yra paramos prašytoja, o ne teikėja. Žemės ūkio asociacijos surenka iš joms priklausančių ūkininkų narystės mokesčius. Dažnai – gana nemažus. Gauna ir kitų pajamų. Parama turi būti dalijama tylomis, o ne garsiai giriantis ir trimituojant visam pasauliui, „kokie mes dosnūs ir kilnūs“, – „Ūkininko patarėjui“ kalbėjo Č.Tallat-Kelpša.

Neskatina atjautos

Žvėrelių augintojų asociacija neįtraukta į paramos gavėjų sąrašus, todėl iš nieko nesitiki ir net nelaukia to vieno euro ar penkiasdešimties centų.

„Ir kodėl ministerija apsiribojo tokiomis kukliomis rinkliavomis? Gal ūkininkai norėtų paremti savo asociacijas dviem arba trimis eurais už deklaruotą pasėlių hektarą? Nematau jokios tokio mokesčio prasmės. Neskatina sovietų sunaikinto lietuvių bendruomeniškumo. O jo mums dabar labiausiai reikia. Išstojusios iš Rūmų Žemės ūkio tarybos organizacijos didelės, bet egoistės. Nelaikau tikra atjauta jų reklaminių, parodomųjų kelionių į kunigų seminarijas ir obuolių, morkų, kopūstų dalybų alkaniems klierikams. Ir daugelis Žemės ūkio rūmams priklausančių organizacijų galvoja tik apie savo reikalus. O mums visada reikia pastebėti šalia esančius žmones. Vargstančius, nelaimingus. Ir padėti jiems, negalvojant apie savo naudą“, – įsitikinęs Lietuvos žvėrelių augintojų asociacijos vadovas.

Nesupranta ministro veiksmų

Ministro A. Palionio sprendimu piktinasi ir per 100 tūkst. smulkiųjų ir vidutinių ūkių savininkų interesus ginančios Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos pirmininkas Vidas Juodsnukis. Jis įtarė, kad šiuo klausimu labiausiai suinteresuotos yra stambiausių ūkininkų ir žemės ūkio bendrovių interesus ginančios organizacijos – Lietuvos ūkininkų sąjunga ir Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija.

„Jos turtingos, organizuotos, susitelkusios, jų nariai iki šiol su valstybės leidimu buvo labiausiai remiami ES ir valstybės lėšomis. Be to, jos ir ŽŪM kasmet yra visų mūsų lėšomis šelpiamos Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos akcininkės“, – kalbėjo V. Juodsnukis. Vakarų Europos šalys remia tik smulkiuosius ir vidutinius ūkius, nes supranta, kad tik tokie šeimos ūkiai užtikrina kaimų gyvybingumą. Juo labiau kad ministras pats pripažino, jog iki šiol ES ir valstybės parama buvo teikiama neteisingai, kad apie 80 proc. paramos nusėdo stambiųjų ūkininkių sąskaitose“, – tęsė V. Juodsnukis.

„Lyg ir buvau linkęs patikėti naujojo žemės ūkio ministro pažadais pagaliau atsigręžti į kaimo gyvybingumą išlaikančius smulkiuosius ir vidutinius ūkius, bet, matyt, klydau. O gal čia persistengė situacijos žemės ūkyje neišmanantys ministro pavaldiniai? Juk tik neišmanėlis arba papirktas galėjo parengti tokį pasiūlymą“, – piktinosi V. Juodsnukis.

Nesuderinamas  su ES teise

Kad naujoji ministro A. Palionio „reforma“ neatitinka ES teisės aktų, Teisingumo ministerija (TM) dar anksčiau, tik parengus įsakymo projektą, informavo ŽŪM.

Teisingumo ministro Elvino Jankevičiaus išvadoje buvo rašoma: „Projekto 25 punktu dėstomas įsakymo XIII skyrius iš esmės nesuderinamas su nurodytomis Europos Sąjungos teisės aktų nuostatomis“.

Kalbant teisine kalba, remdamiesi Reglamentais Nr. 1307/2013 32, Nr. 1307/2013, Nr. 1307/2013 4 ir ES sutarties 52 straipsniu kartu su SESV 349 ir 355 straipsniais, ekspertai apibendrino, jog pagal bazinės išmokos paramos sistemą teisė į išmoką priklauso ūkininkui (plačiąja prasme), kuriam teisėtais pagrindais priklauso žemės valda ir kuris verčiasi žemės ūkio veikla. Todėl net ir darant prielaidą, kad ūkininkus vienijančias asociacijas pagal nacionalinę teisę laikytume ūkininkais, joms vis dėlto nepriklauso žemės valdos, už kurias apskaičiuojamos išmokos, o jų pagrindinės veiklos negalima kvalifikuoti kaip žemės ūkio veiklos. Iš to galima daryti tokią išvadą, kad ūkininkus vienijančios asociacijos de facto ir de jure netenkina Reglamente Nr. 1307/2013 nurodytų paramos sąlygų.

TM ekspertai nurodė, kad išmokos perleidimas gali vykti tik tarp ūkininkų, turinčių teisę į išmoką. Be to, NMA privalo užtikrinti, kad su ES lėšomis susiję mokėjimai būtų atliekami tik į paramos gavėjų arba į jų teisių perėmėjų banko sąskaitas. Kitos su ES lėšų panaudojimu ūkininko nuožiūra susijusios pinigų perlaidos nėra NMA būdingos mokėjimo procedūros. Tokie mokėjimai pagal savo esmę labiau atitinka bankinių perlaidų disponuojamomis lėšomis paslaugas.

Gali remti asmeniškai

Tačiau ūkininkai turi teisę asociacijoms pagal sutartis ar kitais civilinės teisės pagrindais pervesti savo asmenines lėšas. Todėl TM iš esmės stebėjosi A. Palionio įsakymo projektu, nes neaišku, kodėl apskritai juo buvo siūloma reglamentuoti aptariamą klausimą, be kita ko, valstybei prisiimant papildomas administracines funkcijas ir su jomis susijusius kaštus.

Tačiau ministras A. Palionis neįvertino TM išvadų ir kaip buldozeriu „prastūmė“ savo su ES teisės aktais prasilenkiantį įsakymą, todėl Lietuva neabejotinai sulauks Europos Komisijos sankcijų. Tačiau kai tai atsitiks, prie ŽŪM vairo, ko gero, sėdės jau kitas ministras, turėsiantis kabinti A. Palionio prieš rinkimus privirtą košę. Ir, kaip įprasta, naudodamas mokesčių mokėtojų pinigus.

Narystės mokesčiais lemtų organizacijų politiką

Prof. dr. Astrida MICEIKIENĖ

VDU ŽŪA Bioekonomikos plėtros fakulteto dekanė

Lietuvos kaimo plėtros prog­ramos gana aiškiai nurodo, kam gali būti skiriamos Europos Sąjungos žemės ūkio fondo lėšos. Vis dėlto visuomenines organizacijas turėtų išlaikyti jų nariai, o ne visi ūkininkai. Narystės mokesčiai visuomeninėms organizacijom turi būti vieni iš pagrindinių pajamų šaltinių.

Kuo daugiau narių, tuo stip­resnė asociacija. O patys asocijuoti ūkininkai narystės mokesčiais galėtų labiau lemti savo organizacijų politiką. Svarbiausi sprendimai nepriklausytų nuo asociacijų vadovų nuotaikų kaitos. Gerai, jeigu ES parama skiriama didelių kataklizmų (koronaviruso pandemijos) pasek­mėms švelninti, nuo paukščių gripo, afrikinio kiaulių maro gintis. Bet labai abejoju, ar ją turėtų gauti visuomeninės organizacijos.

Parama turi būti skirstoma griežtai pagal ES reglamentus ir Lietuvos teisės aktus.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS

ŪP korespondentas