Gyvenimo siūlas gali ir nenutrūkti

Akcijos organizatoriai pastebėjo, jog po renginių atsiranda vis daugiau norinčiųjų tapti donorais.

Minint Pasaulinę organų donorystės ir transplantacijos dieną, šią savaitę šalyje net 9 miestuose suliepsnojo 1410 žvakelių. Būtent tiek per 46 metus Lietuvoje būta organų donorų ir prasitęsusių gyvenimų. Lietuvos asociacija „Gyvastis“ tokiu būdu ne tik padėkojo donorams, jų šeimoms už jų kilnumą, išgelbėtas gyvybes, bet ir atkreipė visuomenės dėmesį, kad tarp mūsų gyvena per 300 žmonių, vis dar laukiančių gyvybiškai svarbių organų transplantacijos.

Donorystę renkasi jaunimas
Asociacijos „Gyvastis“ prezidentė Ugnė Šakūnienė pastebi, jog šalyje daugėja žmonių, pritariančių organų donorystei, tačiau norėtų, kad jų būtų daugiau. Pasak jos, Europos kontekste esame per vidurį šioje srityje, tad tobulėti yra kur. Pašnekovė prisiminė, jog anksčiau žmonės, išgirdę apie donorystę, donorų korteles, net krūpteldavo iš baimės, nenorėdavo šia tema kalbėti. Tačiau dabar situacija pamažu keičiasi į gera.
Asociacijos plėtojama veikla duoda rezultatų, mat kryptingai šviečiant visuomenę apie donorystės naudą, tendencingai daugėja žmonių, užpildančių donorystės korteles. Jų šiais metais daugiau nei 23 tūkst. Tačiau U. Šakūnienė akcentavo, jog „Gyvasties“ siekis – turėti ne kuo daugiau donorų, o neabejingų, tvirtai apsisprendusių žmonių, kurie neabejotų, tapti donoru ar ne. Anot asociacijos prezidentės, šį sprendimą dažniau priima jaunimas.
„Donoro gali prireikti kiekvienam. Yra daug ligų, kuriomis galime susirgti netikėtai, vėliau jos gali ir komplikuotis. Inkstų, širdies ir kvėpavimo nepakankamumu rizikuojama susirgti paprasčiausiai peršalus, dėl gripo. Donoro organų taip pat prireikia po įvairių nelaimingų atsitikimų ar apsinuodijus. Daugėjant žmonių su donoro kortelėmis, galėsime jaustis saugesni, mat ištikus nelaimei ar susirgę žinosime, jog visuomenė yra pasirengusi padėti“, – atvirai kalbėjo U. Šakūnienė.

Amžius nesvarbus
Paklausus, ar persodinant organus donorams netaikomas amžiaus cenzas, pašnekovė teigė, kad organai persodinami ir iš vyresnių žmonių. Pasak U. Šakūnienės, vyriausias Lietuvos organų donoras buvo 80 metų, o pasaulio rekordininku tapo 102 metų senolis, kuris po mirties paaukojo savo ragenas. Tačiau asociacijos „Gyvastis“ prezidentė neslepia, kad garbaus amžiaus žmonės turi daugiau sveikatos sutrikimų, todėl atsiranda didesnė rizika, kad jų organai recipientui netiks, bet tikina, jog tokių atvejų pasitaiko retai.

Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ prezidentė Ugnė Šakūnienė įsitikinusi, kad reikia šviesti visuomenę organų donorystės tema.

Transplantacijai trukdo įsitikinimai
U. Šakūnienės teigimu, Lietuvoje daugiausia transplantuojami inkstai. „Taip yra dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, inkstų transplantacijos galima palaukti, mat atliekamos inkstų dializės. Kas antrą dieną žmogus turi eiti į gydymo įstaigą ir ten praleisti kelias valandas, kol jam dirbtiniu būdu valomas kraujas. Tai nėra lengva procedūra, tačiau ji atliekama gana kokybiškai ir dėl to žmonės gali išgyventi ne vienus metus, kol sulauks transplantacijos. Kita priežastis yra tai, kad inkstus galima persodinti po vieną, tad jie gali būti transplantuojami iškart dviem laukiantiesiems. Priešingai nei inkstų, neįmanoma ilgiau palaikyti širdies, kepenų veiklos, todėl pastarieji organai persodinami rečiau. Mūsų šalyje dar nebuvo atlikta nė viena plaučių transplantacija“, – pasakojo U. Šakūnienė.
Pašnekovė apgailestavo, kad ragenų transplantacijos Lietuvoje pasitaiko gana retai. Deja, po donoro mirties jas persodinti trukdo tam tikri žmonių įsitikinimai. „Žmonėms trūksta žinių. Nemaža dalis jų vis dar mano, kad ragenai persodinti būtina išimti velionio akis. Baisimasi, kad kūnas sudarkomas, bet iš tikrųjų paimama tik plonytė plėvelė, esanti akies paviršiuje, ir tai nėra akivaizdžiai pastebima. Tačiau žmonės įtiki priešingai, ir dėl to šalyje ragenų persodinama nepalyginamai mažiau nei, pavyzdžiui, inkstų“,– susirūpinimo neslėpė Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ prezidentė U. Šakūnienė.
Šiuo metu su persodintais organais Lietuvoje gyvena per 1 000 žmonių.

Sugrąžintas gyvenimo džiaugsmas
58 metų Vilhelmas Rutulis šiandien vienas iš laimingųjų, kuriam mirštantis žmogus išgelbėjo gyvybę. Šių metų kovo 23-oji jam buvo tarsi antroji gimimo diena, mat tądien jam buvo persodintas donoro inkstas.
„Pirmojo inksto netekau dar jaunystėje susirgęs akmenlige. Antrasis pradėjo „šlubuoti“ 2009 m., jame buvo aptikta karcinoma (piktybinis navikas). Pašalinus naviką, liko tik pusė inksto. Taip gyvenau iki 2013-ųjų rugpjūčio 11-osios, kol ir toji dalis visai nustojo funkcionuoti. Nuo tol prasidėjo dializės, trukusios dvejus metus ir septynis mėnesius. Medikai mane įspėjo, kad tai bus neišvengiama, todėl psichologiškai ruošiausi iš anksto, dar po operacijos. Dializės procedūros buvo nelengvos, tačiau mačiau ir daug sunkesnių ligonių. Vis dėlto tas etapas buvo labai sudėtingas. Kas antrą dieną teko lankytis ligoninėje ir ten praleisti bent keturias valandas. Kiekvieną kartą grįžęs namo jausdavausi be energijos, norėjosi tik ilsėtis, gulėti. Kitos dienos rytą jausdavausi geriau, bet popietę vėl pradėdavo suktis mintys, kad rytoj reiks eiti dializės. Tokia rutina išties vargino. Vis tikėjausi, kad ateis mano eilė gauti inkstą, taip laukdamas pragyvenau beveik trejus metus. Per tą laiką buvo atsiradę du man tinkami inksto donorai, tačiau atlikus tyrimus, organizme buvo nustatomas uždegimas ir transplantacija neįvykdavo. Tačiau galiausiai, šiemet, kovo 23-ąją, atėjo ir mano sėkmės valanda“, – savo istorija pasidalijo V. Rutulis. Kokią reikšmę šis įvykis jam turi, byloja į atmintį taip giliai įsirėžusi kiekviena data, susijusi su liga.
Dabar vyriškis švyti iš laimės, mat persodintas inkstas sėkmingai prigijo ir suteikė progą grįžti į ankstesniojo gyvenimo vėžes. „Džiaugiuosi gyvenimu, vėl lankausi renginiuose. Susigrąžinau tai, ko ilgą laiką labiausiai trūko – sveikatą.“

Monika KAZLAUSKAITĖ
„ŪP“ korespondentė

Autorės ir Ugnės ŠAKŪNIENĖS nuotraukos

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.