Kai visko reikia čia ir dabar

„Visko noriu čia ir dabar“, – sako Šeduvoje gyvenanti Alma Kuprinskienė. Moteris negaili laiko ir pastangų sodybos aplinkai puoselėti. Malonus ir procesas, ir rezultatas: sodas, tvenkinėlis, gėlynas – paprasti, bet didelį džiaugsmą teikiantys dalykai. Kuprinskų pastangos atkreipė ir aplinkinių dėmesį – jie ne kartą minėti apdovanojant gražiausių vietos sodybų konkursų laureatus.

Įžuvinto tvenkinio priežiūra
Kiemo viduryje telkšantis tvenkinėlis buvo iškastas atsižvelgiant į vyro pageidavimą. Česlovas Kuprinskas nuo pat vaikystės mėgsta žvejoti, todėl labai norėjo, kad žuvų plaukiotų ne tik ežere ar upėje, bet ir sodybos vandens telkinyje.
Sumanymą įgyvendino sūnus. Jis iškasė tokį gilų tvenkinį, kad mama išsigando, jog kas nors įkris ir nuskęs, todėl galų gale padarė seklesnį. Po žiemos tapo akivaizdu – be reikalo. Sekliame tvenkinyje neišgyveno žuvys. Naujų įleido tik gerokai pagilinę ir paplatinę.
Kad vanduo visuomet būtų švarus, šeimininkas sumontavo iš Vokietijos parsivežtą filtrą. Planuoja pirkti ir kitą įrenginį, neleisiantį žiemą užšalti vandeniui.
Dabar tvenkinyje plaukioja karosai, auksinės orfos. Tai sodybai suteikia ne tik puošnumo, bet ir gyvybės. Pernai degindamasi ant žolytės Alma stebėjo atskridusį gandrą. Jis neskubėdamas apėjo visą vandens telkinį, bet žuvų kažkodėl negaudė.

Labiausiai vertina begonijas
Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens Alma Kuprinskienė beveik kiekvieną dieną į kiemą išeina nešina sodo įrankiais. Reikia takelius nušluoti, nukirpti nužydėjusių gėlių stiebus, supurenti žemę po lietaus, ravėti, persodinti. Moteris nemėgsta, kai augalai pernelyg suveši ir išplinta į šonus: „Nenoriu, kad mano kieme būtų šepšelynai. Gėlyne noriu matyti augalų kupstelius, o tarp jų – juodos žemės lopinėlius. Tada man gėlės atrodo gražesnės. Kuomet auga viena šalia kitos, kai kurių net nebepastebi, nes jos tarsi susilieja ir pradingsta.“
Ką daryti, kad sodyboje gėlės džiugintų nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens? „Stengiuosi sodinti augalus, kurie žydėtų vienas po kito. Žydėjimo estafetę pradeda tulpės, narcizai, krokai, vėliau tęsia lelijos, vilkdalgiai, viendienės, nasturtės, levandos, gaurės, jurginai. Nors myliu visas gėles, labiausiai vertinu begonijas. Joms nereikia daug priežiūros, o neprilygstamai žydi visą vasarą“, – pasakojo A. Kuprinskienė. Didžiajame gėlyne, įrengtame gražios pavėsinės pašonėje, tarp įvairiausių gėlių galima pamatyti salotų, braškių ir vieną kitą žemuogę. Augalai čia atsidūrė ne dėl estetinių paskatų, o dėl to, kad darže jiems nebeliko vietos, tačiau daigus buvo gaila išmesti.

Daržas: nedidelis, bet būtinas
Sodybos šeimininkė daržo neatsisako, nes nori užsiauginti mėgstamų braškių, bulvių, prieskoninių žalumynų. „Prireikus krapų ar petražolių negi bėgsi į parduotuvę? Mažo miestelio parduotuvėse galbūt išvis jais neprekiaujama“, – svarstė A. Kuprinskienė.
Dailiomis vagelėmis suraikytas daržas dar prieš kelerius metus užėmė kur kas daugiau vietos. Jos sumažėjo už lauko pavėsinės pasistačius kubilą. Šeimininkas dar svajoja ir apie baseinėlį, į kurį galėtų pliūkštelėti po maudynių kubile.

Garbanotąjį karklą užaugino iš šakelės
Šalia tvenkinio pasodinta įvai­riausių augalų: vilkdalgių, vien­dienių, rododendras. Čia auga garbanotasis kark­las, ja­po­ninis klevas. Pavasarį įkurdin­tas japoninis klevas savo ypatingo grožio dar neparodė ir tos vietos akcentu netapo – per mažas. Kiemo puošmena bus tik po kelerių metų, kuomet gerokai išsikeros į plotį ir į aukštį.
Sodybos šeimininkė ypač didžiuojasi garbanotuoju karklu: „Užsiauginau iš šakelės, kurią nusipirkau Velykoms. Kažkas pasakė, kad įmerkus karklo šaką į vandenį galima užsiauginti medį. Tad ir pabandžiau, juk nesunku. Šakelė iš tiesų labai greitai prileido daug šaknų ir po kurio laiko buvo galima drąsiai kišti į žemę.“
Moteris netrukus vėl ims į rankas sekatorių – nori pagražinti į šonus išdrikusį maumedį. Iki šiol neformavo, nes buvo įsitikinusi, kad jo negalima karpyti. Kai sužinojo klydusi, su užsidegimu imsis darbo vos tik sušils oras.
Visus savo sumanymus A. Kuprinskienė įgyvendina labai greitai. „Tokie mes jau esame. Visko reikia čia ir dabar, – juokėsi ji. – Prisimenu metus, kuomet kūrėmės. Vos baigę rekonstruoti namą, užsimojome pasisodinti sodą. Balandžio mėnesį išsikasėme duobes vaismedžiams ir skubėjome į turgų jų pirkti. Grįžus ėmė snigti, tačiau sniegas neišgąsdino – dirbome toliau. Vardan savo svajonės ir gražaus gyvenimo.“

Jurga SAJENKIENĖ
Autorės nuotraukos

kaimo_laikrastis Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.