Kalbą dusina ir pančiai, ir didelė laisvė

„Valstybinė lietuvių kalba – kaip vaikas: labai jauna, tik 50-ties metų, tad savimi nepasirūpins. Laukia didelis darbas ją saugant ir puoselėjant“, – teigė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkas Audrys Antanaitis atsakydamas į Kauno žurnalistų klausimus, susijusius su lietuvių bendrine kalba, – ar ji vienais atvejais nėra suvaržyta nelogiškų taisyklių, o kitais – pernelyg liberali.

Naujasis vadovas ne kalbininkas
Žurnalistas ir literatūrologas A. Antanaitis VLKK pirmininku tapo praėjusių metų lapkričio pabaigoje po ilgų – gegužę prasidėjusių – debatų Seime, ar jis tinkamas šioms pareigoms. Aistros dėl jo kandidatūros užvirė susikirtus nuomonėms, ar gali VLKK vadovauti žmogus, kuris nėra lietuvių kalbos mokslininkas, be to, neskuba pritarti reikalavimui vardus ir pavardes Lietuvoje išduotuose asmens dokumentuose rašyti ir nelietuviško raidyno rašmenimis x, w, q.
Naujasis VLKK vadovas susitikti su Kauno žurnalistais atvyko su ilgamečiu Valstybinės kalbos inspekcijos (VKI) viršininku Donatu Smalinsku. Abu išsakė nuomonę apie lietuvių kalbos situaciją.

Diskriminuos kitataučius?
Pasak A. Antanaičio, atrodytų, kad lietuvių kalba stipriai apginta įvairių įstatymų: Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Valstybinės lietuvių kalbos, Civilinio kodekso, Pilietybės, be to, pluša VKI, o kiekvienoje savivaldybėje – valstybinės kalbos tvarkytojai. Pagal Pilietybės įstatymą, asmuo, norintis tapti Lietuvos piliečiu, privalo mokėti lietuvių kalbą.
Iš tiesų, teigė A. Antanaitis, lietuvių kalbą ginanti sistema tėra popierinė. Šalyje nuo 2008 m. nėra jokių lietuvių kalbos puoselėjimo gairių. Lig tol kalbėta, jog būtina gimtąją kalbą puoselėti, turtinti. Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas priimtas 1995 m., tačiau neatnaujintas, suteikiant jam konstitucinio įstatymo statusą. Įstatymo pataisos projektas dūla Seimo stalčiuose. Laimė, kad jis bent pasiekė parlamentą, tačiau keistomis aplinkybėmis – pageidaujant įvesti papildomą kalbą. Neva reikalavimas mūsų šalies piliečiams mokėti lietuvių kalbą kai kuriuos iš jų gali diskriminuoti.
„Jei taip teigtume Prancūzijoje ar net Afrikoje, būtume pavadinti bepročiais“, – svarstė A. Antanaitis.

Lietuvių literatūra prastesnė?
VLKK vadovas piktinosi ir naujuoju Švietimo ir mokslo ministerijos potvarkiu, suteikiančiu galimybę abiturientams per valstybinį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą remtis ir programine užsienio – ne vien lietuvių grožine kūryba.
„Reikėjo pagyventi 27 metus nuo Lietuvos nepriklausomybės atgavimo pradžios, kad iš lietuvių kalbos ir literatūros egzamino taisyklių išnyktų reikalavimas remtis vien gimtosios šalies autoriais! – sarkazmo neslėpė A. Antanaitis. – Dabar egzaminą galima išlaikyti net neskaičius lietuvių grožinės literatūros! Pakanka perskaityti Alberą Kamiu, Francą Kafką ir Johaną Volfgangą fon Gėtę – ir išlaikysi. Nesakau, kad tai blogi autoriai, tačiau nejaugi lietuvių literatūra neprilygsta pasaulinei?! Man taip neatrodo.“
Pasak A. Antanaičio, per valstybinį egzaminą leisti nesiremti lietuvių grožinės literatūros autoriais – tai tas pats, kaip tvirtinti, sakyti, jog mano mama grožiu neprilysta aktorei Juliai Roberts.

Plūsta globalizacija
A. Antanaitis vardijo kitus atvejus, įrodančius, jog valstybinė lietuvių kalba, nors ir apginta įstatymų, realybėje gūžiasi, traukiasi. Antai ant pastatų vyrauja užsienietiški užrašai. „Nejaugi užrašams nėra lengvai skambančių, suprantamų lietuviškų žodžių?“ – retoriškai klausė VLKK vadovas. Jis atkreipė dėmesį, jog kalbėti lietuviškai nemotyvuoja nė tvarka, kai mūsų mokslininkai už užsienio kalba išspausdintą savo straipsnį apie lietuvių kalbą ir literatūrą gauna dvigubai daugiau papildomų balų nei už lietuvišką tekstą. Dar mažiau balų įvertintas jų kantrus, ilgas darbas rengiant terminų žodyną.
„Globalizacijos lavina vis labiau plūsta ant mūsų. Noriu, kad visuomenė pajustų šią tendenciją. Būtina padaryti, kad geri kalbos apsaugos įstatymai pradėtų veikti“, – teigė A. Antanaitis, turbūt prasitardamas apie savo veiklos gaires.

Narplioja trijų raidžių detektyvą
VLKK vadovas trijų raidžių detektyvu pavadino kolizijas dėl nuostatos rašyti ar nerašyti asmens dokumente asmenvardžius su x, w, q – nelietuviško raidyno rašmenimis.
Šalyje seniai diskutuojama dėl asmenvardžių rašybos lotyniško pagrindo, vis dėlto nelietuviškomis raidėmis. Vieni politikai, argumentuodami, jog siekia garantuoti asmens teisę į jo vardą ir pavardę, siūlo leisti naudoti lotyniško pagrindo rašmenis x, w, q asmens dokumentų pagrindiniame puslapyje. Kiti tvirtina, jog tai menkina valstybinės lietuvių kalbos statusą, ir siūlo vardą ir pavardę su raidėmis x, w ir q rašyti tik antrajame dokumento puslapyje. Pastarajai nuomonei pritaria ir A. Antanaitis. Pasak jo, latviai padarė išlygą tam tikrais atvejais asmens dokumente rašyti vardą ir pavardę su w, x, q ir tai nesugriovė jų valstybinės kalbos sistemos.

Išlygų pakaks!
„Daugiau išlygų asmens dokumentuose neturėtų būti“, – nukirto A. Antanaitis, turėdamas galvoje Lietuvos lenkus, siekiančius, kad jų asmens dokumentuose būtų įteisinta originali jų asmenvardžių rašyba, pavyzdžiui, vietoje Mickevičius rašyti Mickiewicz.
Pasak A. Antanaičio, Lietuvos asmens dokumentuose x, w, q turėtų atsirasti tik dviem atvejais: kai Lietuvos pilietis, susituokęs su kitos šalies piliečiu, gauna jo pavardę, taip pat – ir jų vaikai, bei tada, kai mūsų šalies pilietybę įgyja atvykėlis, įrodantis, jog originali jo vardo ar pavardės rašyba – su minėtomis raidėmis.
Ligšiolinė VLKK pritarė nuostatai, kad, kai svečios šalies asmuo tampa Lietuvos piliečiu arba užsienietiška pavardė įgyjama per santuoką, originali asmenvardžių rašyba lotyniško pagrindo rašmenimis yra galima pagrindiniame dokumento puslapyje.
„Bet kokį pakeitimą lietuvių kalboje reikia daryti labai atsargiai – įsitikinus, kad jie reikalingi ir naudingi“, – sakė A. Antanaitis. Detektyvas dėl raidžių x, w, q rašymo lietuviškuose asmens dokumentuose bus išnarpliotas, tik gerai į jį įsigilinus – klausimą išdiskutavus.

Nesinaudojame turtais
„Kokia turtinga lietuvių kalba! Apie jos turtingumą byloja žodžių daugiareikšmiškumas, tarkime, žodis eiti turi 23 reikšmes, taip pat daugybė frazeologizmų, vienas iš jų – verčia iš koto. Didįjį lietuvių kalbos žodyną sudaro net 20 tomų. Didesnio nėra pasaulyje. Deja, ne visada pasinaudojame mūsų kalbos turtais, pastebimas didelis noras ją sumenkinti“, – pastebėjo VKI viršininkas D. Smalinskas, nesutikdamas su pastaruoju metu plintančiu įsitikinimu, kad lietuvių kalba pernelyg įkalinta – nepagrįstai nuolat kalbininkų reguliuojama, reglamentuojama.
VKI kontroliuoja spaudą, knygas, viešuosius užrašus, dokumentų tvarkymą – ar laikomasi bendrinės kalbos reikalavimų, taip pat nagrinėja piliečių skundus, tiria, ar valstybės ir savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų bei gyventojų aptarnavimo įstaigų vadovai, tarnautojai yra išlaikę valstybinės kalbos mokėjimo egzaminą.

Trokšta visiškos kalbinės laisvės
Pasak A. Antanaičio ir D. Sma­linsko, jei knygų, spaudos leidinių kalba būtų nesuredaguota, jos nesuprastume. Rašybos ir skyrybos klaidos nervintų, mintis būtų neaiški. „Kur atvestų laisvė rašyti ir kalbėti bet kaip?“ – klausė jie.
„Kariuomenėje duokime ko­mandas, kaip norime, ir ji žus. Lietuvių karybos terminai nebuvo sudarinėjami nuo 1940 metų. Arba ir toliau kariuomenėje kalbėkime angliškais terminais, arba kurkime savus. Žalinga yra teorija, kad kalba pati susitvarkys“, – teigė A. Antanaitis, prisiminęs pernai išleistą straipsnių rinkinį „Lietuvių kalbos ideologija. Norminimo idėjų ir galios istorija“, jį sudarė kalbininkė Loreta Vaicekauskienė ir istorikas Nerijus Šepetys. Knygoje neigiami lietuvių kalbai kylantys pavojai, įrodinėjama, kad jos nereikia tvarkyti. Neva pati susitvarkys.

Valstybinė kalba jauna
„Nuomonė, kad kalba nereikia rūpintis, – labai kategoriška. Ji gali prišaukti greitą lietuvių kalbos užsiteršimą ir išnykimą. Jei mūsų kalbą paleistume savieigai, ji neliks valstybinė. Bet gerai, kad pasirodė tokia knyga: ji mobilizavo kalbininkus – pamatėme priešą, su kuriuo reikia kovoti“, – mintijo A. Antanaitis, primindamas, jog lietuvių valstybinė kalba labai jauna. Ją, vaikiško amžiaus, nė nesustiprėjusią, kėsinamasi apleisti. Kelis šimtmečius – ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, ir Abiejų Tautų Respublikos, ir carinės Rusijos laikais – lietuvių kalba buvo podukros vietoje. Anuomet, kaip valstybinė, Lietuvos teritorijoje buvo vartojama rusėnų, vėliau – lenkų, dar vėliau – rusų kalba.
Lietuvoje valstybinės kalbos statusas lietuvių kalbai pirmą kartą suteiktas 1922 m. Iki 1940 m. Švietimo ministerija buvo atsakinga už aukštojo ir vidurinio mokslo bei žiniasklaidos sritis, Teisingumo ministerija tvarkė teisės terminiją. Buvo numatyta teisinė atsakomybė už netaisyklingos kalbos vartojimą viešojoje erdvėje. Tarybiniais metais lietuvių kalba buvo vartojama kaip gimtoji, bet neturėjo valstybinės kalbos statuso. Jis grąžintas 1990 m. kovo 11 d. – atkūrus nepriklausomybę. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje parašyta, jog šalies valstybinė kalba – lietuvių.

Tarybinis ar sovietinis?
Žurnalistai pasiteiravo, kodėl kalbininkai vietovardžius liepia kirčiuoti taip, kaip netaria vietos žmonės. Pavyzdžiui, reikalaujama Kauno dalis Kalniečius ir Lampėdžius kirčiuoti jų pradžioje, o ne viduryje, pabrėžiant balsę, kaip nuo seno taria gyventojai.
Svečiai neaiškino kalbos dėsnių, į kuriuos atsižvelgdami jos tvarkytojai nustato kirčiavimo normas. Tik nuramino, kad pastaruoju metu kalbininkai atlaidesni. Antai klaidomis jau nelaiko žodžių piliakalnis ir pusiasalis kirčiavimo, pabrėžiant pirmuosius a garsus, o ne u. Taigi galimas dvejopas šių žodžių kirčiavimas: piliakalnis, pusiasalis ir piliakalnis, pusiasalis. Kalniečiai vardininke jau kirčiuotini pabrėžiant ie.
O kaip sakytina – tarybinis ar sovietinis? Pastarasis žodis, atrodytų, akivaizdi svetimybė, taigi nevartotina. Tačiau, šaliai atgavus nepriklausomybę, labai dažnai oficialiai vartojama, norint pabrėžti neigiamą santykį su buvusia tikrove. „Kas kaip nori, taip tegul sako. Laikas parodys, kuris žodis – tarybinis ar sovietinis – atgyveno“, – tvirtino A. Antanaitis. Neva VLKK nepareiškė galutinės nuomonės dėl šių žodžių, kaip ir dėl zuikio, kiškio.
„Jei jums atrodo, kad lietuvių kalba skriaudžiama, rašykite man“, – ragino VKI vadovas, padiktuodamas savo elektroninio pašto adresą: Donatas.Smalinskas@lrvki.lt.

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ