Kompiuterinis raštingumas apsaugos nuo kibernetinių banditų

Kaip nepasiklysti šiuolaikinių medijų platumose?

Visuomenė apsiprato su kibernetinės erdvės privalumais. Žmonės nepastebi, kiek daug darbų net neiškėlę kojos iš namų gali padaryti naudodamiesi pasauliniu kompiuterių tinklu (internetu). Be interneto žurnalistų straipsniuose būtų daugiau klaidų, visiškai kompiuterizuota žemės ūkio technika padeda žemdirbiams užauginti didesnius derlius, dėl šiuolaikinių informacinių sistemų traukinių eismas ir keleivinių lėktuvų skrydžiai pasidarė gerokai saugesni. Tačiau tuo pat metu vis garsėja pasipiktinimo balsai, kad internetas „žudo knygas, varo į bankrotą popierinius laikraščius, tvirkina vaikus“.
„Ūkininko patarėjo“ kalbinti kibernetinės erdvės ekspertai tvirtina, kad internetas – kaip atomas. Gali būti taikus, naudingas ir neprognozuojamas, pavojingas. Tačiau informacinių technologijų plėtra tik spartės. Kažkada žmonės bendraudavo degindami laužus ant kalvų, vėliau leisdavo pašto karvelius, o dabartinis jaunimas kompiuteriu, mobiliuoju telefonu išmoksta naudotis anksčiau negu skaityti ir rašyti.
Elektroninės komunikacijos specialistai įsitikinę, kad neverta dirbtinai brėžti ribos tarp suaugusiųjų ir vaikų internetinės erdvės – verčiau tegul šeimos (seneliai, tėvai, vaikai) kartu susėda prie kompiuterio.

Dirbtinai sukurtas priešas
„Nepasitenkinimą šiuolaiki­niu pasauliniu informacijos tinklu, įtarumą dėl naujausių ryšių technologijų sukelia įvairios prie­žastys. Popierinių knygų leidėjai nesugebėjo prisitaikyti prie modernios eros, nesuprato, kad galima sėkmingai verstis iš skait­meninės literatūros. Kitiems nepatinka, kad žmonės filmus nelegaliai žiūri prilipę prie kompiuterių, užuot „civilizuotai“ sėdėję kino teatruose. Kai susikuriamas priešas, sunku ar tiesiog nesinori prisiminti daug daugiau gerųjų kokio nors reiškinio savybių“, – „Ūkininko patarėjui“ tvirtino elektroninės komunikacijos ekspertas, tinklaraštininkas Džiugas Paršonis.
Tačiau, anot Dž. Paršonio, dažniausiai tik daliai vyresniosios kartos internetas yra „nemoralus“ .

Nesusikalbančios kartos
„Vadinamoji „kita, tinklo, tūkstantmečio karta“ („next, network, Millennial generation“ – angl.), tai yra jauni žmonės, gimę 1981-2000 metais, naudotis kompiuteriu pradėjo, galima sakyti, anksčiau negu skaityti ar rašyti. Jie iškart perpranta ir pamėgsta naujausias žaibiškas bendravimo, informacijos paieškos priemones (net elektroninis paštas jaunimui jau praeitis), kaip žuvys vandenyje jaučiasi socialiniuose tinkluose (MySpace, Facebook, Twitter). Šiems pažangiausių skaitmeninių technologijų entuziastams nebeįdomu nei televizija, nei radijas, iš kurių informacijos iki šiol semiasi „tūkstantmečio kartos“ tėvai ir seneliai, vis dar prisibijantys „įtartino“ interneto“, – pabrėžė Dž. Paršonis.
Žinomam naujųjų technologijų specialistui nepatinka socia­linės reklamos, vaizduojančios, kaip į išsigandusius vaikus iš kompiuterio plaukuotas rankas tiesia pedofilai, internetinių pažinčių svetainėse iš lėtesnių, patiklesnių berniukų ir mergaičių tyčiojasi bendraamžiai, internetinės priklausomybės aukoms naktimis neleidžia už­migti žiaurių kompiuterinių žai­dimų vaizdai.

Gąsdinimai ir ribojimai – ne išeitis
„Tokių atvejų pasitaiko rečiau, mažiau, negu sukurta tų užsakomųjų filmukų, raginančių „visais įmanomais būdais apsaugoti mūsų mažuosius nuo netinkamų tinklalapių“. Gąsdinti ir riboti – netikęs sprendimas. Mokytojai, taip pat tėvai, seneliai, vyresnieji broliai ir seserys, aukštesnėse klasėse besimokantys draugai turi patarti, kaip nepasiklysti painiame, sudėtingame pasaulinės informacijos tinklo labirinte. Kai suaugusieji nuoširdžiai bendrauja su vaikais, paaugliais, o šie būna atviri savo tėvams, globėjams, auklėtojams, tai ir naršymas internete vaikams bus naudingas, o ne pavojingas. Mano nuomone, pati geriausia internetinės tematikos socialinė reklama būtų tokia: visa šeima, susėdusi prie kompiuterio. Bet jokiu būdu ne aštriadantis monitorius, besikėsinantis išplėšti iš bejėgio vaiko pliušinį žaislą“, – ironiškai tikino Dž. Paršonis, abejojantis, ar reikėtų nubrėžti labai griežtą ribą tarp „vaikiško“ ir „suaugusiųjų“ interneto, kaip kai kas bando daryti.

„Draugiškas internetas“ – patikima atrama
„Vaikai nuolat ieško pavyzdžių, autoritetų, į kuriuos galėtų lygiuotis. Paprastai tokie idealai – garsūs sportininkai, muzikantai, rašytojai ir jų sėkmės istorijos. Mažamečių protas, intelektas lėčiau vystysis, jeigu juos atitversime interneto darželyje su peliukais Mikiais. Žinoma, vaikas iš pradžių turi išmokti saugaus elgesio virtualioje erdvėje taisyklių. Lietuvoje jauniesiems internautams ir jų tėvams sukurta programa „Draugiškas internetas“. Yra daugybė pažintinių, informacinių, pramoginių svetainių, kuriose mažiesiems saugu lankytis. Pirmąją pažintį su internetu reikėtų pradėti surinkus paieškos laukelyje šių svetainių pavadinimus. Kai pritrūks duomenų, vyresniųjų, suaugusiųjų padedami nepilnamečiai galės nerti į pasaulinės informacijos tinklą giliau. Tada ir vaikai būtų saugūs, ir tėvams nereikėtų graužtis, sielotis, kad paliko atžalas vienas prie kompiuterio“, – patarė kibernetinės erdvės žinovas Dž. Paršonis.

Nuostabus bendravimo jausmas
Vilniaus universiteto (VU) Matematikos ir informatikos instituto direktoriaus pavaduotojas, Lietuvos kompiuterininkų sąjungos tarybos pirmininkas Saulius Maskeliūnas kompiuterį, internetą lygina su peiliu, kuris gali būti ir naudingas virtuvės, medžioklės, sodininkystės įrankis, ir nusikaltėlių „šaltasis ginklas“ arba su grandinine branduoline reakcija (naudoja­ma ir pramoninei, buitinei elekt­rai, ir atominėms bomboms gaminti). Anot S. Maskeliūno, net pasakos moko, kad galima apsinuodyti ir „stebuklingu vandeniu“, jo per daug padauginus.
Internetas leidžia neiškeliant kojos iš namų, negaištant brangaus laiko eilėse prie banko, pašto kasų langelių per kelias minutes susimokėti už komunalines ir kitokias paslaugas. „Galiu bendrauti su mokslininkais iš kito Žemės pusrutulio. Jeigu ne internetas, niekada gyvenime nebūčiau su tais tolimais bendraminčiais užmezgęs pažinties. Nuostabus jaus­mas!“ – „Ūkininko patarėjui“ sakė S. Maskeliūnas.

Virtualios erdvės verpetai
Tačiau, pasak S. Maskeliūno, ir nusikaltėliai labai sparčiai kraustosi į virtualią erdvę.
„Ne tik iškrypėliai, bet ir prekiautojai žmonėmis, kibernetiniai apgavikai. Sėdi tokie finansiniai sukčiai kojas panėrę į baseinėlį savo užmiesčio pilaitėje, pamaigo nešiojamojo kompiuterio klaviatūrą ir padidina savo banko sąskaitas penkiaženklėmis sumomis. Prancūzų mokslininkas ir katalikų kunigas Pierre‘as Teilhardas de Chardinas perspėjo, kad žmonijos pažanga ne tik gėrį dovanoja, bet ir parūpina naujų nusikalstamų technologijų blogiui. Lietuvoje kibernetiniai nusikaltimai dar palyginti retesni negu Vakaruose, nes ten daugiau turtuolių. Kam vargti braunantis į šimtus smulkių sąskaitų, jeigu vienu piršto spustelėjimu galima susišluoti 50 tūkst. eurų“, – sarkastiškai kalbėjo S. Maskeliūnas.
VU Matematikos ir informatikos instituto mokslo darbuotojas patarė geriau neeksperimentuoti ir nemėginti ištrinti savo kompiuterio antivirusinių programų. „Užtektų poros valandų ir jau ne jūs būtumėte kompiuterio šeimininkas, o kas tik nori“, – perspėjo S. Maskeliūnas.

Tylieji internautai
Nepasirengęs žmogus, per daug susižavėjęs internetu, Lietuvos kompiuterininkų sąjungos vadovo nuomone, ima nepastebėti, kad pasaulyje yra ir kitų gražių, vertingų dalykų. „Bendraamžius, kurie ištisomis dienomis įnikę į kompiuterinius žaidimus, draugai taikliai vadina „noulaiferiais“ (no life – jokio (socialinio) gyvenimo – angl.). Bendradarbis papasakojo tokį atsitikimą: restorane prie gretimo stalelio susėdo būrys jaunimėlio. Na, pagalvojo mano kolega, dabar nebus ramybės, jaunatviška energija liesis per kraštus, reikia kraustytis kitur. Tačiau jaunieji restorano lankytojai „pasinėrė“ į savo išmaniuosius telefonus, planšetinius kompiuterius ir , nesidomėdami, kas aplinkui dedasi, tyliai krapštėsi“, – nepiktai iš „tūkstantmečio kartos“ pasišaipė S. Maskeliūnas.

Kompiuterio „vairavimo teisės“
Pasak S. Maskeliūno, daugelio virtualaus pasaulio grėsmių padėtų išvengti nuo jaunumės įgytas kompiuterinis raštingumas. „Pasaulinis informacijos tinklas – kaip intensyvaus eismo gatvė. Norint gauti vairuotojo pažymėjimą, reikia psichiatro pažymos, kad žmogus gali kontroliuoti savo poelgius, nepratrūksta. Sukurtos ir personalinių kompiuterių „vairavimo teisės“ – nepriklausoma ECDL/ICDL (European (International) Computer Driving Licence) programa. Kaune veikianti viešoji įstaiga „Informacinių technologijų institutas“ yra oficiali ECDL fondo atstovybė Lietuvoje“, – pasakojo S. Maskeliūnas.  ECDL sertifikatas – įrodymas, kad šio liudijimo sa­vininkas išmano svarbiausias informacines technologijas, moka naudotis personaliniu kompiuteriu ir populiariausiais jo priedais. Dabar ECDL/ICDL liudijimus gavę daugiau nei 12 mln. žmonių iš 148 pasaulio šalių. Vokietijoje tokius sertifikatus privalo turėti mokytojai, Italijoje – universitetų dėstytojai ir studentai, o Graikijoje, Egipte, Šri Lankoje be ECDL/ICDL sertifikato sunku gauti darbą valstybės įstaigose, kilti tarnybinės karjeros laiptais.

Algimanto SNARSKIO piešinys

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
„ŪP“ korespondentas

Rašinių ciklą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros tarybos administruojamas Kultūros rėmimo fondas

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.