Kooperacija. Tarp galimybių ir realybės

„Žemdirbiams priklausanti kooperatinė pieninė – ateities garantija šalies pieno ūkiams, galas mažų pieno supirkimo kainų diktatui“, – įsitikinęs Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos pirmininkas Jonas Vilionis.

– Lietuvos pieno ūkis – tamsiame tunelyje, kurio gale šviesos nematyti, – tvirtina Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) tarybos pirmininkas Jonas Vilionis. – Gaudami mažiausias ES šalyse pieno supirkimo kainas, mažiausias tiesiogines išmokas, mūsų ūkininkai likviduoja karvių bandas, atsisako verslo.
– Rytais mūsų krašte zuja pieno surinkėjų automobiliai, dienomis – karvių supirkėjų sunk­vežimiai, – atitaria LPGA tarybos narys, Vilkaviškio r. ūkininkas Albinas Šneideris.
Tokia niūria gaida žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT“ patalpose Biruliškių k. (Kauno r.) prasidėjo LPGA išplėstinis tarybos posėdis, kuriame dalyvavo žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė, viceministras Saulius Cironka, Nacionalinės mokėjimo agentūros direktorius Erikas Bėrontas, žemdirbių savivaldos organizacijų, kooperatyvų vadovai.

Rūpestis
Pasak LPGA vadovo J. Vilionio, dėl šiųmetės sausros daugelio pienininkyste garsėjančių regionų ūkininkai nesukaupė pašarų, išdžiūvusios pievos atsilieps ir kitų metų ganiavos sezonui. Pieno gamintojus atsisakyti verslo varžo įsipareigojimai Nacionalinei mokėjimo agentūrai dėl įgyvendinamų ES paramos projektų.
Dalyvaudamas Europos pieno tarybos posėdyje Milane (Italija) J. Vilionis kėlė klausimą dėl Rusijos embargo sukeltų nuostolių kompensavimo labiausiai nuo to nukentėjusioms šalims, tarp jų ir Lietuvai. Deja, ES buvo pasirinktas lygiavos principas. LPGA tarybos pirmininko J. Vilionio teigimu, nesąžiningai skirstoma ir nacionalinė parama. Pavyzdžiui, ilgą laiką išmokos už kvotinį pieną buvo mokamos ūkininkams, kurie nelaiko karvių. Dažnu atveju valstybės institucijos palankesnės pieno perdirbėjams, kurie suranda būdų žemdirbiams už pieną mokėti kuo mažesnę kainą. Pavyzdžiui, per 2014 m. šalyje supirkta 1 434,4 tūkst. t pieno, už jį sumokėta 401,8 mln. Eur, šiemet supirkta pieno šiek tiek daugiau, tačiau už jį sumokėta 90,3 mln. Eur mažiau. „Eurostato“ duomenimis, 2015 m. spalio mėn. Lietuvoje pieno žaliavos kilogramas buvo superkamas vidutiniškai po 21 euro centą, Estijoje – 22,9, Lenkijoje – 27,3, Vokietijoje – 29,5, Suomijoje – 38,5, Kipre – 56,5 euro cento.
– Lietuvos pieno perdirbimo įmonės naudojasi ES ir mūsų valstybės parama gamybai modernizuoti, dabar gauna lėšų eksporto rinkoms atrasti, tačiau partnerystė su žemdirbiais užmirštama, – piktinasi J. Vilionis.

Priekaištai
LPGA vadovas pažėrė kritikos Seimui, kuriam pateikiami žemdirbių auditorijose aptarti teisės aktų projektai po priėmimo tampa pražūtingi visam agrariniam sektoriui.
– Ne Europos Sąjunga, o mūsų valstybės vadovai turėtų pažaboti pieno perdirbėjų ir prekybininkų lobistus, kurie nestokoja apsukrumo ir priverčia politikus priimti žemdirbiams nepalankius įstatymus, – rėžia Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius Jonas Sviderskis.
– Šalyje nėra vieningos agrarinės politikos, pusantrų metų situacija pieno sektoriuje tik blogėja, o mūsų iniciatyvos lieka be valstybės institucijų atsako, – pritaria Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) vicepirmininkas ir ŽŪK „Pienas LT“ valdybos narys Bronius Markauskas.
Neseniai priimtų įstatymų netobulumu piktinosi ŽŪR pirmininkas Andriejus Stančikas, žemės ūkio kooperatyvų „Pieno gėlė“ ir „Pieno puta“ vadovai Jonas Kuzminskas ir Juratė Dovydėnienė. Pasak A. Stančiko, pieno supirkėjams taikoma baudų sistema kooperatyvus privers bankrutuoti.
– Politikai sukėlė krizę pieno sektoriuje, politikai ir turėtų ieškoti išeičių, – kalba J. Sviderskis. – Pavyzdžiui, pienininkams sumažinti PVM iki 5 proc.

Paradoksai
– Valstybės ir kainų politika kaimiečius ne tik privers atsisakyti karvių, bet ir nuvarys nuo žemės, – kalba LPGA tarybos narė, Alytaus r. ūkininkė Audronė Miškinienė. Ji pakvietė ministrę atvykti į kaimą iš anksto nepranešus vietos valdininkams ir įsitikinti, kokia padėtis yra iš tikrųjų. Viename Dzūkijos kaime yra keturi pieno ūkiai, į kuriuos kas rytą atvažiuoja penkių įmonių pienvežiai. Toliau – dar gražiau. Vietos ūkininkas dirba nuomojamą žemę, bet išmokas už ją, žymėtąjį dyzeliną gauna mieste gyvenantis savininkas.
– Didesnes išmokas už pirmuosius 30 ha inicijavo „sofos ūkininkai“, kurie greitu laiku išsikovos ir „aktyvaus ūkininko“ statusą, – sako A. Miškinienė.
– Tos pirmųjų hektarų išmokos sukiršino kaimą ir greitu laiku jį išnaikins, – pritaria Pauliukų (Jonavos r.) žemės ūkio bendrovės vadovas Andriejus Štombergas.

Išeitis
Išplėstiniame LPGA tarybos posėdyje apie situaciją šalies ir užsienio pieno rinkose, kooperatinės pieninės statybą kalbėjo ŽŪK „Pienas LT“ valdybos pirmininkas Naglis Narauskas.
Kooperatyvo vadovo teigimu, nuo 2012 m. iki 2015 m. Lietuvoje pieno žaliava buvo supirkinėjama 7 ct/kg pigiau nei ES vidurkis, tačiau penkios šalies pieno perdirbimo įmonės už kiekvieną supirkto pieno kilogramą turėjo 2,2 ct pelno.
Lietuvos pieno ūkiuose per pastaruosius trejus metus karvių skaičius sumažėjo 34 tūkst., nors pieno gamyba didėjo 5 proc. Šiemet nuo balandžio 1 d. ES panaikinus pieno kvotas, Lietuvoje pieno gamyba augo tik 0,3 proc., Lenkijoje – 3,3 proc., Nyderlanduose, Airijoje, Belgijoje – apie 12 proc. Lietuvoje prasidėjo masinė pieninių karvių „emigracija“ į kaimyninę Lenkiją.
Pasak N. Narausko, stiprūs pieno rinkos pokyčiai įvyko tose šalyse, kur stipri vertikali integracija ir kooperacija (pieno gamintojai dalyvauja pieną perdirbant ir parduodant pieno produktus). ŽŪK „Pienas LT“ – pirmasis šalyje vertikalios kooperacijos pavyzdys. Kooperatyvas vienija 200 ūkių, pagamina 10 proc. viso šalyje gaunamo pieno, perdirbti gali apie 20 proc. Sukurta logistikos sistema, pasirinkti produktai, kurie generuoja didesnę pridėtinę vertę. N. Narausko teigimu, pagrindinis „Pienas LT“ įmonės produktas – pieno baltymas, iš kurio galima gauti ir funkcinį maistą, ir kitų paklausių produktų.
Pasaulyje didėja poreikis specializuotų baltymų, gaunamų iš natūralaus žaliavinio pieno, kurie naudojami kūdikių, sportininkų maistui ir papildams ar medicinoje. Ir netgi paprastų vartotojų įpročiai jau keičiasi – jie reikalauja kitokių produktų: populiarėja baltymais papildytų pieno gėrimų vartojimas, produktai su mažesniu laktozės kiekiu, taip pat mažiau cukraus turintys produktai.
Pieno gamybos sektorius pasaulyje stipriai plečiasi, tačiau pieno gamyba toliau plėsis dėl augsiančio gyventojų skaičiaus ir vartojimo. Antras dalykas – šalys, kurios neturi galimybės didinti vidaus vartojimo, turi kreipti dėmesį į konkurencingo ir efektyvaus pieno sektoriaus kūrimą. Trečias dalykas – konkurencingas pieno sektorius prasideda nuo efektyvių ūkių, o tam, kad ūkiai galėtų gerai atstovauti savo interesams, turi būti kuriama reali, į vertikalią integraciją orientuota kooperacija.
Ketvirta – pieno perdirbimas turėtų orientuotis į didesnes apimtis, specializaciją, efektyvumą, naujas technologijas ir naujų produktų tendencijas.
Penkta – šalies pieno sektoriaus efektyvumas turi būti kuriamas per visą vertikalę: nuo gamybos iki perdirbimo ir pardavimo kanalų. Todėl vertikaliai integruotos kooperatinės bendrovės sudaro viso pasaulio pieno sektoriaus ašį. Ir galiausiai – valstybinės paramos politika turi būti strategiškai pasverta ir orientuota į ilgalaikius strateginius sprendimus, tikslines programas.

Justinas ADOMAITIS
„ŪP“ korespondentas

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.