Kur sunkiau – prie valstybės ar kombaino vairo?

Ūkininkų, kaimo, nuo žagrės, kaimiečių. Tai tik dalis apibūdinimų, tekusių nemenkai daliai pernai rudenį naujai išrinkto Seimo narių. Etiketės klijuojamos parlamento „kooperatyvui“, susidedančiam iš 15 ūkininkaujančių Seimo narių. Didesnė dalis jų pluša augalininkystės, kiti – pienininkystės, mėsinių galvijų ūkiuose.
Tačiau LR Konstitucijoje aiškiai nurodyta, kad Seimo nario pareigos nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis valstybinėse įstaigose ir organizacijose, taip pat su darbu verslo, komercijos ir kitose privačiose įstaigose ar įmonėse, taigi ir žemės ūkyje. Todėl parlamentarai turėjo gerai pasukti galvą spręsdami, kam perleisti ūkio vadžias. Tiesa, ne visiems jiems tai padaryti buvo paprasta, kitiems tebetrukdo likę įsipareigojimai. Taigi šiandieną daliai seimūnų vis dar tenka sėdėti ant dviejų kėdžių – ūkininko ir parlamentaro.

Atsidūrė tarp ašmenų
Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Kęstutis Mažeika, ūkininkaujantis nuo 2009 m., „ŪP“ sako į nuosavą augalininkystės ūkį sugrįžtantis retai, tad jo vadžias perleido tėvams, dėdei. „Šeštadieniais dažnai vyksta įvairūs renginiai, todėl ūkyje galiu pasidarbuoti tik sekmadieniais, pirmadieniais“, – pripažįsta 34 metų parlamentaras.
Nors dalis Seimo narių verčia ūkininkaujančius politikus padėti ūkininko pažymėjimą į stalčių, K. Mažeika atvirauja, kad neturintiesiems paveldėtojų ne taip paprasta perleisti ūkį, rankos surištos ir pasinaudojusiesiems ES parama. Jaunojo ūkininko parama buvo pasinaudojęs ir pats K. Mažeika. „Kai kurie Seimo nariai, versdami atsisakyti ar perleisti ūkį kitiems, nelabai supranta, ką tai reiškia. Aš jiems kartoju, kad jei atsisakysiu ūkio – grės sankcijos. Esame, vaizdžiai kalbant, tarp ašmenų. Mes, kaip ir kiti verslininkai ar dėstytojai, negalime gauti papildomų lėšų iš kitų veiklų. Kalbėjau su kolegomis, kad jei neturi patikimų savų žmonių ūkiui perleisti, gali iškart skaičiuoti nuostolius, nes svetimas žmogus taip neatliks darbų, kaip kad tai darytum pats“, – atvirauja K. Mažeika, pridurdamas, kad jam liko dar dveji atskaitomybės metai.
Nors parlamentaras pripažįsta, kad ūkininkavimas ir darbas Seime – sunkiai suderinami, vis tik net ir susiklosčius sėkmingai karjerai parlamente jis tikina neatsisakysiąs 100 ha augalininkystės ūkio. „Tai ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir hobis. Šis darbas man teikia didelį malonumą, kai atitrūksti nuo biurokratinių dalykų ir tiesiog pabūni gamtoje, tada visai kitaip jautiesi ir atsigauni“, – sako K. Mažeika ir priduria, kad šią vasarą jį bus galima išvysti sėdint į ne tik prie šalies, bet ir prie kombaino vairo.
Nors ūkyje laiko praleidžia vis mažiau, K. Mažeika prieš kelias savaites suradęs laisvesnę dieną ištrūko į kaimą įvertinti žieminių kviečių būklės. „Jie peržiemojo sėkmingai, iš pažiūros atrodo gražiai. Tik dabar laukiame tinkamo oro, kad pasėlius galėtume patręšti ir toliau ruoštis sėjai. Pas mus, Suvalkijoje, vyrauja priemolis, todėl dėl užsilaikiusios drėgmės, lietaus į laukus nebuvo įmanoma įvažiuoti. Kai važiuoju iš Vilniaus ir matau, kad kiti jau pasėjo ar dar sėja, nemeluosiu – tikrai pavydu“, – juokiasi jaunasis ūkininkas.
Pašnekovo ūkyje taip pat laukia povai, fazanai, dekoratyvinės vištos, šimtas balandžių. Šiuos paukščius K. Mažeika augina daugiau dėl grožio.

Ūkį tik perleido, bet nedovanojo
Nederlingose Varėnos ir Trakų r. žemėse dirbęs liberalas Juozas Baublys šiandieną veikiau ūkio stebėtojas nei šeimininkas, mat 300 ha ūkį perleido sūnėnui. Žemės ūkio išsilavinimo neturinčiam gaspadoriui gelbsti patyrę darbininkai, retkarčiais užsukantis dėdė.
Ar nevedusiam, atžalų neturinčiam parlamentarui neskaudėjo širdies, kai teko perleisti beveik trisdešimt metų kurtą ūkį? J. Baublys sako, kad jo neatidavė, o viso labo perleido patikimam žmogui, išėjęs iš politinės arenos, jis vėl pasiners į žemės ūkį.
„Tai, kas sėjama rudenį, kas pavasarį, susitarėme iš anksto. O dabar, kaip susidėlioti visus darbus, sūnėnas daugiau tariasi su senbuviais ūkio darbuotojais. Grįžęs į kaimą matau, kaip atrodo pasėliai, kada jie tręšiami ir pan.
Man, kaip ir kitiems ūkininkams, neramu dėl prasidėjusių šaltų orų. Tikrai nesu atitrūkęs nuo žemės ūkio. Savaitgalį važiuosiu į Trakus, susitiksiu su ūkininkais, pasižiūrėsiu ir jų, ir savo pasėlius, – dėsto J. Baublys. – Tradiciškai nenašiose žemėse auginame rugius, grikius, avižas, žirnius. Pernai mūsų rajono derlingumas tesiekė 1,6 t/ha, tad dviračio neišrasi, sėjame tai, ką įmanoma užauginti.“
J. Baublys kaip vieną iš savo hobių nurodo bitininkystę. Pernai jis turėjo 20 bičių šeimų, tačiau po žiemos jų sumažėjo, todėl grįžęs iš sostinės jei ne sėti ar laukų tręšti, tai bent bitėmis tikrai galės pasirūpinti.

Su rinkimų pažadais sunkiau
Politikos, tačiau toli gražu ne žemės ūkio, naujokas Petras Nevulis pasakoja, kad jam dėl ūkio perdavimo nekilo bėdų – tai šeimos ūkis, tad rūpesčiais dalijasi žmona Lida, žemės ūkio mokslus krimtęs 24 metų sūnus Lukas ir keli samdomi darbininkai. Pasak Seimo nario, 450 ha ūkyje sėjos darbai įgauna pagreitį: sėjami vasariniai kviečiai, miežiai. „Namo grįžtu tik savaitgaliais. Prieš kelias savaites greitai pralėkiau pasižiūrėti žieminių pasėlių. Iš pažiūros jie atrodo gerai, pamirkę tik vietomis“, – dėsto du dešimtmečius ūkininkavęs P. Nevulis ir priduria, kad jo indėlis ūkyje – labai menkas.
Jo teigimu, darbas ūkyje ir Seime – nepalyginamas. Ūkyje tenka spręsti, kada, kur ir kiek trąšų išberti, o su „pabertais“ rinkimų pažadais jau sunkiau, mat reikia atliepti ne tik savo rinkėjų, bet visos šalies interesus.
Prieš iškilmingą priesaiką Seimo Kovo 11-osios Akto salėje „ŪP“ kalbintas P. Nevulis pažadėjo dirbti, kad Lietuvos ir ES senbuvių ūkininkų gaunamos išmokos būtų suvienodintos. Pasiteiravus, kas padaryta siekiant įgyvendinti duotą pažadą, atrodo, kad pažadas – it Sizifo darbas, nes klausimas keliamas jau daug metų, tačiau pritarimo iš ES niekaip nesulaukiama, diskusijoms galo nematyti. „Kadangi gauname mažesnes išmokas, todėl nemokame visų mokesčių. Jeigu mums duotų tokias pat išmokas kaip kitoms ES šalims, be jokių diskusijų sutiktume mokėti visus mokesčius“, – pabrėžia P. Nevulis.

Laikosi senų tradicijų
Juozas Rimkus – pats smulkiausias Seimo ūkininkas. Pernai jis deklaravo vos 1 ha ir 26 a pievos. Šiemet seimūnas ją perleisiąs žmonos rankoms. Pasiteiravus, kas prižiūri jo pievą, J. Rimkus juokauja, jog joje šeimininkauja kaimynų karvė. „Pajamų iš pievos negaunu, bet liko paprastas kaimiškas noras turėti savo žemės. Nesvarbu, esu Seimo narys ar ūkininkas, valgyti noriu. Turime tokią tradiciją – mes leidžiamepievoje ganyti, o kaimynas mums leidžia pasimelžti pieno“, – kaimiškų tradicijų neatsisakantis J. Rimkus pasakoja, kad tris dienas leidžia Vilniuje, likusias – savo apygardoje, Kelmėje, dirbdamas su rinkėjais.

Ne visi lengvai pasiekiami
Neaišku, ar kiti Seimo ūkininkai jau barsto trąšas ūkiuose, ar aktyviai rankas kilnoja posėdžių salėse, mat telefonu „ŪP“ su jais susisiekti nepavyko. Antai Akmenės r. ūkininkaujantis Valius Ąžuolas beveik dvi dienas neatsiliepė telefonu. Todėl liko neaišku, kas perėmė augalininkystės ūkio vairą, kuriam nuo 1997 m. vadovavo jis pats. Ūkio esama nemažo – daugiau kaip 300 ha, o 2015 m. V. Ąžuolas deklaravo daugiau nei pusę milijono eurų pajamų.
Susiekti nepavyko ir su vienmandatėje Tauragės apygardoje išrinkta Aušrine Norkiene, kuri Vyriausiajai rinkimų komisijai pateiktoje biografijoje nurodo kartu su vyru Mariumi įsteigusi ūkį. Jame juodu augina mėsinius galvijus.
Tad ar parlamentarams-ūkininkams ne pavasarinis darbymetis trukdo atsiliepti telefonu?

Monika KAZLAUSKAITĖ
„ŪP“ korespondentė

Algimanto SNARSKIO piešinys