Lietinga vasara burokėliams patiko

Saldūs `Rhonda` veislės burokėliai Valerijai Petrovičienei ypač gražūs dėl ryškiai raudonos spalvos.

Saldūs `Rhonda` veislės burokėliai Valerijai Petrovičienei ypač gražūs dėl ryškiai raudonos spalvos.

„Gamta pati šiemet padėjo burokėliams lietumi“, – šypsosi Valerija Petrovičienė iš Kėdainių r. Nociūnų kaimo. Nors 400 ha viršijančiuose 1999 m. ūkį įkūrusio Alberto Petrovičiaus ir nuo 2015 m. ūkininkaujančio jo vyresniojo sūnaus Gyčio ūkiuose burokėliams skirta vos apie 2 ha, tačiau šiųmečiu šių vertingų daržovių derliumi, pasak pašnekovės, skųstis nėra ko.

Derlius ir gausus, ir kokybiškas
„Pernai vyravusi sausra burokėliams labai pakenkė, buvo daug mažų, nekokybiškų daržovių, – prisimena V. Petrovičienė. – O šiemet iš hektaro gavome apie 60 t burokėlių, ir dauguma jų – geros prekinės kokybės.“ Šiuo metu burokėlių derlius jau atkeliavęs į ūkininkų sandėlius, kur neseniai įsigyta modernia rūšiavimo linija daržovės nuvalomos, pagal skersmenį suskirstomos ir fasuojamos maišais po 15 kg. Pasak V. Petrovičienės, ši rūšiavimo linija – kol kas didžiausia jų investicija, skirta didėjantiems klientų poreikiams patenkinti. Nors kartais tie poreikiai ar reikalavimai ne visada sveiku protu suvokiami. „Kasmet vis kas nors kitaip… Užpernai bulves į užsienį tegalėjai išvežti tik siūtuose maišuose, nepraleido užrišamuose, – pasakoja ji. – Šiemet jau fasuojame siūtais maišais, bet, pasirodo, jų spalvos netinka! O Lietuvoje reikalaujamos spalvos maišų nėra… Vis dėlto man atrodo, kad svarbiausia turi būti daržovės kokybė, o ne kokios spalvos maiše ji patenka vartotojui…“

Ūkininkui Albertui Petrovičiui kasdien darbymetis.

Ūkininkui Albertui Petrovičiui kasdien darbymetis.

Petrovičių burokėliai – lietuvių stalui
Burokėliai A. ir G. Petrovičių ūkiuose auginami ne užsienio, o mūsų šalies vartotojui – anot pašnekovės, valgyklų ir kitų maitinimo įstaigų asortimentui. „Kažkada tam pačiam tikslui auginome ir morkas, – sako ji. – Bet kaime nebelikus norinčių dirbti žmonių teko jų atsisakyti.“ Kaip žinia, darbai ūkyje atima daug laiko, A. ir G. Petrovičiams kartais ir talkos prireikia: „Sezono metu būna maždaug 15 papildomų žmonių, nes burokėlius mes nuimame rankomis – taip jie mažiau susidaužo, be to, duodame ir bendruomenei uždirbti…“ V. Petrovičienės teigimu, šiemet aplinkiniai kaip niekada noriai ėjo padirbėti, netgi patys siūlėsi, o šiaip jų ūkyje yra 7–8 nuolatiniai, darbo sutartis turintys darbuotojai.
Iš pradžių burokėlių hektaruose dominavo `Pablo` veislės daržovės, skirtos ankstyvesniam vartojimui. Dabar A. ir G. Petrovičiai daugiausia augina itin tinkančios sandėliuoti, iki pat pavasario puikiai išsilaikančios `Rhonda` veislės burokėlius, kurie saldūs, skanūs, ryškiai raudonu vidumi.

Ar bus kam perduoti patirtį…
„Vaikams bebaigiant mokyklą buvo kilęs klausimas – ar norės sūnūs tęsti mūsų pradėtą verslą, ar verta toliau investuoti ir plėstis? Atrodo, turime kam perduoti savo patirtį, – pasakoja V. Petrovičienė. – Abu studijuoja A. Stulginskio universitete: Gytis – agronomiją, Dainius – ekonomiką ir verslo analizę. Vyresnysis sūnus pernai tapo jaunuoju ūkininku, tik, deja, negavusiu paramos įsikurti… Lankė, mokėsi visuose įmanomuose kursuose, susirinko visus reikalaujamus pažymėjimus, tačiau teikiant paraišką prioritetu laikytas aukštasis mokslas paramą skirstant staiga tapo bevertis, be to, kliūtimi tapo ir jam padovanota mano turėta žemė, – apgailestauja ji. – Jaunam žmogui tai buvo didelis smūgis, gerokai numušęs ūpą ūkininkauti.“ Pasak pašnekovės, jei valstybėje norima, kad jaunimas keltų žemės ūkį, kad perimtų tėvų verslą, neturėtų taip būti…

Alberto ir Gyčio Petrovičių sandėliuose tvarkomas bulvių ir burokėlių derlius.

Alberto ir Gyčio Petrovičių sandėliuose tvarkomas bulvių ir burokėlių derlius.

Kaime dirbti tiesiog nebenorima
A. ir G. Petrovičių ūkių „kaklu“ prisistačiusi Valerija – veterinarijos mokslus baigusi diplomuota zooinžinierė, dirbusi pagal specialybę, kol išsiskaidė bendrovės. „Ir patys turėjome gyvulių, laikėme 4 karves, tačiau atėjo metas apsispręsti: arba traukiesi, arba plėtiesi, – pasakoja ji. – Kadangi gyvename kaimo viduryje, tvarto neturėjome, tad pasirinkome daržininkystę.“ Pradėję nuo 30 arų agurkų įsitikino, kad daržovių auginimas leidžia pragyventi, tuo labiau kad tais laikais, anot V. Petrovičienės, pardavęs 8 arų bulvių derlių galėjai automobilį įsigyti…
Tuometėms kainoms ir paklausai dabartiniai laikai, aišku, neprilygsta, šiandien ir konkurencija, ir daržovių pasiūla kitokia – tuose pačiuose 10 km nuo Kėdainių esančiuose Nociūnuose įsikūrę net 4 daržovių augintojai. „Tenka konkuruoti kokybe. Daug patys mokėmės, domėjomės, o ir dabar vis sekame seminarus, tobulinamės kursuose, – sako pašnekovė. – Tačiau mūsų žinios ir kvalifikacija neišsprendžia didžiulės problemos: kaime žmonės nebenori dirbti. Nebenori ir nebemoka.“ V. Petrovičienės nuomone, pašalpos už nieką, savo dydžiu prilygstančios minimaliam atlygiui už darbą, daro nepataisomą žalą žmonėms, nebesuvokiantiems, jog pinigus reikia užsidirbti, o ne gauti… „Ir dar – iš kur tas nusistatymas, kad darbas pas ūkininką yra žeminantis, nešvarus ar gėdingas? Juk ir fermose dabar visur sausa, švaru, laukuose darbas mechanizuotas – tik noro dirbti reikia.“ Tačiau, anot jos, būtent meilės darbui dabartinei tinginių kartai kaime ir trūksta…

Gintarė VAICIEKAVIČIŪTĖ
„ŪP“ korespondentė

Autorės nuotraukos

4Autorės nuotraukos