Lietuviški šoviniai ir du ekskavatoriai – vienintelė NATO parama Ukrainai

Lietuvos krašto apsaugos ministras Juozas Olekas vienintelis iš ES ir NATO politikų pasigyrė, kad rusų užpultai Ukrainai tiekiame ginkluotės. Tiesa, nesukonkretindamas, kokios. Lietuviška karine parama tegalima laikyti Kauno rajone gaminamus NATO standartų šovinius ir… du šarvuotus ekskavatorius, kuriuos patriotiškai nusiteikęs lietuvis verslininkas padovanojo Ukrainos Nacionalinei gvardijai. Tačiau Ukrainai verkiant reikia šiuolaikinių ginklų ir Vakarų karybos strategų patarimų, nes Donbaso „separatistai“, pamiršę nusiardyti Rusijos taktinių kovinių vienetų ženklus nuo savo uniformų rankovių, naudoja daug modernesnę karinę techniką ir taktiką nei ukrainiečių kariuomenė. „Ūkininko patarėjo” kalbintas karybos ekspertas tikina, kad nuo dar vieno įšaldyto posovietinės erdvės įtampos židinio Europą išgelbėtų tik sėkminga, sumaniai vadovaujama žaibiška Ukrainos karinė operacija Rusijos užgrobtose teritorijose, o Vakarai, ant savo galvos ištreniravę rusus kariauti hibridinius karus, dabar privalėtų to paties išmokyti ir ukrainiečius.

Neturi nieko rimto Tik tada, kai Rusija įsisiautėjo Rytų Ukrainoje, Lietuva pati pradėjo ieškoti, kas jai parduotų savaeigių pabūklų. Vadinasi, Lietuva kol kas neturi nieko rimto, ką galėtų pasiūlyti ukrainiečiams. „Tokie dalykai (suteiktos ginkluotės rūšys, kiekiai) viešai neskelbiami. Tačiau neabejoju, kad mūsų Krašto apsaugos, Užsienio reikalų ministerijų vadovai protingai viską apsvarstė ir tik tada savo kolegoms iš kitų NATO šalių panešė atsiliepę į Ukrainos vyriausybės daugkartinius prašymus - nemokamai nusiuntę draugiškai šaliai ginkluotės elementų. Stiprėjant Rusijos agresijai prieš Ukrainą ir pati Lietuva privalo stiprinti savo ginkluotąsias pajėgas, įsigyti tokios karinės technikos, kuri iš tolo sunaikintų priešo tankus ir salvinės artilerijos „Grad“ sistemas“, - „Ūkininko patarėjui“ sakė karybos specialistas Aleksandras Matonis. Ginklų fondo prie Vidaus reikalų ministerijos laikinojo direktoriaus vyriausiasis patarėjas Gintautas Mišeikis taip pat neįsivaizduoja, kokios ginkluotės ukrainiečiams galėjo padovanoti Lietuva. „Net jeigu ir žinotume, nepasakytume. Aišku, juokauju. Mes apie tai perskaitėme interneto svetainėse, laikraščiuose. Geriausiai visa tai žino Užsienio reikalų ministerija, iš kurios ir pasklido ši informacija“, - „ŪP“ kalbėjo G. Mišeikis.

Etaloniniai šoviniai Lietuva pati negamina jokios kitos ginkluotės, tik NATO standartų šovinius. „Kauno r. Giraitės ginkluotės gamyklos šoviniai – pačios aukščiausios kokybės. Jais domisi visas pasaulis. Mūsų šovinius kai kurios šalys įsigyja kaip etalonus savo karinei pramonei stiprinti. Neprašautumėte, jeigu į tų valstybių sąrašą įrašytumėte ir Ukrainą”, - diplomatiškai atsakė G. Mišeikis, „ŪP“ paklaustas, ar Giraitės gamyklos produkcija domina ukrainiečius. Keli Seimo nariai sunerimo, kad Vyriausybė kartu su valdiškais poilsio namais sumanė privatizuoti ir Giraitės gamyklą, išbraukti ją iš strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių sąrašo, o naujieji savininkai galbūt pakeis Giraitės dirbtuvių pobūdį, Rusijos agresijos akivaizdoje paliks Lietuvos kariuomenę be savų šovinių.

Įžymi kaip Arvydas Sabonis „Kai Ginklų fondas turėjo Giraitės gamyklos steigėjo tei­ses, būčiau pakomentavęs šį Vyriausybės žingsnį. Dabar stei­­gėja – Ūkio ministerija.   Tik norėčiau pabrėžti, kad Gi­rai­tės gamykla - viena iš mo­der­niau­sių, stabiliausių tokio po­­būdžio įmonių Europoje. Ir turi galimybių vystytis. Gi­rai­­tės gamyklos produkcijos pa­klau­sa didžiulė. Reikėtų dir­bti tri­mis pamainomis, kad vi­sus užsakymus įvykdytume”, - ti­ki­no G. Mišeikis. Pasak il­ga­­me­čio Ginklų fondo direk­to­riaus G. Mišeikio, tar­pu­kario Lie­tuva didžiavosi ginklų dirb­tuvėmis Lin­kai­čiuo­se (Rad­viliš­kio r.), o dabar Gi­raitės gin­kluotės gamy­kla garsina mūsų ša­­lį kaip „krepšinio legenda Ar­­vydas Sabonis”. Ir sustiprina Lietuvos sau­gumą, nepriklausomybę kaip Klai­pėdos suskystintų gamtinių du­jų terminalas.

Tiko prieštankiniams grioviams kasti Lietuviška karine pagalba Ukrainai su tam tikromis išlygomis galima laikyti du šarvuotus, slepiama spalva nudažytus JUMZ ekskavatorius, kuriuos žemės ūkio technika prekiaujanti bendrovė „Agrarinės paslaugos” pernai rudenį dovanojo ukrainiečių kariuomenei. Su specialiais tinklais ant kabinų, kad jų stiklai nespindėtų saulėje, neatkreiptų rusų kareivių dėmesio, apsauginiais variklių skydais, šarvais sustiprinti ekskavatoriai puikiausiai tiko prieštankiniams grioviams kasti.

Paramos akcijos nepigios „Labai noriu sužinoti, koks tolesnis šios technikos likimas. Lapkričio-gruodžio mėnesiais ekskavatoriai jau buvo vadinamojoje antiteroristinės operacijos zonoje. Kažin, ar jie tebepadeda ukrainiečių kariams sėkmingiau kautis? O gal atsidūrė separatistų rankose kur nors Debalcevėje ar prie Mariupolio?” - kalbėdamasis su „ŪP” spėliojo UAB „Agrarinės paslaugos” direktorius Eimutis Ramoška. Pasak E. Ramoškos, daugiau panašių paramos akcijų kovojančiai Ukrainai patys vieni verslininkai nelabai pajėgtų surengti, nes jos brangiai kainuoja. „Bet jeigu Lietuvos krašto apsaugos struktūros paprašytų ukrainiečiams siunčiamą karinę techniką pritaikyti Rytų Ukrainos karo sąlygoms, mūsų darbuotojai neatsisakytų padėti”, - žadėjo patriotiškai nusiteikęs verslininkas E. Ramoška, dėl savo poelgio išgirstantis nemažai pagyrų.

Agresiją reikia vadinti tikruoju vardu Vakarai karą Donbase vadina prorusiškų separatistų maištu, Kremlius – Naujosios Rusijos liaudies sukilimu prieš banderininkus, o Kijevas - antiteroristine operacija, nors maždaug nuo praėjusių metų rugpjūčio tai aiški Rusijos karinė agresija prieš Ukrainą. Vadinamieji Donecko, Luhansko teroristai ar separatistai daug geriau apginkluoti, ekipuoti, šilčiau apsirengę, patogesniais batais apsiavę, naudoja modernesnę karinę techniką negu ukrainiečių kariuomenė, Nacionalinė gvardija, savanoriai. Kai kurie „maištininkai” net pamiršę nusiardyti Rusijos taktinių kovinių vienetų ženklus nuo savo uniformų rankovių. Pirmiausia patiems ukrainiečiams turėtų būti naudingiau vadinti reiškinius tikraisiais vardais: oficialiai pranešti pasaulio bendruomenei, kad Rusija pradėjo nepaskelbtą karą su Ukraina, užpuolė kaimyninę šalį vien dėl pasikeitusio jos politinio kurso, okupavo penktadalį Ukrainos teritorijos, o kai kurias žemes jau ir pasisavino.

Kijevui neparanku skelbti karinę padėtį Kol kas Rusijos ambasada Kijeve neuždaryta, Ukrainos diplomatai iš Maskvos neatšaukti, Rusijos vadai tyčiojasi į akis Ukrainai ir Vakarams, kad reguliarioji ukrainiečių kariuomenė nesugeba nugalėti „Donecko angliakasių ir Luhansko traktorininkų”. Anot A. Matonio, ne viskas taip paprasta. „Skelbti karinę padėtį visoje šalyje ar kai kuriuose regionuose Kijevui buvo neparanku. Ukrainos politikai Vakarų partneriams buvo įsipareigoję surengti laisvus ir demokratiškus prezidento (2014 m. gegužės 25 d.), parlamento (Aukščiausiosios Rados) (2014 m. spalio 26 d.) rinkimus. Kijevas vylėsi, kad po šių balsavimų nusiramins ir Rytų lokys. Tačiau ukrainiečių pasirinkimas (prezidento Petro Porošenkos asmenybė, naujojo parlamento sudėtis) Kremliui nepatiko ir agresija prieš Ukrainą sustiprėjo”, - svarbiausias Rusijos intervencijos Ukrainoje priežastis paaiškino A. Matonis.

Tikrų separatistų nedaug Pasak karybos specialisto, nuo pat Maskvos sufalsifikuotų, suklastotų „visuotinių apklausų” (Krymo prisijungimo prie Rusijos „federalinio subjekto teisėmis” referendumo 2014 m. kovo 16 d., Donecko ir Luhansko liaudies respublikų „nepriklausomybės” plebiscitų 2014 m. gegužės 11 d.) prieš Ukrainą kovoja nedaug tikrų, nuoširdžių vietinių separatistų. „Donecko „liaudies respublikos“ batalionas „Vostok“ („Rytai‘), Luhansko „Pietryčių armija“ ir dar daugybė kitų pretenzingai, įmantriai pasivadinusių grupuočių iš tiesų yra Rusijos specialiųjų tarnybų padaliniai ir rusų kariuomenės vienetai. Taip pat įvairios Rusijos Federacijos militarizuotos grupės. Sakysime, kazokai, kurie Rusijoje naudojasi ypatingomis teisėmis, o Kremlius stengiasi paglostyti kazokijos savimeilę, kad galėtų šiuos „svarbiausius Rusijos didybės ir stačiatikybės gynėjus“ panaudoti prieš kaimynines valstybes, sumaniusias nusigręžti nuo Rusijos ir suartėti su Vakarais“, - tvirtino A. Matonis.

Naujas antiteroristinės operacijos pobūdis Anot A. Matonio, kovoti su teisėta Ukrainos valdžia Kremlius rekrutavo, mobilizavo įvairius avan­tiūristus, aiškius nusikaltėlius, ištrūkusius, bet dar dažniau tiesiog paleistus iš kalėjimų, kai Donbase įsigalėjo prorusiški „separatistai“. „Tų mišrių, margaplunksnių gaujų nebesuvaldo net ir patys „liaudies respublikų“ premjerai, vyriausieji ginkluotųjų pajėgų vadai. Tada, kai Ukrainos valdžia pabandė įvesti tvarką šalies rytuose ir pradėjo kovoti su politikuojančiais recidyvistais, Kijevo veiksmus visiškai tiko vadinti antiteroristine operacija. Rusijos reguliariosios kariuomenės Rytų Ukrainoje pernai vasarą buvo gerokai mažiau, negu dabar. Karo pobūdis pasikeitė, todėl ir jo pavadinimą reikėtų patikslinti“, - svarstė A. Matonis.

Vakarai privalo grąžinti garbės skolą Ukrainiečiai prašo NATO karinės pagalbos, bet Vakarai nesiryžta apginkluoti Ukrainos kariuomenės ir išmokyti ukrainiečius kariauti šiuolaikinių karų (net patys Ukrainos kariai pripažįsta, kad pafrontės miestą Debalcevę, Donecko oro uostą atidavė priešams dėl savo vadų neišmanymo). Tai Vakarai išmokė rusus kariauti hibridinius, nekonvencinius karus, padėjo modernizuoti Rusijos karo pramonės kompleksą. Prieš kelerius metus vokiečių bendrovė „Rheinmetall“ Rusijos pietuose įrengė specialų poligoną, kuriame rusai „virtualiai“ rengėsi aneksuoti Krymą, o Italijos kompanija „Iveco“ aprūpino rusų „žaliuosius žmogelius“ šarvuotais automobiliais „Lynx“ („Lūšis“). Dabar Europos Sąjunga ir NATO privalo grąžinti Ukrainai garbės, sąžinės skolą.

Trūksta gabių jaunesniųjų vadų Ekspertų nuomone, ukrainiečiai Donecko ir Luhansko srityse sėkmingiau kovotų prieš rusų reguliariąją kariuomenę, patys patirdami mažiau nuostolių negu priešai, jeigu turėtų amerikietiškų prieštankinių raketų paleidimo sistemų „Javelin” („Ietis“), švediškų prieštankinių nešiojamų granatsvaidžių „Carl Gustaf“, lengvų šarvuotų amerikietiškų visureigių „Humvee“ su įtaisytais ant stogų sunkiaisiais kulkosvaidžiais. O nepaslankūs seni sovietiniai tankai, žvyrkeliuose, žiemos purvynuose klimpstantys sunk­vežimiai lengvai tampa Rusijos interventų kariniais trofėjais. Gynybos eksperto A. Matonio manymu, Ukrainai būtina sustiprinti aukščiausiosios savo ginkluotųjų pajėgų vadovybės, viduriniosios grandies karininkų įgūdžius. Ukrainos kariuomenei labai trūksta jaunesniųjų vadų – seržantų. Neturint geros ginkluotės sunku kovoti net ir narsiems, aiškiai savo pareigą suvokiantiems kariams. Daugelis politiškai korektiškų europiečių vis dar tiki, kad „Rytų Ukrainos konfliktą“ galima baigti „taikiai“. A. Matonis įsitikinęs, kad toliau nuolaidžiaujant Maskvai Rytų Ukrainos karo židinys geriausiu atveju bus tik įšaldytas.

Kitos išeities nėra „Tokių apgailėtinų pavyzdžių posovietinėje erdvėje jau matėme. Rusija į tą pusę ir tempia Ukrainą, visą Europą. Ukrainiečius nuo tokios nepavydėtinos lemties galėtų išgelbėti vien sėkminga, sumaniai vadovaujama žaibiška karinė operacija naudojant šiuolaikinę ginkluotę. Žinoma, tai būtų didelis išbandymas Ukrainai, sunki ekonominė našta, karių ir civilių aukos. Bet Rusija jau atkando gabalą kaimyninės šalies ir, negaudama atkirčio, tik plės užgrobtas žemes“, - teigė žurnalistas, diplomatas ir gynybos specialistas A. Matonis.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS „ŪP“ korespondentas

 Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.