Melioracijos fondas – panacėja ar politinis „paukščiukas“?

Šiuo metu iš 2,5 mln. ha nusausintų žemės ūkio naudmenų 2 mln. ha drenažo būklė yra kritiška. Vidutinis visų melioracijos statinių nusidėvėjimas sudaro beveik 70 procentų, o atskirų statinių grupių – net 86 proc. Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) parengė naują Melioracijos įstatymo projektą, juo siekiama per 15 metų atnaujinti visą melioracijos sistemą. Darbams finansuoti numatoma įsteigti Melioracijos fondą, kuris būtų pildomas valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pardavimo ar nuomos lėšomis ir iš kitų šaltinių gaunamais pinigais. Kasmet darbams reikėtų apie 40 mln. Eur.

Pašnekovų klausiame: ar numatytiems Melioracijos fondo finansavimo šaltiniams tokia našta pakeliama? Kiek tikėtina, kad bus surinkta pakankamai lėšų melioracijos darbams vykdyti? Ar valstybė neturėtų pati labiau finansuoti pasenusį ir nusidėvėjusį savo turtą?

Evaldas GUSTAS, žemės ūkio viceministras: „Žemės ūkio ministerija siūlo priemones per 15 metų rekonstruoti nusidėvėjusią melioracijos sistemą. Pagal preliminarius skaičiavimus, šiam tikslui reikia beveik 600 mln. Eur. Galutiniai terminai ir sumos bus aiškios tik priėmus įstatymą.

Siekiant užtikrinti tinkamą valstybei nuosavybės teise priklausančių melioracijos statinių rekonstravimo darbų finansavimą, siūloma įsteigti Melioracijos fondą. Tai bus atskira finansinė įgaliotos valstybės įmonės grupė (atskiras apskaitos vienetas). Siūlomi šie Melioracijos fondo formavimo šaltiniai: skolintos lėšos (įgaliotai valstybės įmonei bus suteikta teisė imti kreditų su valstybės garantuojamos garantijų institucijos garantija); pajamos iš valstybinės žemės ūkio paskirties žemės nuomos mokesčio; pajamos iš valstybinės žemės pardavimo; valstybės biudžeto lėšos.

Siekiant sudaryti sąlygas ne tik paskoloms imti, bet ir joms grąžinti, įgaliotai valstybės įmonei turi būti užtikrinti pajamų šaltiniai. Atsižvelgiant į tai, siūloma Melioracijos įstatymo pakeitimo įstatymo projekte reglamentuoti, kad valstybinės žemės ūkio paskirties žemės nuomos mokesčio tarifo dydžio dalis, skirta Melioracijos fondui formuoti, būtų 1,5 proc. žemės vertės (šiuo metu teisės aktais nustatytas mokesčio tarifo dydis yra nuo 0,1 iki 4 proc., be to, savivaldybių tarybos turi teisę mažinti žemės nuomos mokestį arba visai nuo jo atleisti). Kasmet būtų surenkama apie 8,5 mln. Eur. Tai būtų minimali suma, reikalinga numatomoms imti paskoloms grąžinti, siekiant atnaujinti ir sutvarkyti visus valstybei nuosavybės teise priklausančius statinius per 15 metų.

Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo pakeitimo projekte nustatyta, jog dalis įgaliotai valstybės įmonei lėšų, gautų už parduotus valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypus (Nacionalinė žemės tarnyba gauna 20 proc. nuo visų pardavimo pajamų), būtų skiriamos ir Melioracijos fondui. Kasmet tai būtų apie 0,5 mln. Eur. Melioracijos fondui formuoti numatoma nukreipti dalį valstybės biudžeto lėšų, kurios šiuo metu planuojamos kaip ŽŪM asignavimai.“

Kazys STARKEVIČIUS, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas: „Nusidėvėjusi melioracijos sistema ūkininkams yra didžiulė problema. Kiekvienais metais vis mažiau ir mažiau lėšų skiriama melioracijos įrenginių, kurių turime 67 tūkst. kilometrų, priežiūrai. Daug politikų mano, kad melioracijos įrenginiai priklauso ūkininkams ir yra privatūs. Jokiais būdais neprivatūs. Kaip keliai, taip ir melioracijos įrenginiai, yra valstybės turtas. Nebent ūkininkas nusitiesė vieną kitą kilometrą savo lėšomis.

Melioracijos fondą numatoma formuoti iš žemės mokesčio, o juo dabar disponuoja savivaldybės. Šitaip joms bus užkrauta prievolė finansuoti Melioracijos fondą. Žemės mokestį savivaldybės naudoja visuomenės reikmėms įvairiais tikslais. Yra savivaldybių, pavyzdžiui, Rokiškio, kurios susitarusios su bendruomene šiek tiek padidina žemės mokestį ir tas lėšas naudoja melioracijos įrenginiams tvarkyti. Jei Melioracijos fondui finansuoti nenumatysime kitų šaltinių, o tik mokesčius, naštą užkrausime ant savivaldybių, labai abejoju, ar Melioracijos įstatymo projektas pasieks Seimą ir toliau judės. Toks projektas, koks yra dabar, toliau judėti negali.

Dar praėjusios Seimo kadencijos pabaigoje ir visą šią kadenciją siūlau kitą alternatyvą – melioracijos sistemai atnaujinti panaudoti lėšas, kurias Aplinkos ministerijai sumoka kitos šalys už taršos leidimus. Dalį šių lėšų – gal 200–300 mln. eurų – būtų galima nukreipti melioracijos įrenginiams tvarkyti.

Esu kalbėjęs su ES valdininkais ir manau, kad būtų galima susitarti ir pasiekti, kad šios lėšos būtų naudojamos melioracijos darbams. Juk mes, ūkininkai, naudodami trąšas taip pat teršiame, o atnaujinus melioracijos sistemą būtų galima pareguliuoti, kad trąšos netekėtų į upių baseinus, ir taip sumažėtų tarša.

Prie melioracijos sistemos atnaujinimo galbūt kažkiek galėtų prisidėti ir ūkininkai, taip pat galima būtų panaudoti ir kitų fondų, pvz., draudiminių, lėšas, kurios būtų ilgalaikė investicija, taigi taip būtų sukurtas rimtas fondas.“

Raimundas JUKNEVIČIUS, Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininkas: „Melioracijos sistemai atnaujinti reikia milžiniškų lėšų, tačiau pagal numatomo steigti Melioracijos fondo nuostatas sunku suprasti, ar problema būtų sprendžiama kompleksiškai. Galbūt būtų sudaromos sąlygos pasiskolinti pinigų iš kažkokių investicinių fondų, finansuoti fondą iš žemės nuomos, pardavimo mokesčių, bet nepanašu, kad tai sėkmingas sprendimas.

Valstybės vyrams skauda galvą dėl melioracijos sistemos atnaujinimo ir finansavimo. Jie turi numatyti lėšų tiek, koks bus poreikis, bet jei Melioracijos fondas būtų įsteigtas vien tik dėl politinio „paukštuko“, kad kažkas nuveikta, fondas įsteigtas, valstybė galėtų nusikratyti atsakomybės ir sakyti, jog kol kas melioracijos įrenginiai yra jos turtas. Tačiau mes įkūrėme fondą ir dabar tai tik fondo problema, kad jis yra per mažas ir dėl to reikalai nejuda į priekį.

Tokia išeitis labai tikėtina, nes dažnai atsitinka, kad skęstantieji paliekami likimo valiai pagal posakį, esą skęstančiųjų gelbėjimas – jų pačių reikalas.

Dėl melioracijos ateities kyla daug klausimų. Akivaizdu, kad didžioji dalis melioracijos įrenginių kaip neišvengiama duotybė atiteks žemės savininkams. Tokiu atveju jų pareiga būtų pasirūpinti savo melioracijos įrenginiais, tačiau žemę nuomojantys ūkininkai melioracijos klausimus galėtų tvarkyti tik tada, jei būtų dviejų šalių susitarimas. Tačiau susitarti labai sudėtinga, nes žemės savininkai dažniausiai yra atitolę nuo tų problemų, kurios dirbantiems žemę ūkininkams itin aktualios. Visgi Melioracijos įstatymo projekto nuostatos labiau taikomos ne ūkininkams, bet žemės savininkams.

Dėl įstatymo projekto nepakankamai diskutuota, iš anksto kalbama apie tai, kad yra daug taisytinų vietų, kad bus įsiklausoma į pastabas ir nuomones, tačiau mūsų patirtis rodo, kad dažniausiai „įsiklausymas“ būna toks – surenkamos nuomonės, bet politiniai sprendimai priimami tokie, kokie patogesni norintiems to galvos skausmo atsikratyti.“

Kazys SIVICKIS, Lietuvos melioracijos įmonių asociacijos pirmininkas: „Nemanau, kad projekte siūlomas steigti Melioracijos fondas galėtų padėti spręsti svarbiausias melioracijos problemas. Numatyti fondo finansavimo šaltiniai – valstybinės žemės ūkio paskirties žemės nuomos dalis mokesčio ir valstybinės žemės pardavimo 20 proc. lėšų. Visgi iš tų 20 proc. pagal įstatymą lėšos skiriamos ne tik melioracijai, bet ir apleistoms žemėms tvarkyti, privačiai žemei išpirkti, konsolidacijos reikmėms ir t. t. Taigi į fondą būtų surenkama gal apie 10 mln. eurų, o su tokiomis lėšomis nelabai ką galima padaryti.

Siūloma imti kreditų su valstybės garantu. Manau, kad porą metų bus paimta kreditų po maždaug 30 mln. eurų, o paskui jie ir palūkanos iš fondo bus tik grąžinami, taigi darbams pinigų neliks.

Kalbama tik apie valstybės nuosavybėje esančius statinius – magistralinius griovius, polderius, užtvankas, tiltus ir kt., o apie drenažo (privačiose žemėse) sutvarkymą niekas net neužsimena. Ūkininkai negalės pasinaudoti fondo lėšomis drenažui rekonstruoti, o patys savo vardu turės imti kreditų.

Manyčiau, kad sprendimas steigti Melioracijos fondą yra laikinas ir neperspektyvus. Iš to fondo nieko gero nebus. Mes siūlėme daryti panašiai kaip kitose Europos šalyse: 1 ha žemės, atsižvelgiant į jos našumo balą, nustatyti atitinkamo mokesčio normatyvą, kurį mokėtų visi fiziniai ir juridiniai asmenys – visi, kas disponuoja žeme kaimo vietovėse: ūkininkai, kelininkai, geležinkeliečiai, miškininkai, užstatytų teritorijų šeimininkai.

Surinktų lėšų suma priklausytų nuo nustatyto normatyvo 1 ha dydžio. Jei vidutiniškai surinktume 10 Eur nuo 1 ha, susidarytų apie 50–55 mln. Eur suma. Su tokiomis lėšomis galima būtų rekonstruoti nemažai drenažo įrenginių. Kartu būtų galima iš Melioracijos fondo kažkiek pinigų skirti ir valstybės statiniams tvarkyti. Manau, kad tai racionalesnis variantas. Žymiai sparčiau būtų gerinama laukų būklė, o tai svarbu kiekvienam ūkininkui. Darbų rangovams aktualu žinoti darbų apimtis, kiek melioracijos įrenginių bus tvarkoma, kokios lėšos numatomos kitais ir dar kitais metais. Kaip dabar rangovui orientuotis – 2 metus dirbs, o 7 poilsiaus? Valdžia turėtų valstybiškai mąstyti, o dabar atrodo, kad užsimota sutvarkyti dalį valstybės statinių, po dvejų metų valstybę valdys jau kiti, ir čia jų misija baigiasi.“

ŪP korespondentė

Violeta GUSTAITYTĖ