Moderni technika atveria naujas organinių trąšų galimybes

Visais laikais vertintų organinių trąšų naudą patvirtina ir šiuolaikiniai agrocheminiai tyrimai. Augalininkystės ir gyvulininkystės simbiozė tradiciniame lietuviškame ūkyje nebuvo atsitiktinis dalykas. Mineralinių trąšų pramonės pasiūlyta alternatyva pakeitė žemdirbių įpročius. Vis dėlto brangstant mineralinėms trąšoms, ūkininkai iš naujo atranda vertingąsias organines trąšas. Daugelis nustoja laikyti jas vien problemų keliančiomis atliekomis. Modernios  organinių trąšų tvarkymo technologijos ne tik grąžina prarastas mėšlo ir srutų pozicijas, bet ir suteikia joms dar daugiau vertės bei galimybių.\

Laukams trūksta organinių trąšų
Mūsų gamtinėje zonoje užtikrinti tvarią, tvarkingą ir pelningą augalininkystę, jos augalų įvairovę be gyvulininkystės yra labai sunku. Ir nors Lietuvoje šios dvi sritys ilgą laiką palaikė viena kitą, pamažu ši pusiausvyra buvo sugriauta. Pasak Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto Augalų mitybos ir agroekologijos skyriaus vedėjo, vyresniojo mokslo darbuotojo dr. Sigito Lazausko, šios žemės ūkio šakos – tarsi dvi sesutės, kurios per kalnelį vis sunkiau sueina. Tačiau tiek pramonės, tiek ir žemės ūkio ekonomikos tendencijos verčia ir skatina atsigręžti į tai, kas per laiką nuvertinta – mėšlą ir srutas.
„Norint užtikrinti ilgalaikį dirvožemio tvarumą, mums reikėtų suderinti augalininkystę su gyvulininkyste, kaip yra nustatyta ir Lietuvos strateginiuose tiksluose, ir kitose šalies ir Europos Sąjungos žemės ūkio programose“, – sako dr. S. Lazauskas.
Jo teigimu, mėšlas, daug kur Lietuvoje vis dar laikomas nepatogia atlieka, yra vertinga trąša, kuri turi daug vertingų organinių bei mineralinių medžiagų – anglies, azoto, fosforo, kalio ir mikroelementų. Todėl dalį šalies žemės ūkyje naudojamų mineralinių trąšų tikrai galėtume pakeisti. „Didelė dalis Lietuvos laukų jau daug metų nematę organinių trąšų, dėl to prastėja fizinės ir cheminės dirvos savybės“, – teigia dr. S. Lazauskas.

Svarbu norma, tolygumas ir sparta
Žemdirbystės instituto Augalų mitybos ir agroekologijos skyriaus vedėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad ūkiuose mėšlo kaupimo ir tvarkymo sistema  reikia rūpintis  nuo tvarto iki patekimo į dirvožemį.
Viena vertus, tręšimo mėšlu ir srutomis normas riboja tam tikros valstybinės direktyvos susijusios su aplinkosaugos reikalavimais. Kita vertus, tenka vadovautis tam tikriems laukams nustatytomis optimalaus tręšimo normomis. Tai pasakytina tiek apie kraikinį, tiek ir apie bekraikį mėšlą. Kad ir koks būtų mėšlas, tręšiant juo reikia nustatyti tinkamą normą, tolygiai jį paskleisti lauke.  Negana to, reikėtų jį pagal galimybes įterpti į dirvą ir tai padaryti kuo greičiau, nes mėšlas garuoja, jame mažėja amoniako, ir taip pararandamos augalams reikalingos maistinės medžiagos. Reguliuoti tręšimo mėšlu ar srutomis normą, užtikrinti šios trąšos paskleidimo tolygumą bei kuo greičiau įterpti ją į dirvą padeda šiuolaikinė mėšlo tvarkymo technika.
Tręšimas mėšlu ir srutomis vis modernėja. Buvo laikas, kai visi stengėsi jų tiesiog atsikratyti kuo pigiau, bet dabar daug kas supranta naudą, nes mineralinės trąšos brangsta ir reikia kuo efektyviau naudoti turimus išteklius. Ūkininkai ir bendrovės tręšia laukus ne tik galvijų, bet ir vištų, kalakutų mėšlu. Ne vienas ūkininkas įvertino modernių ir patvarių vakarietiškų mėšlo kratytuvų naudą“, – pastebi bendrovės „Dotnuvos projektai“ produktų vadybininkas Gintaras Sprindžiūnas.
„Matome tendenciją, kad didesnės talpos kratytuvų poreikis auga. Vis dažiau ūkininkai ar bendrovės renkasi nebe 9–10  m3, bet 15–20 m3 ir dar talpesnę techniką. Kadangi jaučiamas  kvalifikuotos darbo jėgos stygius, daugelis nori našesnės, efektyvesnės technikos, leidžiančios sumažinti žemės ūkio veiklos išlaidas, laiku atlikti darbus ir išvengti nuostolių. Be to, ūkininkams rūpi ir mėšlo iškratymo kokybė – kad kuo tolygiau padengtų dirvą, kad vienodai visiems augalams pasiskirstytų naudingos medžiagos“,– tvirtina G. Sprindžiūnas.

Horizontalūs iškratymo mechanizmai nepraranda pozicijų

„Dotnuvos projektų“ produktų vadybininkas taip pat pastebi, kad šalies ūkininkai nepasitiki horizontaliais mėšlo kratytuvų volais, nes juos sieja su anksčiau naudota rusiška technika. Jie, deja, nepagrįstai įsitikinę, kad ši technologija yra nepatikima, todėl mieliau renkasi kratytuvus su vertikaliais kratymo rotoriais. Vis dėlto šiuolaikinė technika su horizontaliais volais yra plačiai naudojama visame pasaulyje, gamintojai ją vis tobulina ir neketina šios technologijos atsisakyti. Viena tokių yra žinoma prancūzų kompanija „Jeantil“, gaminanti abiejų minėtų technologijų mėšlo kratytuvus. Šių 6–20 tonų keliamosios galios prancūziškų mėšlo kratytuvų talpa – nuo 10 iki 27 kubinių metrų.
„Jeantil“ mėšlo kratytuvus ir srutvežius Lietuvos ūkininkams tiekia bendrovė „Dotnuvos projektai“. Šios technikos specifinės ypatybės – kratytuvuose naudojami trijų tipų paskleidimo peiliai, į galą platėjanti mėšlo kratytuvo konstrukcija bei kreipiančiosios, kurios užtikrina tolygų mėšlo paskleidimą. 40 centimetrų tarpai tarp transporterių skersinių taip pat turi įtakos mėšlo padavimo į iškratymo mechanizmą tolygumui. Tai patvirtino Vokietijos žemės ūkio technikos testavimo centro DLG rezultatai. „Jeantil“ yra vienintelis DLG sertifikuotas mėšlo kratytuvų gamintojas.
„Vis daugiau žemdirbių supranta organinių trąšų naudą ir stengiasi kuo tolygiau paskleisti srutas ant dirvos. Jie dažniausiai renkasi laistymo žarnas arba diskinius įterpėjus . Populiaresnės yra laistymo žarnos, nes jos yra paprastesnės konstrukcijos ir gali tolygiai paskleisti srutas nuo 12 iki 18 metrų plotyje“, – pastebi G. Sprindžiūnas.
Jo teigimu, labai nedaug Lietuvos ūkininkų gauna mėšlo iš kur nors kitur nei iš savo ūkio – dauguma jie sumaniai ir racionaliai derina dvi vienas kitą papildančias žemės ūkio sritis – augalininkystę ir gyvulininkystę.