Nei medžiotojai, nei tvoros maro nesustabdo

Vien šiais metais Lietuvoje nustatyta 530 vietų, kur aptiktas afrikinis kiaulių maras (AKM). Ši sparčiai plintanti liga nustatyta ir dviejuose stambiuose komerciniuose ūkiuose. Dėl jos užkrato teko sunaikinti beveik 24 tūkst. kiaulių. Vien iš keturių Jonavos rajono „Beržų komplekso“ fermų – 23,6 tūkst. AKM jau diagnozuotas tūkstančiui šernų. Lietuvoje gali būti visiškai sužlugdytas kiaulių ūkis, ilgam sutrikdytas mėsos eksportas. Vis dažniau prabylama apie tai, kad visoje šalyje reikėtų skelbti ekstremalią padėtį. Tačiau kol kas delsiama, vis dar viliamasi apsieiti ir be pačių radikaliausių priemonių, o požiūris į jas skirtingas.

Dabartinę kovą vadina mėgėjiška
Laikinai Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininko pareigas einantis Sigitas Dimaitis „Ūkininko patarėjui“ prisipažino, kad būtent jis yra idėjos dėl toliau plintančio kiaulių maro skelbti šalyje ekstremalią padėti autorius. Ją turėtų paskelbti Vyriausybė.
„Pastebėjau, kad visi ikišioliniai bandymai sustabdyti AKM plitimą yra gana mėgėjiški, neparemti finansais, moksliniais tyrimais, nėra gerai apgalvotos sistemos. Jau vien tai, kaip šiuo metu likviduojami nuo šios ligos kritę šernai, rodo, kad tam visiškai nepasirengta, žmonės neapmokyti, nedėvi specialių drabužių, transportuodami gaišenas tik dar labiau platina užkratą. Nemanau, kad šitaip elgiantis, nepaskelbus ekstremalios padėties, įmanoma įveikti šią epidemiją. Viskas šioje sistemoje turėtų veikti kaip laikrodis. Dabar kaip kas išmano, taip tas daro?“ – piktinosi S. Dimaitis.
S. Dimaičio nuomone, premjeras ir žemės ūkio ministras turėtų dažniau kalbėtis su Europos Komisijos pareigūnais ir aktyviau prašyti Europos Sąjungos skirti lėšų apsirūpinti biosaugos priemonėmis.

Viskas palikta vienai tarnybai
S. Dimaitis įsitikinęs, kad savivaldybės, kuriose šiemet rasta maro židinių, per mažai rūpinasi padėtimi, o valdžios institucijos nesuvokia, kad maras jau yra tapęs pandemija.
„Reikia suvokti, kokio tai masto pavojus“, – sakė laikinasis Rūmų pirmininkas. Pasak S. Dimaičio, šiuo metu kova su AKM iš esmės yra palikta vienai Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, o reikėtų veikti kompleksiškai, įtraukti visas šalies institucijas, panaudoti visas galimas priemones.
„Tai visos valstybės problema, didžiulė problema ir negalima į ją žiūrėti taip lengvabūdiškai, kaip iki šiol. Kritusius nuo maro šernus galėtų utilizuoti medžiotojai, jei tai būtų pavieniai atvejai. Bet kai tai tampa masiniu reiškiniu ir tie gyvūnai yra užkrėsti virusu, jų likvidavimas turėtų būti pavestas specialiai parengtiems žmonėms. Jie turėtų būti apmokyti, turėti tam tikrų priemonių. Tikrai nemanau, kad kritusių šernų utilizavimas yra veterinarijos tarnybos darbas. Ji tik privalo šį darbą kontroliuoti, įsitikinti, kad viskas padaryta tinkamai“, – mano S. Dimaitis.

Siūlo pasitelkti ir šaulius
Siekiant sėkmingiau kovoti su AKM, jis siūlo imtis radikalių priemonių, įpareigoti medžiotojus iššaudyti daugiau šernų patelių. Taip, jo manymu, sumažėtų marą platinančių gyvūnų populiacija.
Paklaustas, kaip medžiotojus įpareigoti imtis šio darbo, jei jie yra tik visuomenininkai, S. Dimaitis įsitikinęs, kad tai būtų galima numatyti ekstremalios padėties apraše. Anot jo, galima sustabdyti kai kuriuos Medžioklės įstatymo punktus, tarkime, iš nepaklususiųjų naujiems reikalavimams me­džiotojų kuriam laikui atimti medžioklės plotus ir perduoti juos kitam būreliui.
„Galima šernams naikinti pasitelkti šaulius. Priemonių yra įvairių, tik reikia jų imtis, o ne abejingai stebėti, kaip kiaulių maras užkariauja naujas teritorijas“, – teigė S. Dimaitis.

Pirmiausia mėgins imtis kitokių priemonių
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Darius Remeika mano, kad prieš skelbiant ekstremalią padėtį pirmiausia reikia išnaudoti visas kitas galimas priemones ir užkirsti kelią epidemijai.
„Keletą kartų apie tai kalbėjome Vyriausybėje ir numatėme įvairių priemonių, kaip būtų galima sustabdyti šio užkrato plitimą. Neseniai posėdžiavę įvairių valstybinių institucijų atstovai įpareigojo Aplinkos ministeriją parengti planą, kaip mažinti šernų populiaciją, daugiau jų sumedžioti.
„Mūsų nuomone, turėtų turi būti sumedžiojama tokiomis proporcijomis: apie 50 proc. patinų ir tiek pat patelių. Dabartinis sumedžiojamų šernų santykis neleidžia sumažinti šernų populiacijos, nes nušaunama apie 70 proc. patinų, o tik iki 30 proc. ar net dar mažiau patelių. Medžiotojai dėl įvairių priežasčių jas medžioja nenoriai. Jei Aplinkos ministerija aktyviau įsitrauktų į šį darbą, galbūt nereikėtų ekstremalios padėties skelbti“, – svarstė kalbėdamasis su „Ūkininko patarėju“ D. Remeika.

Trūksta ir įgaliojimų, ir teisės aktų
Tarnybos direktorius pripažino, kad kai kurių veiksmų, pavyzdžiui, įpareigoti medžiotojus daugiau sunaikinti šernų, Aplinkos ministerija negali imtis, nes neturi tam įgaliojimų, nėra tam tikrų teisės aktų. Vis dėlto, jo nuomone, būtina ieškoti būdų, kaip šį darbą paspartinti, nes šernų kai kuriuose rajonuose iššaudyta kur kas mažiau, negu buvo deklaruojama.
„Mes raginame medžiotojus: medžiokite šernus, kol jie sveiki. Patys turėsite daugiau naudos, ir galimybių plisti ligai bus mažiau, ir darbo kritusius utilizuoti bus mažiau. Tačiau ne visi į tai kreipia dėmesį“, – apgailestavo tarnybos vadovas.
Už surastas šernų gaišenas mokamos tam tikros išmokos. Tai paskatino išaiškinti daugiau nuo AKM kritusių gyvūnų, nes jų surandama šimtais. Dabar planuojama padidinti išmokas už sumedžiotas šernų pateles, nes jos didina populiaciją ir dar labiau platina užkratą. Kuo miške didesnis šių gyvūnų tankumas, tuo jie dažniau užsikrečia ir tuo daugiau jų krinta.
Pasak D. Remeikos, kaip parodė kitų Europos šalių patirtis, ekstremalią situaciją siekiant įveikti AKM tektų skelbti ne trumpam laikotarpiui, o mažiausiai dešimčiai ar penkiolikai metų. Per tą laiką tektų restruktūrizuoti ūkius, padidinti saugos standartus.

Kodėl nenori šaudyti patelių?
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas Eugenijus Tijušas skeptiškai vertina galimybę skelbti ekstremalią padėtį.
„Su gamta labai nepakovosi. Mes galime tik šiek tiek stabilizuoti šios ligos plitimą. Tai mes ir darome, netgi geriau nei mūsų kaimynai latviai ar estai. Kas gali mus, medžiotojus, įpareigoti daugiau šaudyti šernų, ypač patelių? Šiuo metu niekas. Bet yra kitas būdas – skatinti, sudominti, aiškinti ir šviesti, kad medžiotojai suvoktų situacijos rimtumą“, – sakė „Ūkininko patarėjui“ E. Tijušas.
Jo teigimu, Lietuvoje šernų yra gerokai mažiau, kai kuriuose miškuose jų visai neliko. Ir tą padarė ne medžiotojai, o AKM. Dabar ta liga plinta Ukmergės, Širvintų, Molėtų, Panevėžio link. Latvijos pasienyje (pvz., Biržų r.) šernų apskritai nebeliko.
Paklaustas, ar galėtų paneigti ar patvirtinti gandus, kad medžiotojai nenoriai medžioja pateles, nes baiminasi savo plotuose likti be šernų, E. Tijušas atsakė klausimu: „O jūs ar šautumėte gegužės ar birželio mėnesį į patelę, kuri vedžiojasi savo vaikus? Nuo seniai gyvuoja tradicija nešaudyti patelių, kol jų vaikai netampa savarankiški. Taip ir elgiamės, nors dabar šernus jau galima medžioti ištisus metus. Bet juk yra ir kai kurie medžiotojų etikos dalykai, kurių paisome.“

Už utilizavimą turėtų būti kompensuojama
E. Tijušo manymu, šernų gaišenų utilizavimu turėtų užsiimti Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Tačiau, kai per metus randama apie 800 nugaišusių šernų, ši tarnyba fiziškai to negalėtų padaryti, todėl prašo medžiotojų.
„Surasti kritusį šerną ne taip sunku. Man tai atrodo paprasčiausias kai kurių žmonių pasipinigavimas“, – teigė E. Tijušas.
„Jei medžiotojas yra sąmoningas, jis puikiai supranta, kad gaišena gali būti ligos protrūkio židinys jo medžioklės plotuose ir reikia ją kuo greičiau likviduoti. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad tas medžiotojas yra visuomenininkas, o gaišenų utilizavimas nėra nei malonus darbas, nei darbas už ačiū. Kiek žinau, šiuo metu parengtas projektas, kad už šį darbą medžiotojams būtų kompensuojama. Jei taip bus, problemų tikrai neliks“, – sakė Medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas.
Jo manymu, visai be reikalo Seimas neleido medžiojant šernus naudoti naktinio matymo prietaisų. „Čia viskas atrodo maždaug taip: padaryk darbą, bet aš tau neduosiu instrumento“, – ironizavo E. Tijušas.

Tvorą bandė ardyti ilgapirščiai
Prieš keletą metų, bandant stabdyti AKM plitimą Dzūkijoje, Alytaus rajone, buvo pradėtos tverti apsauginės tvoros. Buvęs urėdijos specialistas, dabar girininkas Laimis Simonavičius prisiminė, kaip buvo svarstoma, kur pirmiausia reikėtų įrengti užtvaras šernams. Ši tvora puslankiu iškilo Kalesnykų girininkijoje Prienų rajono link. Taip buvo bandoma sulaikyti užsikrėtusių šernų migraciją į gretimus ir tolimesnius miškus.
Kalesnykų girininkas Gintautas Struckus patvirtino „Ūkininko patarėjui“, kad 7–8 kilometrų ilgio tvora tebestovi ir šiandien. Tiesa, kartais ją apgadina žvėrys, ilgapirščiai buvo nugvelbę savo reikmėms keletą metalinių stulpų, tačiau netrukus viskas buvo sutvarkyta. Dabar šernų šioje zonoje beveik nebelikę, todėl tvora yra šiek tiek praradusi savo reikšmę.
S. Dimaičio teigimu, šiandien niekas negali pasakyti, kiek tokios tvoros buvo veiksmingos, nes nėra atlikta jokių mokslinių tyrimų. Nėra nei kokios nors programos, nei tam skirta lėšų.
D. Remeikos manymu, tvoros turėjo būti statomos kur kas anksčiau ir patvaresnės. Tuomet gal jos būtų labiau pristabdžiusios ligos plitimą.

Grėsmė mėsos eksportui
Gal Vyriausybė nesiryžta skelbti ekstremalios padėties bijodama dar labiau pabloginti sąlygų mėsos eksportui, nes tokia „reklama“ gerokai pakenktų Lietuvai? S. Dimaičio nuomone, jau ir dabar apstu įvairių kliuvinių, kurių neįveikę trypčiosime vietoje.
Jo teigimu, Lietuva jau dabar negali eksportuoti kiaulienos iš tų zonų, kuriose buvo nustatytas kiaulių maras. Įstrigęs ir jautienos eksportas į Japoniją. Japonai reikalauja, kad galvijai nebūtų skerdžiami tose pačiose skerdyklose, kaip ir kiaulės. To paties siekia ir arabų šalys. Negali būti taip, kad iš ryto skerdykloje skerdžiamos kiaulės, o po pietų – galvijai. Toks atskyrimas pareikalautų nemažai lėšų, todėl vargu ar čia įmanomi greiti poslinkiai.
„Net grūdų iš kiaulių maru užkrėstų teritorijų kai kurios šalys nenori pirkti. Sako, jiems tokių nereikia. Todėl turime parodyti, kad imamės pačių griežčiausių priemonių, o ne laukti kaip stručiai įkišę galvas į smėlį“, – įsitikinę S. Dimaitis.

Stasys JOKŪBAITIS
„ŪP“ korespondentas

Algimanto SNARSKIO piešinys