Nuo urzgiančio lokio ant besispjaudančio kupranugario?

Algimanto SNARSKIO piešinys

Lietuva savo mėsos ir pieno produktų kokybės standartus 20 metų derino su Rusijos valdininkija. Deja, pusiau uždara Rusijos rinka vasaros pabaigoje Lietuvai visiškai užsivėrė, atrodo, ilgam. Mūsų pieno, mėsos gamintojai ir šalies valdžia suskato kalbėti apie pusantro milijardo pasaulio musulmonų rinką. Anksčiau didžiausi Lietuvos eksportuotojų viršininkai buvo rusų veterinarijos ir fitosanitarijos inspektoriai, dabar gal bus muftijai ir imamai, dalijantys apeiginio gyvulių skerdimo sertifikatus.
„Ūkininko patarėjo“ kalbinti analitikai tvirtina, kad NATO, ES narės ir mirtino arabų priešo Izraelio sąjungininkės Lietuvos verslininkai, bandydami įkelti koją į islamistų valdomas šalis, gali vėl skaudžiai nudegti pirštus.

Bijai vilko –neik į mišką
„Kol galima buvo prekiauti su Rusija, nelabai kas Lietuvoje ir domėjosi Artimaisiais Rytais. Prieš keletą metų kelios bendrovės iš smalsumo pabandė patekti į arabų valstybes, bet tų pastangų negalėčiau pavadinti stipriu, kryptingu darbu. Tik pradedame atrasti tą rinką, todėl per anksti išsigąsti. Pirmiau reikia apsižvalgyti. Kaip sakoma, bijai vilko – neik į mišką“, – „Ūkininko patarėjui“ tvirtino Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos „Litmea“ direktorius Giedrius Bagušinskas.
Pasak G. Bagušinsko, kiekvienoje mažiau žinomoje šalyje verslą pradėjęs užsienietis rizikuoja.

Prekybą žlugdančios priežastys
„Valdžios perversmai, rūmų sąmokslai, nuskurdusių žmonių sukilimai, kitataučiams priešiškų, emigracijos įstatymus sugriežtinti pažadėjusių politikų pergalės per visuotinius rinkimus, vietinių valiutų nuvertėjimas. Užsienio prekybą apsunkinančias arba visai sužlugdančias priežastis galima vardyti be galo. Kai maistą pardavinėji neramiose pasaulio vietose – Vidurinėje Azijoje, Kaukaze ar Šiaurės Afrikoje –turi būti pasirengęs viskam, galimi įvairūs netikėtumai“, – samprotavo G. Bagušinskas.

Dar nespėjo nusivilti
Anot Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos direktoriaus, pirmasis musulmonų klausimas naujiems galimiems tiekėjams: ar pajėgsite pigiau negu Vakarų Europa aprūpinti tokios pačios kokybės, o gal net geresniais produktais? „Kol kas esame naujokai „halalinėse“ (apeiginio gyvūnų skerdimo prisilaikančiose) rinkose, mūsų produkcija dar nelabai pažįstama musulmonams, bet jie dar nespėjo ir nusivilti lietuviškais maisto produktais. Nuvežti produkciją iš Lietuvos į Artimuosius Rytus, Persų įlanką ne taip paprasta. Tai ne su kaimynine Lenkija prekiauti – žybt, ir pirkėjai Rytų Lenkijoje jau turi lietuviško žaliavinio pieno ar grietinėlės“, – tikino G. Bagušinskas.

Tamsūs žemaitukai ir arabiški žirgai
Lietuviško maisto eksportuotojų asociacijos vadovas G. Bagušinskas primena, kad Rusija, nors ir neiškenčia nepabrėžusi Lietuvos „sovietinės praeities“, tačiau „Žemaitijos pieno“ ar Vilkyškių pieninės etiketės ant lietuviškų sūrių Maskvos prekybos centruose būdavo laikomos vakarietiškais prekių ženklais, o arabams lietuviški maisto produktų gamintojai yra „dark horses“ („nežinomieji“, pažodžiui išvertus iš anglų kalbos – „tamsūs arkliukai“). „Bet ir kam nors Lietuvoje paminėjus Omaną, Bahreiną, dažnas lietuvis tik gūžtelėtų pečiais: „O kur tai yra?..“ Kataras mūsų žmonėms pirmiausia peršalimo liga (gleivinės uždegimas), o ne Persų įlankos valstybė, naftą eksportuojančių šalių organizacijos OPEC narė“, – ironizavo G. Bagušinskas.

Tik žaliavos lietuviškos
Rusijos prekyba su užsieniečiais – ideologizuota, o musulmoniškų šalių importo ir eksporto politika – teokratiška (labai priklausoma nuo islamo religijos). Danijos laikraščio atspausdintų pranašo Mahometo karikatūrų skandalo įkaitinti musulmonai 2005-2006 metais išmėtė danų, švedų pieno produktus iš savo parduotuvių lentynų, o stambiausia Skandinavijos sūrių gamintoja „Arla Foods“ musulmoniškose rinkose patyrė milijardinių nuostolių. Tarptautinės prekybos žinovas G. Bagušinskas įsitikinęs, kad lietuviškiems sūriams niekada negrės panašus boikotas, kaip „Arla Foods“ jogurtams 2006-aisiais – musulmonai paprasčiausiai nesupras, kad valgo lietuvišką gaminį. Žaliavos bus lietuviškos, bet paties produkto pardavėja – garsi tarptautinė bendrovė. Pasak G. Bagušinsko, pirkdami „tautiškas“ dešras lietuviai taip pat kartais nežino, kiek į jas pridėta lenkiškos kiaulienos ar kalakutienos.

Arabai nesmaguriaus „Sigutės“ sūriu
„Į musulmoniškas šalis išsirengę mūsų eksportuotojai dar nemoka kalbėti nei arabiškai, nei persiškai, tik pradeda tyrinėti, kokios pakuotės ten įprastos (kiekvienos šalies pakavimo, vyniojamojo popieriaus, plėvelės spalvinimo, blizgesio taisyklės – savitos). Nieko savo mes per daug nepiršime. Jeigu sudominsime kokį pirkėją musulmonų šalyse, jis iškart nustatys prekybos sąlygas. Mes tik vykdysime. Mano nuomone, ant lietuviškų produktų bus parašyta „Pagaminta Europoje“. Nė nesvajokite, kad kada nors Saudo Arabijoje atėję į sostinės Ar Rijado centre esančią prancūzų pastatytą tarptautinio „Carrefour” prekybos tinklo parduotuvę, „halal“ produktų lentynoje pamatysite leng­vai atpažįstamą lietuvišką mėsos ar pieno produktą, pavadintą „Sigute“, – nusišaipė G. Bagušinskas.

Tolima, bet dvasiškai artima Indija
Tarpukariu žurnalistas Matas Šalčius, mokslininkas antropologas Antanas Poška, o prieš dvidešimt metų – rašytoja Jurga Ivanauskaitė kvietė lietuvius labiau pažinti tolokai esančią, bet dvasiškai artimą Indiją, kurios senoji sanskrito kalba nepaprastai panaši į lietuvių. Dabar Indija – labai audringai ekonomiškai besivystanti valstybė, joje gyvena 1,2 mlrd. žmonių, kuriems pavalgydinti savų ūkininkų pastangų neužtenka. Indiška mitybos ir sveikatingumo filosofija „ajurveda“ nėra tokia žiauri kaip musulmonų „halalas“, tik, žinoma, indai niekaip nesuvokia, kad galima daugelį metų tampyti karvės spenius, siekiant primilžio rekordų, o paskui, kai „šeimos maitintoja“ nusensta ir nebegali duoti pieno, ją be gailesčio nuvaryti į skerdyklą.
G. Bagušinskas tik juokiasi: „Indijoje mums būtų sunku konkuruoti su lenkų, vokiečių eksportuotojais, kurių produkcijos kiekiai nepalyginamai didesni. Be to, egzotiškos šalys labiau linkusios pirkti madingų, garsių kompanijų gaminius, kurių etiketes per populiarių laidų ir filmų reklamines pertraukėles mato milijardinė pasaulinė TV žiūrovų auditorija – itališkus „Ferrero“ saldainius ar šveicariškus-amerikietiškus „Milka“ šokoladus.“

Kasdienė produkcija virstų prabanga
Anot G. Bagušinsko, daugiausia verslo pažinčių maisto prekybininkai užmezga tarptautinėse žemės ūkio ir maisto pramonės parodose. „Europoje viena po kitos rengiamos dvi didelės agrarinės parodos: Vokietijoje („Žalioji savaitė“) ir Prancūzijoje (SIAL). Į Paryžių ir Berlyną suvažiuoja viso pasaulio tiekėjai. Mes, lietuviškų maisto produktų eksportuotojai, tuose forumuose aiškiausiai pajuntame, kas domisi lietuviškais sūriais, sviestu, mėsa, dešromis, daržovėmis, vaisiais. Į tokią pat kaip Lietuva katalikišką Lotynų Ameriką maistą transportuoti būtų neekonomiška, mūsų produktai iš kasdienių virstų prabangiais. Lietuviškų maisto produktų eksporto geografija – gana ribota. Vienus apsimoka gabenti tūkstantį kilometrų, kitus – 2 tūkst. km, o tokių produktų, kuriuos nenuostolinga būtų vežti, skraidinti ar plukdyti labai tolimais atstumais – nedaug ir belieka“, – specifinius prekybos dalykus dėstė G. Bagušinskas.

Užkaišiotų verslo plyšius
Maisto eksportuotojų vadas tikino, kad kinams nepatinka mūsų virtuvė, mums – jų. „Kai parodose mane pavaišindavo kiniškais traškučiais, už kampo dažniausiai slapta išspjaudavau juos į saują. Mes per daug skirtingi, kad būtume vieni kitiems įdomūs. Mūsų bendrovės domisi visomis rinkomis, tačiau renkamės naudingiausias, įvertinę savo jėgas ir sėkmingo verslo galimybes. Į parodas Pietų Amerikoje dažniausiai važiuoja viena įmonė, į Pietų Afriką – trys-keturios. Artimieji Rytai yra palyginti netoli, šio regiono šalys – iš naftos pralobusios didelės maisto importuotojos, nes savo žemės ūkio produkcijos beveik neužsiaugina ir nepasigamina. Lietuvos gamintojai Artimuosiuose Rytuose galėtų užkaišioti plyšius, kuriuos paliko garsios Vakarų kompanijos“, – įsivaizdavo Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos direktorius G. Bagušinskas.

Karvių mėsos musulmonams nereikia
Mūsų žemės ūkio politikos formuotojai net Lietuvos melžėjas nuo galvos iki kojų aprengtų čadromis su skylutėmis akims, o skerdyklų darbininkus priverstų užsiauginti barzdas iki juosmens, kad tik musulmonai pirktų lietuviškus sūrius ir mėsą. Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojo Lino Balsio manymu, lietuviškas bandymas užkariauti arabų virtuves ir parduotuves – visiška utopija, nerealus dalykas, atskleidžiantis Lietuvos užsienio prekybos politikos nesubrendimą, nenuoseklumą. „Lietuva anksčiau nesugebėjo ir dabar vargu ar galės pasiūlyti tai, ko labiausiai norėtų musulmonai – avienos. Mūsų šalis garsėja tik savo karviena. Ne jautiena, kurią valgo europiečiai, amerikiečiai ir azijiečiai, o pieninių galvijų mėsa. Arabų šalyse karaliauja Australijos, Naujosios Zelandijos, Airijos mėsinių galvijų augintojai ir perdirbėjai“, – pabrėžė L. Balsys.

Išradingumo stoka
Seimo Europos reikalų komiteto vicepirmininkas siūlo išradingiau pasinaudoti narystės Europos Sąjungoje suteikiamais privalumais, iš vidaus smarkiau skverbtis į milžinišką 500 mln. vartotojų ES rinką, į kurią svajoja patekti daugelis trečiųjų šalių verslininkų. „Atkakliau reikėtų derėtis su Jungtinėmis Valstijomis, kad Lietuvos žemės ūkio ir maisto pramonė už Atlanto galėtų parduoti gerokai daugiau savo produkcijos nei iki šiol. Lietuva neišnaudoja europietiškos mėsinių galvijų auginimo kvotos“, – apgailestavo parlamentaras.

Niekada nebus saviškė islamistams
Lapkričio 19 d. Žemės ūkio ministerijos didžiojoje salėje rengiama konferencija „Verslas su islamo pasauliu: galimybės, iššūkiai ir patirtis“. „Žaliosios“ ideologijos besilaikantis Mišrios Seimo narių grupės parlamentaras L. Balsys įsitikinęs, kad tas dabar Lietuvos valdžią apėmęs susižavėjimas „arabiška panacėja“ yra ir pavojinga, stiprėjanti, progresuojanti geopolitinė trumparegystė, panašiai kaip kadaise, 1999 m., tuomečio ūkio ministro Eugenijaus Maldeikio siūlymas pirkti naftos Mažeikių įmonei iš islamo fundamentalistų valdomo Irano. „Islamas radikalėja. Krikščionis ir nuosaikesnius musulmonus persekiojanti organizacija „Islamo valstybė“ įsiviešpatavo didelėse Irako ir Sirijos teritorijose. Lietuva – NATO ir ES narė. Niekada ji nebus saviškė arabų šalyse“, – pranašavo L. Balsys.
Jis priminė, kad Lietuva nemažai veršelių veždavo į Izraelį, ten specialistai juos tinkamai paskersdavo, prižiūrimi žydų dvasininkų rabinų. „Dabar dėl ligų Izraelis sustabdė veršelių „oro tiltus“. Tikriausiai laikinai. Bet jeigu Lietuva labai įnirtingai stengsis pavalgydinti mirtinus Izraelio priešus arabus, tai žydai gali daugiau ir nebepirkti iš mūsų jokio maisto ar žaliavų“,  –  gąsdino žurnalistas ir politikas L. Balsys.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
„ŪP“ korespondentas

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.