Paprasčiausia problemas spręsti jų nesprendžiant

Mūsų visuomenėje, deja, vis dar gaji baimė kovoti už savo teises, kurios, nors ir ginamos įstatymų, yra grubiai pažeidžiamos. Kažkur pasiskųsti tapo beprasmiška, nes valstybės tarnybos nesugeba ar net nesistengia apginti paprasto žmogaus interesų, tad problemos lieka, o kaltės našta ir prakeiksmų lavina užgriūva tą, kuris mėgina kažką pakeisti.  

Laukė nemaloni staigmena

Į „Ūkininko patarėją“ kreipėsi galvijus auginanti moteris, kuri vienoje Marijampolės parduotuvėje (redakcijai parduotuvės pavadinimas bei adresas žinomi), prekiaujančioje gyvulių pašarais, lesalais bei jų priedais, pirko kombinuotųjų pašarų melžiamoms karvėms. Moteris, susimokėjusi už 40 kg maišą su kombinuotaisiais pašarais (mažesnėmis pakuotėmis jų nebuvo), ne juokais sutriko, kai sužinojo, kad jai, turinčiai stuburo problemų, pačiai iki automobilio teks šį krovinį nusinešti. Liaunutė pardavėja tik skėsčiojo rankomis ir tikino niekuo negalinti padėti. Pagyvenusio amžiaus moteris taip pat jokiu būdu negalėjo tokio svorio kelti ir nešti. Nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę, jei ne geranoriškas ūkininkas, kuris šiaip taip nusigabenęs savo maišus pasisiūlė padėti ir vargšei moteriškei.

Šioje parduotuvėje prekiaujama produkcija supakuota maišuose po 10, 25 ir 40 kilogramų. Svoriai išties nemenki, tad pirkėja net neabejojo, kad tokia produkcija prekiaujančioje parduotuvėje yra darbininkas, kuris pirkėjams padeda iki transporto priemonės nusigabenti sunkius maišus. Tačiau paaiškėjo, kad tokio darbuotojo čia nėra, taip pat nėra ir jokios transportavimo priemonės ar vežimėlio, kuriuo būtų galima pačiam nusigabenti pašarų maišus iki savojo automobilio. Čia pirkėjai priversti kas kaip išmano patys tampytis su didžiuliais svoriais ir dar stengtis nešant maišus neparklupti ant laukujų parduotuvės laiptelių. Parduotuvės durys ir laiptai nepritaikyti tokios produkcijos saugiam ir patogiam išsigabenimui. Tiesa, nedidelė nuovaža prie jų vis tik padaryta, tačiau tokia, kad nėra kaip ja pasinaudoti.

Pašarus pirkusi moteriškė įsitikinusi, kad šioje parduotuvėje yra pažeidžiamos pirkėjų, darbuotojų bei moterų teisės, todėl nusprendė netylėti ir apie tai papasakojo ŪP. Ūkininkė taip pat kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją, mėgino problemą aiškintis ir su didžiulei agrofirmai priklausančios parduotuvės vadovais.

Vien nesusipratimai

Nusprendėme patikrinti, ar viskas yra taip, kaip nupasakojo moteriškė, tad apsilankėme čia kaip pirkėjai. Šioje specializuotoje parduotuvėje pirmiausia suglumino užrašai ant sienos, informuojantys, kad čia prekiaujama visaverčiais lesalais (?!) veršeliams, lesalais paršeliams, lesalais karvėms… Pardavėja pasiteisino, kad tokie užrašai atsirado dėl spausdinant padarytų klaidų, tačiau problemos tame nematanti, nes juos galima pataisyti.

Nutarėme įsigyti karvėms skirtų „lesalų“, tikriau tariant, kombinuotų pašarų, kuriuos pirko ir mūsų straipsnio herojė. Pakuotės buvo vien tik po 40 kg, kaina – 15,57 eurai. Pardavėjos pasiteiravus, kaip tokio svorio maišą nusigabenti iki lauke stovinčio automobilio, ši paaiškino, kad niekuo negalinti padėti, nes nėra nei vežimėlio, nei tam skirto darbininko. „Ką daryti? Nežinau… Galite pašarus pirkti kažkur kitur“, – abejingai pareiškė pardavėja. Pasirodė keistas toks pasiūlymas, nes pardavėja lyg ir turėtų būti suinteresuota pritraukti pirkėjus, o ne siųsti juos pas konkurentus…

Tuo metu vištoms lesalų 5 maišus po 25 kg pirkusi moteriškė nesileido į derybas su pardavėja, o vieną po kito maišus griebė į glėbį ir puškuodama nešė į automobilį. Visa tai stebėję eilėje laukiantys vyrai šaipėsi, kad tokia drūta moteriškė ir juos lengvai paneštų – nė vienas nepasisiūlė padėti. Pirkėjos pasiteiravus, ar jai 100 kg ne per sunku šitaip sutampyti, ši net pyktelėjo, kad to klausiu ir pašaipiai komentavo kai 25 kg maišo aš nei iš vietos nesugebėjau pajudinti.

Vyriškiai, pirkę pašarus, taip pat nesiginčydami patys nusitempė sunkius maišus ir tikino, kad visada čia taip buvo ir bus.

Bijo ir nenori kalbėti

Pavyko susisiekti su čia anksčiau daug metų dirbusia pardavėja. Ji patikino, kad pagalbinio darbininko neturėjo, nebuvo ir tokioms prekėms gabenti pritaikyto vežimėlio ar keltuvo, tad pačiai teko tampyti sunkiasvorius maišus. Anot jos, per ilgus darbo metus savo rankomis yra sunešusi ir sukilnojusi šimtus, o gal ir tūkstančius tonų. Ji padėdavo ne tik atvežtas prekes iškrauti, bet ir pirkėjams pasikrauti pašarus į automobilius. Buvusi pardavėja prasitarė, jog firmos vadovų buvo prašiusi, kad parduotuvėje reikėtų tokioms prekėms pritaikytos transportavimo priemonės ir kad būtų padarytas prie laiptų tinkamas nuvažiavimas, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta. Be abejo, didžiulių svorių tampymas atsiliepė moters sveikatai, tačiau ji tikino, kad jokių pretenzijų dėl to darbdaviams neturinti ir maldavo neišduoti, kad apie tai kalbėjome.

Susisiekti su šios parduotuvės savininkais – gerai žinoma agrofirma – nebuvo paprasta. Nurodytu vieninteliu bendruoju telefonu atsiliepė sekretorė. Ji paaiškino, kad atstovo spaudai jie neturi, tad jai pamėginome išdėstyti Marijampolės parduotuvėje esančias problemas ir pasiteiravome, kas galėtų atsakyti, kodėl taip yra. Maloniu balsu buvo paaiškinta, kad viskas bus perduota ir už tai atsakinga vadovė pati susisieks. Tačiau per kelias dienas nepavyko sulaukti iš šios firmos nei žinutės, nei telefono skambučio. Savais kanalais vis tik pavyko gauti atsakingų firmos darbuotojų kontaktinius numerius, bet teko prisiekti, kad šiukštu neišduosim, kas juos davė.

Už komerciją atsakingas firmos vadovas mandagiai išklausė visas išvardytas problemas, paprašė padaryti ir atsiųsti nuotraukų, kurios patvirtintų minimus faktus. Jis pritarė, kad tokios problemos nesunkiai išsprendžiamos ir jų neturėtų būti. Tačiau pridūrė, jog tai – ne jo kompetencijoje.

Visiškai kitaip į pastabas reagavo už parduotuvių tinklą atsakinga firmos darbuotoja. Ji griežtai pareiškė, kad išvis nėra įgaliota atsakinėti žurnalistams į tokius klausimus ir piktinosi, kad trukdome, mat yra pas gydytojus, kur jai atliekami sveikatos tyrimai. Skambinome vidury darbo dienos, firmos darbuotojai apie kolegei atliekamus tyrimus sakė nieko nežinantys, tad ši versija kėlė abejonių. Matyt, siekta išlošti šiek tiek laiko, kad būtų sugalvota, kaip reaguoti į pateiktą informaciją. Kadangi buvo pasiūlyta susisiekti kitą dieną, vėl pamėginome tai padaryti. Ta pati ponia pareiškė, kad nekalbėsianti šia tema, tik pabrėžtinai išrėžė, jog keisti parduotuvėje nieko neketinama, nes tai senos patalpos ir investuojama į jas nebus.

Kiek keistai skambėjo toks pareiškimas iš didžiulės, turtingos firmos atstovės, mat reikiamos investicijos sudarytų vos apie porą šimtų eurų ir minėtų problemų neliktų. Įstatymai – tik popieriuje

Teisininkas Vaidas Šalaševičius net nedvejodamas patikino, kad šioje situacijoje yra akivaizdžiai pažeidžiamos pirkėjų ir parduotuvės darbuotojų teisės. Jie galėtų reikalauti ir pakovoti, kad to nebūtų, tačiau nieko nedaro.

Valstybinėje darbo inspekcijoje (VDI) buvo labai konkrečiai paaiškinta. „Moterims galima rankomis svorį kelti ir nešti iki 10 kg, o vyrams iki 30 kg ir tai yra griežtai reglamentuota. Jei maišas sveria 40 kg, vadinasi, tą maišą gali kelti tik du vyriškiai, jokiu būdu ne moterys. 25 kg maišą taip pat negali kelti nei viena, nei dvi moterys. Svoriams kelti ir transportuoti yra specialios priemonės, transporteriai, mažoji mechanizacija ir puikiausiai galima visa tai pritaikyti. Parduotuvėje akivaizdžiai nusižengiama reikalavimams. O jei darbuotojai dėl to nesiryžta reikšti pretenzijų darbdaviui, yra profsąjunga, jei nėra profsąjungos, apie darbų saugos pažeidimus galima anonimiškai pranešti mūsų tarnybai. Tačiau net ir parašius savo vardą ir pavardę skunde, mūsų inspektorius niekada jų neišduoda darbdaviui. Patikrinę vietoje situaciją, mūsų darbuotojai darbdaviams raštu nurodo nustatytus pažeidimus ir terminą, per kurį jie turi būti pašalinti. Jei darbdavys to nevykdo, tokiu atveju yra taikoma administracinė atsakomybė“, – teigė Valstybinės darbo inspekcijos Darbuotojų saugos sveikatos skyriaus inspektorė Rita Zubkevičiūtė. Inspektorė patarė, kad minėtas problemas Darbo inspekcijai pateiktume raštu, kuriuo vadovaujantis bus atliktas parduotuvėje patikrinimas.

Problemų parduotuvėje nerado

Birželio 25 d. Darbo inspekcijai pateikėme išsamų aprašymą problemų Marijampolės parduotuvėje, dėl kurių gavome skundą iš pirkėjų. Atsakymas iš regioninio VDI skyriaus atkeliavo beveik po mėnesio – liepos 16 dieną. VDI Kauno skyriaus vyriausios darbo inspektorės Daivos Bartkuvienės rašte buvo išsamiai išdėstyta, kokias deleguotas funkcijas vykdo VDI, vadovaudamasi LR įstatymais bei norminiais aktais, nustatančiais VDI kompetencijos ribas, kokie yra pagrindiniai VDI inspekcijos veiklos tikslai ir vykdoma prevencija. Paties patikrinimo trumpa ataskaita ir išvados buvo išdėstytos taip:

„Vadovaujantis aukščiau nurodyta kompetencija, VDI Kauno teritorinio skyriaus inspektorius atliko neplaninį inspektavimą Trąšų ir augalų apsaugos bei pašarų parduotuvėse (…) Marijampolėje. Atsižvelgiant į tai, bei Jūsų prašyme keliamus klausimus, neplaninio inspektavimo metu buvo tikrinama, kaip užtikrinama dirbančiųjų sauga ir sveikata: patikrinta darbo vietų profesinės rizikos vertinimo, darbuotojų mokymo ir instruktavimo, privalomojo sveikatos tikrinimo, darbo vietų įrengimo, saugaus krovinių tvarkymo rankomis ir kiti aktualūs darbuotojų saugos ir sveikatos klausimai. Inspektavimo metu bendrauta su parduotuvėse dirbančiaisiais ir atsakingais darbuotojais, patikrinta, kaip jie laikosi darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų. Po patikrinimo Bendrovės vadovui ir kitiems atsakingiems darbuotojams teikti pasiūlymai ir rekomendacijos darbuotojų saugos ir sveikatos būklės gerinimo klausimais, kurių pateikimo tikslas – atkreipti dėmesį į sritis, kurias reikia pagerinti, akcentuojant nustatytus trūkumus bei pateikiant pasiūlymus dėl probleminių klausimų, nustatytų teisės aktų reikalavimų pažeidimų sprendimo“.

Inspektorės paprašius konkrečiau įvardyti parduotuvėje rastus pažeidimus, atsakymas taip pat buvo gan aptakus:

„Rašte ne be reikalo nurodžiau, ką apskritai apibrėžia Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas, Darbo teisė ir Darbo kodeksas. Mūsų tos rankelės siekia tiktai darbuotoją ir darbdavį. Formaliai darbų sauga pas juos tai nėra blogoj padėty, gal tik bloga ir ydinga yra klientų aptarnavimo kultūra, bet ne mano kompetencijoje tai vertinti. Darbuotojai apmokyti, turi pažymėjimus, yra instrukcijos, darbuotojų sveikata patikrinta nuo A iki Z. Jie pateikė visus reikalaujamus dokumentus. Galėjau išsakyti tik kai kurias pastabas. Darbuotojai kaip susitarę visi tvirtino, kad per didelių svorių nekilnoja, paaiškino kaip maišus perkelia, parodė nubraižytas instrukcijas. O kaip pirkėjui nusigabenti krovinį iki savo automobilio, tikino, kad tai yra ne jų, bet paties pirkėjo problema. Realiai krovinių tvarkymo rankomis patikros metu nemačiau, nes tiesiog tuo metu nebuvo pirkėjų. Kalbėjome apie tai, kad klientas ir jo aptarnavimas yra labai svarbu ir šiuo atveju klientų interesas buvo pažeistas. Tačiau dėl to klientui su pretenzija reikėtų kreiptis ne į Darbo inspekciją, o į tarnybas, ginančias vartotojų teises, bei tą konkrečią įmonę“, – atsakyme, kurio kalba netaisyta, paaiškino inspektorė ir pridūrė, kad savo patikros rašte parašė tai, ką jai sakė VDI padalinio vadovas ir be jo leidimo plačiau negalinti komentuoti.

Gerai ir taip

Deja, parduotuvės darbuotojai neišdrįso, o gal ir nenorėjo VDI inspektorei pasakyti tikros tiesos. Nors ta tiesa turbūt nelabai kam ir rūpi… Be to, už skundus juk baudžiama… Kad išsaugotų darbo vietą, žmonės linkę aukoti savo sveikatą, meluoti, jog viskas gerai, dangstyti savo išnaudotojus.

Vartotojų teisių gynimo tarnybos užverstos skundais, tektų ir vėl ilgai laukti atsakymų, tad šio proceso net nepradėjom. Gal kada to imsis patys pirkėjai. Tačiau ir jie ne visada linkę ginti savo teises ir nuolankiai taikstosi su negerovėmis.

Praėjus porai savaičių nuo VDI patikros, darkart užsukome į pašarų parduotuvę, vildamiesi, kad galbūt kas nors pasikeitė. Deja… Vienintelis pasikeitimas buvo tas, kad nebeliko užrašų apie lesalus karvėms, paršeliams ir veršeliams. Išpuolusi lauk pro duris pagyvenusio amžiaus pardavėja ėmė šaipytis, kad apsilankiusi inspektorė čia nieko blogo nerado ir grasinti, kad žurnalistei dabar tai jau bus – už visa, kas įvyko jie skųsis visur, kur tik įmanoma. Pardavėja įžūliai fotografavo mus ir automobilį, tuo pat metu skambindama darbdaviams, kad vėl drumsčiama jų ramybė ir trukdomas darbas. Kita jaunesnė pardavėja taip pat pripuolusi šaukė, kad jei praras per mus darbą, turėsime išlaikyti jos šeimą ir atsakyti teisme, jei spaudoje pasirodys nuotraukos su ja. Į parduotuvės darbuotojų keliamą skandalą įsitraukė ir pirkėjai. Eilutėje prie pašarų stovėjusi moteris pradėjo rėkti, kad nėra čia ko žurnalistams kištis, nes ir kitose parduotuvėse niekas pirkėjais nesirūpina ir jiems prekių nepadeda pasikrauti. Keista, kad patys pirkėjai kartais negina savo teisių.

Milda JONKIENĖ

ŪP korespondentė