Pasaulio čempionatams žirgai auginami Lietuvos vienkiemyje

Joniškio r. Žagarės seniūnijos Žagariškių kaime gyvena žirgų augintojas, jojimo treneris, veterinarijos gydytojas ir ūkininkas Vidmantas Staškevičius. Jis yra žinomas visame pasaulyje. V. Staškevičius 15 metų Vokietijoje dirbo išjodinėtoju, buvo jojimo treneriu. Sunkiu, atkakliu ir stropiu savo darbu, nors ir patyręs nemažai skaudžių išbandymų, pabaigė kvalifikacijos kursus ir pelnė aukščiausią pripažinimą – gavo vokiečių ir olandų žirgininkų rekomendacijas ir tapo Tarptautinės jojimo sporto federacijos nariu, yra įvertintas keturiomis žvaigždutėmis. Kol kas Lietuvoje tokį titulą jis turi vienintelis.

Vienkiemis netoli miško

Žagarės pakraštyje, prie pat Latvijos sienos, yra žirgų augintojo ir jojimo trenerio V. Staškevičiaus valdos. Kai 2011 metais jis sugrįžo iš Vokietijos, pusę metų privačiame Žagarės žirgyne dirbo direktoriumi. Daug kas ten jam nepatiko, todėl nusprendė įkurti savo žirgyną. Pasiskolino pinigų ir įsigijo vienkiemį netoli miško: gyvenamąjį namą, molinį tvartą, klėtį ir 8 ha žemės. Kai po kelerių metų už solidžią sumą pavyko parduoti puikų sportinį žirgą, atidavė visas skolas. Dabar V. Staškevičius turi 20 sportinių grynaveislių žirgų, kuriuos laiko sportui, veislei ir kraštovaizdžiui papuošti. Dar augina 20 Romanovų veislės avių. Laiko tuos greitai bėgiojančius vilnų kamuolius veislei, mėsai, gamtos įvairovei ir, žinoma, vilnai. Tvarte yra ir du gražuoliai ožiai. Gamtos apsuptyje, kur tiek pievų ir miško gėlių, žolynų, būtina turėti ir bičių, šmaikštaudamas kalbėjo sodybos šeimininkas. Tiesa, dar jis turi keturias kates, jas žmona Andrėja atsivežė iš Vokietijos. Kai jiedu susituokė, ji atsikraustė gyventi pas vyrą į Žagariškių kaimą, kartu atsigabeno ir savo keturis numylėtinius žirgus.

V. Staškevičius savo sodybą vadina lemtinga aukštųjų jėgų dovana: geresnės vietos su žirgais jodinėti, mokyti juos įveikti kliūtis, grožėtis nuostabia gamta, klausytis miško ošimo ir čia pat per bebrų užtvaras besiveržiančios Švėtės upės niekur pasaulyje nerastum. Aplinkui sodybą – žirgų ganyklos, jojimo trasos, kliūtys žirgams įveikti. Jaunieji raiteliai jodinėja ir čia pat esančiame miške, kuriame ne tik bebrų ,,viešbučiai“, bet yra įrengta ir jojimo takų.

V. Staškevičius vadovauja jojimo sporto klubui „Žagarės kentaurai“, jį lanko moksleiviai ne tik iš Žagarės, bet ir iš aplinkinių rajonų. Taip pat veikia jojimo mokykla, atvažiuoja ir neįgalių vaikų, jie grožisi žirgais, nors ir nedrąsiai, mokosi jodinėti.

Vaikystės nuotykis buvo lemtingas

Pasaulyje pripažinto žirgų ištvermės jojimo čempionatų arbitro, žinomo veterinarijos gydytojo gyvenime būta daug mistiškų ženklų, sunkių kliūčių, kol tą pripažinimą pasiekė. Nelengvą kelią teko įveikti Vokietijoje, daug ko pasiekė tik dėl didelio atkaklumo ir darbštumo. V. Staškevičius, ganykloje savo žirgus šerdamas morkomis, pasakojo, kad jau užgijo didieji jo kūno ir širdies randai, sunkumus įveikė turėdamas žemaitiško užsispyrimo. Jį buvo ištikęs širdies infarktas.

Dabar trečioji žmona Andrėja yra puiki jo gyvenimo bendrakeleivė. Kai Lietuvoje keitėsi santvarkos, išardė kolūkius, V. Staškevičius neteko veterinarijos gydytojo darbo. Tada jiedu su žmona augino tris vaikus. Išvažiavo šeimai uždirbti pinigų į Vokietiją. Būta sudėtingų gyvenimo vingių ir nelengvų patirčių. Gyvenimas taip susiklostė, kad Vokietijoje susilaukė dar vienos dukters. ,,Esu vėtytas ir mėtytas, visko gyvenime teko patirti. Džiaugiuosi, kad užaugo du sūnūs ir dvi dukros“, – trumpai apie savo gyvenimo išbandymus ir odisėjas prasitarė žirgų augintojas ir jojimo treneris.

Prieraišumą žirgams tikriausiai lėmė vaikystėje patirti įspūdžiai. V. Staškevičiaus mamos tėvai gyveno netoli Žagarės, Žiurių kaime. Senelis buvo kolūkio arklininkas. V. Staškevičius prisimena vyresniųjų pasakojimą, kaip kartą jis, dvejų metų vaikas, apsikabino iš tvarto pro duris bėgančio kumeliuko kaklą ir jo nepaleido. Gal tas simbolinis kumeliuko apkabinimas ir tapo lydinčiu ženklu – prieraišumu žirgams. Besimokydamas Gruzdžių žemės ūkio technikume (Šiaulių r.) šešiolikmetis pradėjo vadovauti jojimo būreliui. V. Staškevičius technikumą baigė su pagyrimu. Paskui sėkmingai baigė tuometę Veterinarijos akademiją. Ten sutiko pirmąją savo žmoną.

Išskirtinis sportas

Tarptautinės jojimo federacijos ištvermės sporto aukščiausio lygio žirgų veterinarijos gydytojas V. Staškevičius dažnai kviečiamas teisėjauti tarptautinio lygio varžybose. Neseniai jam teko būti arbitru Jungtiniuose Arabų Emyratuose vykusiame žirgų ištvermės čempionate. V. Staškevičius vaizdingai pasakojo apie žirgų ištvermės čempionatus. Varžybose raiteliui uždrausta žirgą raginti greičiau šuoliuoti jam sukertant botagėliu arba įspiriant jojiko batais. Žirgas turi bėgti pats, svarbiausias tikslas – natūralus žirgų judėjimas gamtoje. Jeigu yra skirta 160 km trasa, Lietuvoje žirgas per valandą įveikia 17–18 km, o pasaulyje – 26 km/val. Jeigu yra nustatyta 120 km trasa, žirgas bėga greičiau. Žirgų sporto ištvermės čempionatus griežtai vertina ir stebi veterinarijos gydytojai. Visą trasą žirgai bėgai šuoliais. Yra numatytos poilsio pertraukos iki 40 min. Patys greičiausi žirgai yra Junginiuose Arabų Emyratuose. Dykumų ištvermės varžybose arabų veislės žirgai yra patys greičiausi, labai ištvermingi ir stiprūs, tam sportui jie yra išvesti ir specialiai treniruoti. V. Staškevičius pasakojo, kad veterinarijos gydytojas čempionatuose turi būti objektyviu ir teisingu vertintoju, atidžiai stebėti žirgo būseną. Juk tai – ištvermės sportas.

Pašnekovas į kiemą iš molinio tvarto išvedė kumelę ir savaitės kumeliuką. Pasilenkęs prie kumeliuko jam tyliai aiškino supančio pasaulio paslaptis. Mažasis žirgelis atstatęs ausis stovėjo ir žiūrėjo. Taip prasideda pirmosios pažinimo pamokos, pavadinkime jas pirmosiomis pasivaikščiojimo treniruotėmis. V. Staškevičius paaiškino, kad labai svarbi yra specialioji pratimų sistema – imprintingas – kai kumeliukas nuo pat pirmųjų dienų pratinamas prie žmogaus, prijaukinamas, todėl dažnai jį reikia paglostyti, nuraminti, juo pasidžiaugti. Žirgelis mokomas kelti ir priekines, ir užpakalines kojas, išmokomas drąsiai žengti pirmyn. Taip prasideda mažo kumeliuko, būsimojo sportinio žirgo, pirmosios pratybos. Tam reikia didelės kantrybės, ramaus nusiteikimo, be abejo, ir specialiųjų žinių. Žirgų augintojas ir treneris turi būti kvalifikuotas specialistas, kitaip bus sudėtinga užauginti ir paruošti gerą sportinį žirgą, sakė V. Staškevičius.

Prieš dvejus metus žirgų augintojas pats pastatė naują erdvią arklidę, joje telpa 16 žirgų, o senajame tvarte yra 10 vietų. Šalia arklidžių įrengta jojimo aikštelė. Žirgus gydo pats augintojas, tik dantis žirgams sutvarko jo sūnus, žinomas veterinarijos specialistas, jau taip pat pripažintas užsienyje.

Bajoriškos giminės atstovas

Kai keletą valandų pavaikščiojome po ganyklą ir pasidžiaugėme gražuoliais sportiniais žirgais, pasigrožėjome mišku, besiribojančiu su Latvijos siena, ant šlaito sustoję stebėjome, kaip Švėtės upė greitai teka per akmenis ir bebrų ,,architektūros labirintus“, po to trumpam atsikvėpti susėdome prie stalo ir gėrėme didelių valdų šeimininko mėtų arbatą, vaišinomės gardžiu medumi ir klausėmės jo pasakojimų apie protėvius. V. Staškevičius švytinčiomis akimis pažėrė savo giminės istorijos detalių: pažiūrėkite, koks mūsų giminės herbas, jame pavaizduota ir karūna, ir povo plunksnos. Jo protėviai yra kilę iš Raseinių rajono, iš Kirkšnovės. Staškevičių giminė istoriniuose šaltiniuose paminėta dar XIV amžiuje.

Bajoriškos šaknys ir žemaitiškas užsispyrimas V. Staškevičiui yra tvirtybės pamatas, kitaip, jo manymu, nebūtų pakliuvęs į žirgų ištvermės sporto elitą, nebūtų kviečiamas būti vertintoju ir teisėju pasauliniuose čempionatuose. ,,Viskas yra pasiekiama tik kantriu darbu ir ištverme, dar reikia mokėti pakelti galvą aukštyn, kad kiti nesutryptų ir nežemintų“, – tvirtai rankose laikydamas giminės herbą kalbėjo žirgų augintojas ir treneris V. Staškevičius.

Aldona SIREIKIENĖ

ŪP korespondentė