Sename malūne sukurti kūriniai pasklido po pasaulį

Plungės kultūros centre surengta žinomo šio rajono dailininko Leonardo Černiausko tapybos darbų paroda. Menininko sukurtose drobėse vaizduojamas kaimas, šiek tiek idealizuotas, perleistas per kūrybinį tapytojo filtrą, negailint sodrių spalvų ir sklandžių linijų, formų. L. Černiausko orientaciją į kaimo vaizdus galima nesunkiai paaiškinti: jis kuria, savo darbų galeriją yra įkūręs atokioje kaimiškoje vietovėje, Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje esančiame Babrungėnų kaime. Unikalu tai, kad pastatas, kuriame dabar gimsta įspūdingi kūriniai, kažkada buvo grafui Šuazeliui priklausęs malūnas ant Babrungo upės kranto.

Įsikūrė malūne

Bebaigiančiame sugriūti Babrungėnų malūne L. Černiauskas įsikūrė prieš tris dešimtmečius. Mažai kas ir tikėjo, kad šios griuvenos kada nors atgims, o dabar čia kūrybinio džiaugsmo kupinos, maždaug pusės tūkstančio kvadratinių metrų ploto tapybos dirbtuvės ir ekspozicijų patalpos. Gausią paveikslų ekspoziciją gyvina senoviniai ūkio rakandai.

Senose inventoriaus knygose malūnas ant Babrungo upės minimas dar 1791 m. Kadangi Babrungas yra vienintelė iš Platelių ežero ištekanti upė, ją užtvenkus buvo pakilęs ežero lygis. XVIII a. pradžioje malūną pastatė grafai Šuazeliai, kuriems Platelių miestelį caras Pavlas I dovanojo už grafų nuopelnus Rusijai. Malūno būta storomis, iki dviejų metrų siekiančiomis akmens sienomis. Kalbama, kad vienas iš pastatą mūrijusių baudžiauninkų buvęs nubaustas, gyvą užmūrijant sienoje.

Malūnas veikė ir sovietmečiu, tik jo girnas suko ne vanduo, o dyzelinis variklis. Tais laikais malūno aplinkoje buvo padaryta daug pakeitimų – pristatytas ūkinis pastatas, ištiesinta Babrungo vaga, pastatytas, o vėliau nugriautas medinis tiltas. Sumenkus malūno ekonominei svarbai jį paliko likimo valiai. Per gerą dešimtmetį supuvo medinės konstrukcijos, todėl 1989 m. čia įsikėlusiam dailininkui teko įdėti nemažai darbo, kad čia vėl būtų galima gyventi ir dirbti. Jis tapė paveikslus, juos pardavinėjo, o gautus pinigus investavo į malūno sienų, perdengimų, stogo remontą.

Kaimo trauka

1965 m. tapytojo veiklą pradėjęs L. Černiauskas yra Žemaitijos dailininkų sąjungos narys. Jis surengė 85 personalines parodas ir dalyvavo gausybėje grupinių parodų. Jo darbų yra įsigiję meno kolekcionieriai iš JAV, Rusijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Švedijos, Danijos, Čekijos, Australijos. Meno gerbėjus paperka modernus braižas, ryškios spalvos ir pro šias kūrybos formas prasiskverbiantys lengvai atpažįstami idiliški kaimo vaizdai.

Šio rašinio autoriui dailininkas yra sakęs, kad apsilankantys užsieniečiai pavydi jam studijos. Ne tik dėl didelių erdvių, bet ir dėl gyvenimo ramiame gamtos prieglobstyje. Juk civilizuotuose kraštuose panaši gamta seniai urbanizuota, tarnauja verslui, o ką jau kalbėti apie meno kūrimą dideliuose miestuose. Galbūt gamtos artumas ir suformavo dailininko kūrybos kryptį – medžiai, ežerai, kaimo nameliai, laukų peizažai. Šimtuose, jei ne tūkstančiuose, nutapytų paveikslų greičiausiai nerasime nė vieno urbanistinio vaizdo.

Malūno atributika – akims paganyti

Į galeriją užsuka ne tik lankytojų iš užsienio, bet ir šiaip Žemaitijos nacionalinio parko įdomybėmis besidominčių turistų. Todėl dailininkas malūno aplinkoje paliko nemažai detalių, kažkada atlikusių tam tikrą vaidmenį malūno gyvenime. Lauke stovi metalinis pusantro metro skersmens ratas – buvusio malūno ašis, kuriuo krintančio vandens energija būdavo perduodama kitiems agregatams. Čia netrūksta masyvių girnapusių, kurios, šeimininko teigimu, esančios autentiškos, iš Babrungėnų malūno.

Statinio viduje dailininkas tebesaugo seną ąžuolinį varstotą. Jam jau galėtų būti du šimtai metų, jau yra laiko nuzulintas, kinivarpų išgraužtas, tačiau vis dar įdomus galerijos lankytojams kaip objektyvus bėgančio laiko liudytojas.

Plungėje surengtoje L. Černiausko darbų parodoje – apie dvi dešimtis drobių, visos kažkuo panašios, o kartu ir skirtingos, tarsi naujai įprasminti gyvenimai.

Juozas SKRIPKAUSKAS

ŪP korespondentas