Skęstančiųjų gelbėjimas pačių skęstančiųjų reikalas?

Iki 2020 m. melioracijos statiniai su visu turtu turėtų būti perduoti žemės naudotojams. Šiuo metu jau yra perduota maždaug pusė. Šio turto vertė – apie milijardas eurų. Bet valdžios viršūnėse visai nekalbama, kokios būklės yra tie įrenginiai, ar ūkininkai sugebės juos sutvarkyti ir deramai eksploatuoti.

Kad valdžia nepridarytų klaidų
Atsakymo į šiuos ir panašius klausimus ieškota Kėdainiuose vykusiame žemdirbių forume „Melioracijos sistemos: kaip valdysime, naudosime, naujinsime ir finansuosime“. Pasak forumo moderatoriaus, Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos direktoriaus Dainiaus Kižausko, žemdirbiams nesinorėtų, kad reikėtų galvoti, kaip valdžios parengtą tvarką reikės taisyti, todėl likus mėnesiui iki melioracijos statinių perdavimo ir melioracijos fondo įkūrimo jie ir susirinko pasitarti.
„Sakoma, kad melioracijos įrenginius reikia perduoti žemės savininkams ir jie viskuo rūpinsis. Bet iškyla daugybė įvairių klausimų. Kaip bus perduoti tie įrenginiai – priverstinėmis priemonėmis ir mokesčiais? Ar valdžios institucijų atstovai nežino, kaip žemės savininkai iš tikrųjų gyvena ir kokia yra jų situacija?“ – kalbėjo D. Kižauskas.
Todėl, anot jo, grūdų augintojų, žemės ūkio bendrovių ir kooperatyvų asociacijų, ūkininkų sąjungos vadovams ir kilo idėja pasikalbėti, pasitarti, išsakyti pasiūlymus iš skirtingų šalies regionų, išgirsti žemdirbių mintis, parengti pasiūlymų sąrašą arba rezoliuciją ir ją įteikti tiems, kas tą perdavimo tvarką rengs – Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijoms ir Vyriausybei.

Priklauso dviem šeimininkams
Lietuvos melioracijos įmonių asociacijos pirmininko Kazio Sivickio teigimu, būtų buvę logiškiau, jei pirmiau būtų diskutuota apie optimizavimą, o paskui – apie valstybinių melioracijos statinių perdavimą žemės savininkams.
„Dabar belieka ieškoti būdų, kaip tas priemones būtų galima įgyvendinti. Visas melioracijos įrenginių naudojimo ir valdymo situacijas reglamentuoja Melioracijos įstatymas. Šiandien egzistuoja dvi melioracijos statinių nuosavybės formos, t. y. valstybės ir privatūs statiniai, kurie priklauso žemės naudotojams. Valstybei priklauso visi magistraliniai grioviai, pralaidos, polderinės sistemos, tiltai, tvenkinių hidrotechnikos statiniai, drenažo rinktuvai, kurių skersmuo – 12,5 cm ir didesni. Šių statinių vertė viršija 1,1 mlrd. eurų ir sudaro 54,5 proc. visų jų balansinės vertės“, – aiškino K. Sivickis.
Bėda ta, kad valstybei priklausantys melioracijos statiniai yra labai susidėvėję – 69,39 proc., magistraliniai grioviai – 84,25 proc. Situacija tragiška, daug kur jie nebeveikia. Apsauginiai grioviai seniai apaugę krūmais ir medžiais. Drenažo rinktuvai nusidėvėję beveik 62 proc., pylimai – apie 50 proc., hidrotechnikos statiniai – daugiau nei 64 proc. Dar blogesnė situacija su pralaidomis.

Drenažo būklė kritiška
Melioracijos turtas nyksta. Tai puikiai žino ūkininkai, dirbantys melioruotus savo laukus. Lietingas praėjusių metų ruduo parodė, kaip tos sistemos funkcionuoja.
Pasak K. Sivickio, tai yra labai rimtas signalas, kad su tokiais statiniais toliau juokauti nebegalima, jeigu siekiama intensyviai naudoti melioruotas žemes. Iš 2,5 mln. ha nusausintų žemės ūkio naudmenų, 2 mln. ha drenažo būklė yra kritiška. Be to, iki 1984 metų buvo visai kitokie techniniai normatyvai – neprojektuotos intensyvios drenažo sistemos, todėl dabar rekonstruojant reikėtų jas keisti.

Atsakomybė išsiskaido
Neracionalu, kai dalį drenažo valdo valstybė, dalį – ūkininkai. Iškyla daug problemų dėl šitų sistemų remonto ir rekonstravimo finansavimo.
Žemės naudotojai nėra atsakingi už visos sausinimo sistemos funkcionavimą. Kai keli atsakingi, tvarkos nėra. Lietuvos melioracijos įmonių asociacijos manymu, reikėtų didesnio skersmens rinktuvus perduoti žemės naudotojams. Tokia yra tvarka visoje Europoje.
Sovietmečiu melioratoriai pa­statė pusantro tūkstančio tiltų. Šiandien jie tebevadinami melioracijos statiniais. Juos būtų galima perduoti savivaldybėms, taip kaip ir vietinius kelius, o jų priežiūrą ir remontą finansuoti Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšomis. Tiltai nėra melioracijos statiniai, nesvarbu, kad jie pastatyti už melio­racijos lėšas. Dabar pagal Statybos įstatymą jie yra kelio statiniai. Nenormali padėtis, kai tiltas, kaip kelio statinys, priklauso vienai, o kelias – kitai žinybai. Jais turėtų rūpintis vienas šeimininkas. Perėmus tuos statinius, reikėtų savivaldybėms skirti ir lėšų.

Potvyniai vis dažnesni
Polderius sudaro vienas kompleksas – siurblinė, pylimai, grioviai ir kiti statiniai. Jie irgi turi priklausyti valstybei, nes yra sudėtingi inžineriniai statiniai, atliekantys daug funkcijų. Mechaniniu būdu perkeliamas potvynių vanduo, jo perteklius iš pylimais apsuptos teritorijos, kuri intensyviai naudojama žemės ūkyje. Polderiai saugo gyvenvietes, miestelius ir net miestus. Todėl jie turi ne tik apsauginę, bet ir strateginę reikšmę. Polderių siurbliais palaikomas atitinkamas vandens režimas pievose, kuriose yra vietinių ir migruojančių paukščių buveinės.
Šiandien polderių siurbliai yra neberemontuotini, jie žaloja žuvis, todėl siurblinės turi būti pertvarkytos, labiau automatizuotos. K. Sivickio manymu, perduoti šiuos strateginius objektus ūkininkams ar savivaldybėms būtų nelogiška, jie turėtų likti valstybės nuosavybė. Polderiais sausinama apie 51 tūkst. ha, bet jų reikšmė yra didelė, todėl turi būti ir atsakinga priežiūra. Ir ypač potvynių metu, nes dabar jie Lietuvoje būna jau ne tik pavasarį, bet per metus kartojasi 4–5 kartus.

Liūdna Latvijos patirtis
Magistraliniai grioviai, kaip drenažo širdis, yra labai svarbūs sausinimo sistemoje. Lietuvoje jie – specifiški, gylis siekia 2–3 metrus, tokių nėra kitose Europos šalyse. Jų valstybė turi beveik 51 tūkst. km. Juose gausybė pralaidų, slenksčių, latakų, žiočių. Būtina rimta priežiūra, ypač juos remontuojant ar rekonstruojant. Reikia specialios technikos, serijinės jų gamybos nėra, tad tektų patiems pasigaminti.
Griovių šlaitai yra nuslinkę, pilni sąnašų, žiotys apsemtos, hidrotechniniai statiniai sugadinti arba apgadinti, todėl jie veikia tik 50–60 proc. pajėgumu, o kai kur ir dar mažiau. Jie negali laiku nuleisti vandens pertekliaus iš nusausintų žemės plotų.
Daugiau nei 60 proc. magistralinių griovių yra įtraukti į valstybinį paviršinių vandenų kadastrą, o pagal nuostatus ir Aplinkos ministerijos patvirtintą tvarką jie priskirti reguliuojamiems upeliams. Todėl žemės naudotojai negali nei krūmų juose kirsti, nei gilinti. Tokiose vietose atlikti ir drenažo sistemų rekonstrukciją būtų netikslinga.
„Už tokią rekonstrukciją reikėtų kažkam gerai išplauti smegenis. Ir tokie dalykai kartojasi, nes magistralinis griovys yra statinys, ant jo neturėtų būti nei krūmų, nei medžių. Jis turi funkcionuoti taip, kaip buvo suprojektuota. Kaip galima tokius statinius perduoti ūkininkams ar savivaldybėms? Jiems tvarkyti reikia turėti hidrotechninių žinių, patirties, specialios technikos ir, be abejo, daug lėšų. Susidarytų gana didelės sumos. O tokių nei ūkininkai, nei savivaldybės neturi. Latvija pabandė eiti tokiu keliu – griovius iki 5 km perdavė savivaldybėms ir gavo nulinį rezultatą. Savivaldybės lėšų neturi, iš ūkininkų surinkti nesugebėjo“, – kalbėjo K. Sivickis.

Nėra su kuo kalbėti
Kupiškio rajone ūkininkaujantis Zigmantas Aleksandravičius replikavo: „Nereikia gąsdinti žmonių. Durnesni iš šio renginio tikrai negrįšime. Aš nepasitikiu Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto specialistais. Jie visą laiką tarnavo, tarnauja ir tarnaus pinigams ir valdžiai. Jų kvailų sprendimų, priteiktų valdžiai – gausybė. Bijau, kad valdžia davė jiems pinigų ir pasakė, kad iki kovo 1 dienos turi sukurti katekizmą, pagal kurį paskui bus mokomi žemdirbiai. Bus pridaryta labai daug nesąmonių. Iki šiol nebuvo absoliučiai jokio kontakto su žemdirbiais. Kai šiandien išgirdau, kad jie važinėja kažkur ir rankioja kažką, ką mums paskui pateiks, noriu paklausti – kas trukdė paimti tai kompanijai didesnį autobusiuką, ir „runkelių“ kur nors nuo Kėdainių ar Ukmergės įsimesti, nes kartu važiuodami labai daug reikalų aptartume“, – šmaikščiai kalbėjo Z. Aleksandravičius.

Pasigenda specialistų
Ūkininkas siūlė sukurti kokią nors organizaciją ar firmą, kurioje būtų praktikai, dirbantys melioracijos sistemų srityje, ir valdžios atstovai, mokslininkai. Pasak jo, dabar Žemės ūkio ministerijoje yra tik atėjusiųjų iš teatro laisvalaikiu padirbėti melioracijos klausimais. Tą patį teigia ir specialistai melioratoriai, rajonų žmonės. „Sakiau ir ministrui, jog reikia suburti labai rimtą komandą. Jei visos struktūros susės prie stalo ir normaliai kalbėsis, rasime išeitį. Tačiau iki šiol negaliu pateikti jums pavyzdžio, kad valdžia kartu su ūkininkais ką nors normaliai nuspręstų ir padarytų“, – apgailestavo Z. Aleksandravičius.

Stasys BIELSKIS
ŪP korespondentas