Sodo aristokratai atsidėkoja žiedų gausa

Meilė augalams šiaulietę Dalią STRAŽNICKIENĘ aplankė vėlai. Jaunystėje gėlių, krūmų ir medžių pusėn net nežiūrėjusi, dabar be jų neištveria nė dienos – vis skuba į sodą pasidžiaugti nuostabiais žiedais ir vešlia laja. Daliai patinka visi augalai, bet labiausiai – rododendrai, pelnytai vadinami sodo aristokratais.

Augalų daktarė
Birželį Dalios sode pražysta keliolika rododendrų. Raudoni, balti, alyviniai žiedai glosto akis ir džiugina širdį. Visų dėmesį patraukia, aikčioti ir net kiek pavydėti verčia oranžiniais žiedais apsipylęs rododendras. Sugavusi susižavėjimo kupiną žvilgsnį, ji prisipažįsta: šį rododendrą pirko prekybos centre, jis buvo nukainotas, suvargęs.
„Turiu silpnybę gelbėti augalus. Vos pamatau parduotuvėje, kaip sakau, padėvėtą, net nepajuntu, kaip nusiperku. Turiu „ambulatoriją“, joje „ligonius“ slaugau ir globoju, iš visų jėgų stengiuosi prikelti naujam gyvenimui“, – smagiai pasakoja D. Stražnickienė. Dažniausiai jai pavyksta. Sėkmę lemia „žalia ranka“ ir begalinis atsidavimas kiekvienam augalui.
Sodo aristokratais vadinami rododendrai nepriekaištingai auga ir gausiai žydi, nes Dalia griežtai laikosi jų priežiūros taisyklių. Savo augalėlius keliskart per metus palaisto vandeniu su akumuliatorine rūgštimi.
Ji iki ašarų juokiasi prisiminusi pirmąjį vizitą į automobilių prekių skyrių. Pardavėjo paprašius šios rūgšties, jis pasiteiravo, kur ją naudos. Išgirdęs, kad laistys augalus, griebėsi už galvos ir stengėsi įtikinti to nedaryti.
Patarimo Dalia, žinoma, nepaklausė. Akumuliatorinė rūgštis rododendrams labai patinka, jie auga tarsi akyse – kasmet gerokai pasistiebia ir gausiai sukrauna žiedpumpurių.

Išmano, kaip lepinti
Patyrusi sodininkė pasirūpino, kad rododendrai turėtų šešėlį. Žinodama, kad jie gali nukentėti nuo ankstyvos pavasario saulės, netoli pasodino šeivamedį, kuris suteikia dalinį pavėsį ir apsaugo nuo kaitrių spindulių. Kol rododendrai buvo nedidukai, rudenį padarydavo laikinas uždangas – ant ištemptų vielų prikabindavo eglišakių.
Rododendrams labai svarbi dirva. Dalia juos pasodino rūgščiose durpėse, keliskart mulčiavo pušų žieve. Pravartu būtų ant žemės pabarstyti pušų kankorėžių, bet niekaip neišsiruošia į mišką jų prisirinkti. Būtina patręšti rododendrų trąšomis, negailint laistyti. Drėgme ypač reikia aprūpinti vėlų rudenį, augalams ruošiantis žiemoti.
Įsigijusi naują rododendrą Dalia pasodina jį, kur randa laisvos vietos. Jei gerokai ūgteli ir nebeišsitenka ar nedera su kitais augalais, iškasa.
Persodinti rododendrus nesunku, jie nėra jautrūs. Jų šaknys paviršinės, iškasamos lengvai, su dideliu žemių gumulu. Rododendrai lengvai prigyja. Persodinimas nesustabdo net žydėjimo. Ankstų pavasarį į naują vietą perkelti rododendrai žiedais apsipila tų pačių metų birželį.

Sumedėję bijūnai
D. Stražnickienės sode aikčioti verčia ir sumedėję bijūnai, pražystantys įvairiaspalviais nepaprasto grožio žiedais. Iš pradžių ji įsigijo rožiniais žiedais apsipilantį krūmelį. Surinkusi ir pasėjusi jo sėklų, labai nustebo, kad jie išaugo visai nepanašūs į motininį.
Dekoratyvinių, akiai malonių augalų sėklų šiaulietė nepatingi prisirinkti kiekvienais metais. Pasėja sodo pakraščiuose, kad netyčia neišravėtų.
„Sėklos dygsta labai ilgai – devynis mėnesius ar net metus. Kai kuriais atvejais gyvybę parodo tik antraisiais metais, todėl nesunku pamiršti, gali beravėdama išrauti“, – sako sodo puoselėtoja.
Dalia gražiųjų augalų daigelių randa ir savaime sudygusių. Juos tuoj persodina į vazonėlį ir kam nors padovanoja. Sumedėjusiais bijūnais apdovanoti bendradarbiai, giminės ir draugai.
Bijūninių šeimos augalo, kilusio iš Vakarų Kinijos, žydėjimo reikia ilgokai laukti. Iš sėklų sudygę pražysta tik po trejų metų. Krūmelis užauga iki dviejų metrų aukščio ir vasaros pradžioje pasipuošia įspūdingo grožio, labai maloniai kvepiančiais žiedais. Tiesa, žydi trumpai. Kiek ilgiau žiedais puikuojasi augantys daliniame pavėsyje. Saulėtoje vietoje sukrauna daugiau žiedpumpurių, bet žydėjimu džiugina trumpiau.
D. Stražnickienė vieną sumedėjusį bijūną pasodino kapinėse tėviškėje. Suvalkijoje šių augalų mažai, tad šiam pražydus daug kas ėjo juo pasigrožėti.

Nėra tuščios vietos
Kažkada į augalus dėmesio nekreipusios Dalios valdose sunku laisvai vaikščioti – kiekviename žemės grybšnyje kas nors auga: vienas už kitą gražesni sinavadai, alūnės, melsvės. Prie namo sienos ir atraminės sienelės į viršų kabarojasi raganės, hortenzijos. Šiaulietė sako, kad juodos žemės lopinėlių matyti tik ankstyvą pavasarį, vėliau jų mažėja, kol galiausiai visai nelieka.
„Dėl visko kalta meilė. Kasmet ji gimsta vis kitam augalui, jų žūtbūt reikia ne vieno ir ne dviejų, o keliolikos rūšių“, – šypsosi Dalia.
Kažkada buvo lelijų era, vėliau – vilkdalgių, paskui kilo didžiulis noras auginti rožes. Prie šiltnamio joms skyrė visą lysvę. Didžiulis užsidegimas, pasak Dalios, net neleido pajusti gėlių karalienės įnoringumo. Jos augo ir vešėjo, tikrai nereikėjo, kaip daugelis tvirtina, nuolatos apie jas tūpčioti. Užteko porą kartų nupurkšti nuo amarų ir patręšti.
Kaskart turguje ar mugėje pamačiusi gražų augalą, neatsispiria pagundai įsigyti, nors puikiai žino, kad jam vietos teks ilgokai ieškoti. „Sodindama visada manau, kad tik laikinai įkišu. Tačiau tas „laikinai“ virsta „amžinai“, – juokiasi darbščioji šiaulietė. – Daug metų svajojau savo augalus sugrupuoti, norėjau, kad jie augtų salelėmis. Dabar supratau: to jau niekada nebus, nes visą sodą reikėtų pakeisti iš pagrindų.“
Ir kam keisti, jei jis toks – gausus augalų augalėlių – suteikia didžiulį džiaugsmą ir byloja apie šeimininkės potraukį.

Jurga Sajenkienė
Autorės nuotraukos