Sūduvietiška žemdirbio filosofija

e

UAB „Biržų žemtiekimas“ vadovas Saulius Silickas ir ūkininkas Sigitas Stanaitis sutaria, jog pieno ūkių ateitis – inovatyvumas.

Šiandien į savo agrarinį sektorių žvelgiame vertindami jį nacionalinėje ir globalioje erdvėje. Istoriškai Sūduvos ūkiuose prasidėjo iš Vakarų Europos atėjusi technologijų pažanga. Ties maisto grandinės pradžia įsitvirtinę šio krašto pieno ūkiai – į vandenyną tekanti upė. Klimato kaita lietuviui tėra sausa metafora. Žemės ūkio gamyba sklidina potencijos. Tačiau žemdirbys privalo galvoti ir apie galutinį maisto grandinės narį – valgytoją: savą, svetimą, artimą ar tolimą.

„Žmogų kuria mintis, – kalba Griškabūdžio (Šakių r.) žemės ūkio bendrovės vadovas Petras Puskunigis, – ir nuo jos konstruodamas verslą tu pelnysi ateities garantijas.“ „Žemdirbystė – tai dvidešimt keturios valandos ir 365 dienos galvojimo“, – kolegai pritaria kaimyninių pažangių Sūduvos krašto ūkių šeimininkai Sigitas Stanaitis, Gintautas Gumauskas, Henrikas Braškys, Jonas Pranaitis.
Padovinio žemės ūkio bendrovės veterinarijos gydytojas Girmantas Gumauskas kalba apie krašto pieno ūkiuose įdiegtas pačias naujausias technologijas, gamybos kaštų mažinimą. Produkto kelias nuo fermos iki stalo šiandien tiesiasi labai toli.
„Kiekvienas ūkis – tai ne tik gamyba, bet ir socialinis kaimo stabilumas“, – teigia P. Puskunigis. Griškabūdžio bendrovėje dirbama 1 700 ha, laikoma 1 500 galvijų (tarp jų 700 melžiamų karvių), kasdien pagaminama apie 23 t pieno. Ūkis turi ir kitų verslų, „amortizuojančių“ javų ar pieno kainų svyravimus. Darbo pajamų ir ateities garantijų turi aštuonios dešimtys Griškabūdžio ir apylinkių gyventojų.
Sūduvos pažangių pieno ūkių šeimininkai ateities vizijų aptarti susitinka per asociacijų renginius, dalykinius seminarus, įkurtuves. Vienur – karuselinė melžimo aikštelė, kitur – vakarietiškų standartų robotizuota ferma, dar kitur – naujausios technikos pristatymai.
„Sunkmečiai – ne tik nuostoliai dėl nukritusių pieno ar grūdų kainų, – kalba P. Puskunigis, – tai paskata investuoti į gamybos plėtrą.“
Griškabūdžio bendrovės vadovas prisipažįsta esantis ne agronomas ar zootechnikas, ko dažniausiai tikimasi tokioje srityje, o inžinierius, kaip ir jo tėvas bei du sūnūs. Tačiau būtent matematinis mąstymas, erdvinė pasaulėžvalga yra ne tik paskiro Sūduvos ūkio, bet turėtų būti ir šalies agrarinės strategijos pamatas. Pačiam ūkio šeimininkui turi rūpėti ir makroekonomika, ir socialinė politika. Derybų su verslo partneriais, valdžios ir kredito įstaigomis praktika šiandien įpareigoja ūkininką žinoti euro, dolerio ir juanio santykį, prognozuoti Kinijos ekonomikos, britų ir amerikiečių užsienio prekybos tendencijas.
Britai pradeda modernizuoti savo gyvulininkystės fermas, nes gali pasibaigti pigios darbo jėgos upės iš Rytų Europos. Latvijos investicinio banko analitikas Girtis Rungainis rėžia nevyniodamas žodžių į vatą: „Mūsų senatve įvežtiniai dykaduoniai nepasirūpins.“ Po dvidešimties metų šalyje nebus darbingo amžiaus žmonių. Latvis pataria pamiršti pasakas ir pasitikėti tik savimi.
Europa dairosi į savo kitados atrastąją Ameriką ir prognozuoja sugrįžimą į 1970-uosius. Daugiau nei 75 proc. pasaulinių transakcijų tenka doleriui. Anuomet JAV finansų ministras Johnas Connelis susitikime su Europos kolegomis pasakė: „Doleris mūsų, problemos jūsų.“ Ir Lietuvos pienininkams eksportuojant produkciją globalioje rinkoje teks kovoti ne su atskirų šalių, o su tarptautinėmis korporacijomis.
Padovinio pieno ūkio vet. gydytojas G. Gumauskas du savo studijų draugus, bendrabučio kambariokus, neseniai palydėjo į politiką. Ar visi naujokai pamatuotai įvertins pieno gamintojo, perdirbėjo ir prekybininko įnašo maisto grandinėje procentą? Juk žemdirbio misija – pamaitinti žmogų, savą ar svetimą valgytoją. Pavyzdžiui, JAV pilietis per dieną sunaudoja vidutiniškai 3 700 kilokalorijų, mūsų krašto gyventojas – 3 350 kilokalorijų. Patiekti į rinką kokybišką, visavertį maisto produktą – ar tai tik ūkininko rūpestis? Kur prekybininko, logistikos specialisto, diplomato indėlis?
Griškabūdžio bendrovė kasmet į valstybės biudžetą sumoka apie 600 tūkst. Eur. Tai, kas skiriama iš ES fondų, – parama vartotojui. Sūduvos krašto pieno ūkiai į gamybą investavo ir tebeinvestuoja, nes sunkmečiai kartojasi.
Netolima Sūduvos ūkių, tarp jų ir Griškabūdžio, istorija liudija agrarinės gamybos kaitą. Pastaraisiais dešimtmečiais atsisakyta linų, paskui kiaulių, cukrinių runkelių. „Precizinė žemdirbystė specialiai suvalkiečiams sugalvota“, – šmaikštauja Griškabūdžio bendrovės vadovas P. Puskunigis. Naujausias ūkio technologijas prižiūrėti jam padeda sūnūs Mantas ir Tomas.
„Svarbiausia yra ūkio filosofija, – sako Griškabūdžio bendrovės verslo partneris, „Biržų žemtiekimo“ generalinis direktorius Saulius Silickas, – modernus gali būti ir kelių dešimčių karvių šeimos ūkis, ir tūkstantį galvijų laikanti bendrovė, nelygu ekonominio gyvybingumo principai.“

Justinas ADOMAITIS
„ŪP“ korespondentas

Autoriaus nuotraukos

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.