Tarp miltų debesų – kaip devintame danguje

Asta Eigėlytė-Gunnarsson laiminga, kai sukiojasi virtuvėje. Teisininkės profesiją į kulinariją iškeitusi moteris nesigaili: pomėgis tapo gyvenimo būdu. Dviejų mažų berniukų mama džiaugiasi, kad miela širdžiai veikla nuspalvino rūpesčių kupiną kasdienybę. Jos rezultatas – elektroninis maisto tinklaraštininkų žurnalas „Debesys“. Po trejų metų, praleistų Australijoje, ji grįžta į Lietuvą kupina naujų idėjų ir planų.

Nesvetinga emigrantams šalis
Asta Eigėlytė-GunnarssonAsta juokauja, kad jaučiasi kaip iš kalėjimo ištrūkusi. Jau po metų norėjo krautis lagaminus, bet vyrui pavyko atkalbėti. Daugelio lietuvių svajonių šalimi laikomos Australijos, kurioje ji su šeima atsidūrė Patrikui ten gavus gerą darbą, prisijaukinti taip ir nepavyko. O vyro gimtinėje Švedijoje, kur gyveno iki tol, jautėsi sava. Dabar prasideda naujas gyvenimo etapas Lietuvoje, čia kol kas apsistos tik su sūnumis – beveik šešerių Arvidu ir ketverių Trojumi, vyras kuriam laikui lieka Australijoje. Lietuvoje retos profesijos atstovui – aukštos kvalifikacijos geležinkelių transporto signalų sistemų inžinieriui nėra tinkamo darbo.
„Švedija taip arti, kad visus tuos metus, kai ten gyvenau, net ir nesijaučiau išvažiavusi. Kai imdavo pulti emigranto depresija, vykdavau į Vilnių. Patogu: sugalvojai iš ryto, vakare sėdai į keltą, o ryte jau namie. Pirmą kartą į Švediją nuvažiavau gal vienuolikos metų, dalyvavau varžybose. Ir jau tada supratau, kad tai mano šalis. Aišku, pagyvenusi ilgiau susidūriau su tuo, kad švedai gana uždari, sunku susirasti draugų. Tai atsveria užburianti skandinaviška ramybė, graži gamta, su kuria žmonės atradę harmoniją“, – sako Asta.
Australija, pasak jos, nėra labai svetinga emigrantams: sudėtinga vizų sistema, daug biurokratijos, skirtingi reikalavimai, taisyklės saviems ir atvykėliams. Labai trūko senamiesčio, kišenės neištuštinančių kultūrinių renginių. Sidnėjus – didmiestis, kuriame dominuoja nauja architektūra, atstumai ypač dideli. Be automobilio neišsiversi, nes viešasis transportas prastai išplėtotas, o šaligatvių ne visur yra. Be to, kai lauke 40 laipsnių karštis, pėsčiomis net iki už kilometro esančio baseino su vaikais nenueisi. Smėlis ir ypač kaitri saulė irgi greitai atsibodo.

Teko ir indus plauti
„Jei neturi darbo patirties anglakalbėse valstybėse, dauguma atvejų tenka nusibrėžti brūkšnį, kad esi nulis, ir imtis nekvalifikuotų darbų. Man nepavyko įsidarbinti pagal specialybę ir kvalifikaciją, tad kurį laiką dirbau lietuvių bendruomenei priklausančio klubo restorane. Viską dariau: ir patiekalus kūriau, ir maistą gaminau, ir indus ploviau. Buvo nemažas iššūkis, bet išdirbau aštuonis mėnesius“, – dalijasi mintimis A. Eigėlytė-Gunnarsson. Uždirbtų pinigų beveik nelikdavo, nes abu berniukus teko leisti į darželį, kurie Australijoje labai brangūs.
Nelengva šeimai buvo priimti sprendimą gyventi skiriamiems tokio didelio atstumo, bet Astos argumentai tvirti: ji taip pat turi ambicijų ką nors gyvenime nuveikti, dirbti. Gero, mėgstamo darbo Lietuvoje ji jau kartą atsisakė, kai pradėjusi lauktis vaikelio persikėlė gyventi į Stokholmą.
Moteris pasiryžo mesti karjerą, nes laisvai kalbėjo švediškai, tad manė, kad neprapuls. Lietuvoje ji dirbo Europos Sąjungos regioninės plėtros programos projektų vadove, kadangi rimtoji teisinė veikla netraukė. Sekėsi ir patiko, bet grįžti į šią veiklos sritį neketina.

Atsiliepė daug bendraminčių
Vilniuje su Arvidu ir Trojumi kol kas gyvena pas savo tėvus, o jos butas tapo kulinarijos studija, erdve, į kurią gali pabėgti, nes su judriais berniukais didesniems projektams pasiruošti sunku. Svarbiausia, kad iš Australijos jau parsigabeno beveik visus smulkesnius virtuvės reikmenis, be kurių būtų sunku apsieiti gaminant maistą. Kiti daiktai, drabužiai kol kas išmėtyti per tris šalis, tai kelia šiokių tokių nepatogumų. Žieminius drabužius teks parsivežti iš Švedijos, kur juos paliko kraustydamiesi į Australiją.
„Savarankiškas darbas auginant vaikus turi nemažai pliusų. Nesi griežtai įrėmintas į darbo grafiką, būni namuose, gali skirti jiems daug dėmesio. Didžiuojuosi, kad berniukai laisvai kalba trimis kalbomis“, – sako Asta. Mielos širdžiai veiklos, kuri išlaisvintų iš košių, sauskelnių ir kalbėjimo su savimi, ji ėmė ieškoti sūneliams šiek tiek paūgėjus.
„Iki tol kelerius metus rašiau savo maisto tinklaraštį, iš pradžių angliškai, vėliau ir lietuviškai. Po kurio laiko atradau, kad ir lietuviai turi daug puikių kulinarijos tinklaraščių“, – prisimena A. Eigėlytė-Gunnarsson.
Taip jai kilo mintis visiems bendromis jėgomis leisti lietuvišką maisto tinklaraštininkų žurnalą. Į pasiūlymą atsiliepė daug bendraminčių, prasidėjo diskusijos, kokio žurnalo norėtų, apie ką galėtų rašyti. Visi mokėjo gaminti ir fotografuoti, bet nė vienas neišmanė žurnalų leidybos.

Sumanymą vainikavo sėkmė
Asta sėdo prie kompiuterio ieškoti techninių galimybių idėjas paversti realybe. Jai teko išmokti naudotis maketavimo programa, susipažinti su grafiniu dizainu, elektronine leidyba. Nebuvo paprasta, tačiau be galo įdomu.
Pirmasis numeris sulaukė netikėtos sėkmės. Žurnalo sumanytoja įsitikinusi: viena iš priežasčių – tinklaraštininkai triukais neužsiima ir nevaidina virtuvės ekspertų, gamina tik tai, ką kiekvienas žmogus gali pasigaminti savo virtuvėje. Tai ne aukštoji kulinarija, o namų virtuvė. Leidinys romantišku pavadinimu „Debesys“ išeina keturis kartus per metus. Dabar nuo 60 puslapių jis padidėjo iki 260. Leidžiamas ir anglų kalba, tačiau angliškasis variantas šiek tiek kitoks, į jį patenka ne visi receptai, temos.
Paklausta, koks jos veiklos planas Lietuvoje, moteris susimąsto: kulinarinė žurnalistika, kulinariniai renginiai. Ji toliau gilinasi į fotografiją ir maisto dekoravimą, stilizavimą. Tuo susidomėjo rašydama tinklaraštį ir leisdama elektroninį žurnalą. „Negaliu pasigirti, kad pasiekiau kokybės ir grožio aukštumas, bet lyginant pirmąsias ir dabartines nuotraukas tikrai matyti skirtumas“, – kuklinasi Asta. Ir toliau planuoja leisti „Debesis“, kitiems tinklaraštininkams tai pomėgis, o jai – jau ir darbas. Verslas mažas, bet išsilaikyti kol kas pavyksta.

visa seima

Nelengva šeimai buvo priimti sprendimą gyventi skiriamiems tokio didelio atstumo, bet Astos argumentai tvirti: ji taip pat turi ambicijų ką nors gyvenime nuveikti.

Kūrybos gyslelė buvo užspausta
Kita veiklos sritis yra komerciniai projektai – maisto fotografija ir rašymas apie maistą. Jų moteris turi ir dabar. Keliems mėnesiams parvykusi į Lietuvą dalyvavo ne viename kulinariniame renginyje.
Birželį Švedijos ambasados prašymu su keliomis „Debesų“ žurnalo narėmis kepė keksiukus ir kitus saldumynus švedų kavos gėrimo tradicijos, vadinamos fika, pristatymui renginyje „Tebūnie naktis“. Draugystė tęsis, „Debesys“ su Asta priešakyje ir Švedijos ambasada jau planuoja kitą renginį, skirtą švedų maisto kultūrai populiarinti.
„Kulinarija susidomėjau paauglystėje, kai Lietuvoje atsirado kabelinė televizija. Ypač pamėgau „Travel“ kanalo kulinarijos laidas apie keliaujančius ir gaminančius žmones. Jų prisižiūrėjusi pradėjau pati eksperimentuoti virtuvėje. Mane visada žavėjo, kad pasaulyje yra tiek daug visokių neišragautų skonių, norėjosi juos išmėginti. Mūsų šeimoje prigijo tradicija: aš tėvams ir broliui penktadieniais ruošdavau vakarienę, pritaikydavau įvairiausius per televiziją išgirstus receptus“, – dalijasi prisiminimais kulinarė.
Ji iki dvyliktos klasės rimtai sportavo, buvo orientacininkė. Šiai sporto šakai atstovauja ir jos vyras, su kuriuo per sportą ir susipažino. Sportuojant kulinarijai laiko trūko, tad ta kūrybos gyslelė buvo užspausta. Paskui prasidėjo teisės mokslai, irgi nelabai kūrybiški ir atimantys daug laiko. Tik gimus pirmajam sūnui visas laikas pagaliau buvo jos. Nereikėjo nei sportuoti, nei mokytis, nei dirbti. Tada atsipalaidavo, viskas sugrįžo į savo vietas.

Miela vyro dovana
Asta puolė skaityti užsienietiškas kulinarijos knygas, žurnalus, tinklaraščius. Ir, žinoma, gaminti. Reikėjo atsigriebti už prarastą laiką.
Receptų ji tikina nesilaikanti: „Jau pasiekiau tokį lygį, kad jeigu reikia sugalvoti receptą, atsisėdu ir fantazuoju. Surašau, o tik paskui gaminu ir žiūriu, kas išeina. Dažniausiai pavyksta. Jau tiek visko išbandyta, kad atsirado supratimas ir pojūtis, kas prie ko dera, su kuo galima paeksperimentuoti.“
Asta yra išleidusi savo receptų knygelę. „Tai buvo vyro dovana man gimtadienio proga“, – šypsosi moteris. Ji planuota didesnė, bet didžiulės spausdinimo kainos pakoregavo apimtį. Knygelė labai asmeniška, joje yra pasakojimų, istorijų, kaip ir iš kur koks receptas atsirado. Į ją Asta sudėjo receptus patiekalų, kuriuos gamina dažniausiai.
Patrikas vertina žmonos talentą, o pats visiškai nemėgsta gaminti, gali gyvas būti sumuštiniais ir dribsniais su jogurtu. Tik dabar, kai porą mėnesių jos nebuvo, pasigedo naminio maisto.

vaikai virtuveje

Jiems tik duok palaikyti, paplakti, pamaišyti. Jaunėlis vaikšto ir sako: „Užaugęs aš būsiu šefas Švedijos kalnuose.“

Auga būsimieji virtuvės šefai
Patrikui patinka Artimųjų Rytų, azijietiškas, bet labiausiai – naminis švediškas maistas. Astai artimiausia skandinavų ir italų virtuvė, kartais pasimėgauja indų patiekalais. Lietuviškų valgių ji beveik negamina, tai jos mamos stichija.
Nuo mažens matydami virtuvėje besisukiojančią mamą ruošti maistą pamėgo ir Arvidas su Trojumi. „Jiems tik duok palaikyti, paplakti, pamaišyti. Jaunėlis vaikšto ir sako: „Užaugęs aš būsiu šefas Švedijos kalnuose“, – juokiasi A. Eigėlytė-Gunnarsson.
Ji džiaugiasi, kad pavyko susitarti su vyru, jog dabar kurį laiką gyvens Lietuvoje: „Žinoma, daug važinėsiu pirmyn atgal ir darželio kol kas sūnums negavau. Tačiau manau, kad nepražūsiu viena su dviem vaikais. Svarbu nusistatyti prioritetus ir tada įmanoma viską suderinti. Vaikai jau įpratę, kad aš dirbu namie, jiems įdomu, ką veikiu.“
Berniukai žino, kad žalios mėsos geriausia neliesti, o jei palietei, tuoj reikia plauti rankas, nenaudoti tų pačių įrankių. Jie dalyvauja ir mamos projektuose. Pavyzdžiui, blynų ar bandelių kepimo. Arvidas su Trojumi maišė tešlą ir kepė, o mama fotografavo.
Asta daug dėmesio skiria patiekalų estetikai, atsiranda supratimas, kokios spalvos, tekstūros dera. Vaikai irgi tai supranta ir kartais net ima raukytis, kai maistas patiekiamas paprastoje baltoje lėkštėje arba gražiai nesudėliotas. Jie labiausiai mėgsta blynus, nes smagu patiems kepti, bet patinka ir daržovės. Turguje, kol Asta šnekasi su pardavėjais, jie, žiūrėk, jau graužia pasičiupę po brokolį, tada tenka sumokėti.
Kokį patiekalą kulinarė pagamintų, norėdama atskleisti debesų skonį? „Ką nors puraus ir saldaus. Pavyzdžiui, baltų putėsių arba morengų“, – ilgai negalvojusi atsako. Šis romantiškas kulinarijos žurnalo pavadinimas atskleidžia ir Astos gyvenimo filosofiją. Štai kiek asociacijų: virėjo kepurė primena debesį, virtuvėje nuolatos sklando miltų debesys, iš puodų virsta garų debesys. Kai žmogus gerai jaučiasi, sako, kad yra kaip devintame danguje. „Kadangi mėgstu gaminti, taip jaučiuosi savo virtuvėje“, – šypsosi A. Eigėlytė-Gunnarsson.

Asta – apie Sidnėjaus maisto ir vyno mugę

  • maisto parodaPo 38 valandų kelionės keturiais lėktuvais iš Vilniaus į Sidnėjų vos pasidėjau lagaminus ir išvykau į Sidnėjaus maisto ir vyno mugę „Good Food & Wine Show“. Po dviejų su puse mėnesių, praleistų skirtinguose kontinentuose, mums nesinorėjo pirmos dienos praleisti atskirai, tad į mugę patraukėme visi keturi.
  • Mugėje lankausi jau trejus metus iš eilės. Šiemet pirmą kartą aplenkiau vyno stendus. Ne tik dėl to, kad ėjau su vaikais, tiesiog negalėjau ragauti vyno, nes buvau pavargusi po ilgos kelionės, trūko miego. Tačiau net ir aplenkus vyno stendus buvo į ką pažiūrėti ir ko paragauti. Kiekvieną kartą įsitikinu – šioje parodoje daugiausia yra mažesnių gamintojų, o ne visoje Australijoje žinomų bendrovių.
  • Australai be galo didžiuojasi savo įvairių rūšių aliejumi ir actu. Pasirinkimas didžiulis. Ragaujama pamirkant į juos nedidelius duonos gabaliukus, o patikusius produktus galima įsigyti už ypatingą parodos kainą. Australai spaudžia ne tik puikų alyvuogių, bet ir makadamijų (nacionaliniai šios šalies riešutai), avokadų ir vynuogių kauliukų aliejų. Jie skaninami citrinomis, pipirais, žolelėmis, aitriosiomis paprikomis, česnakais, apelsinais, vasabiais ir australiškais trumais. Balzaminio acto įvairovė ne mažesnė negu aliejaus. Daugumos šių produktų nerasite didžiuosiuose prekybos centruose.
  • Šių metų naujiena – sūrių alėja. Sūrininkai kvietė paragauti ir įsigyti už juokingai mažą, specialią parodos kainą ypač skanių sūrių. Nuo rikotos, mocarelos iki išskirtinio skonio bri, burnoj tirpstančios marinuotos fetos ir ožkų pieno sūrių. Paro­doje buvo nemažai prieskonių mišinių indiškiems ir indonezietiškiems patiekalams gardinti, skanintų riešutų, įvairių virtuvės įrankių ir prietaisų.
  • Kaip ir kiekvienais metais, paro­doje vyko atviros nemokamos ir uždaros mokamos kulinarijos bei vyno paskaitos, kūrybinės dirbtuvės, kurias vedė žinomi Australijos virtuvės šefai ir vyninių atstovai. Dvejus metus iš eilės vien dėl šių paskaitų ir kūrybinių dirbtuvių parodoje užtrukdavau visą dieną, bet šįkart teko atsižvelgti į vietoje nenustygstančius berniukus. Garsiojo šefo George‘o Calombaris‘o pasirodymą stebėjau lygiai dešimt minučių, kol vaikams dažė veidukus sulčių bare.

Giedrė Budvytienė

seimininkePeržiūrėti visą numerį galite ČIA.