Užburtas ratas, arba krokodilo ašaros

Net ir pačių ūkininkų parduodama mėsinių galvijų produkcija yra brangoka.

Mėsos perdirbėjai tvirtina, kad kokybiškos mėsinių galvijų jautienos trūksta, nes šalyje vyrauja pieninių, o ne mėsinių galvijų bandos. Mėsinių galvijų augintojai produkciją realizuoja tiesiogiai vartotojams arba per kooperatyvus užsienio rinkoms ir teigia, kad Lietuvos perdirbėjai šykšti supirkti jautieną europinėmis kainomis.
Į tai perdirbėjai vėl žeria argumentą: užauginama per mažai mėsinių galvijų, todėl neįmanoma sudaryti eksportui reikiamo dydžio siuntų ir ūkininkams siūlyti deramo atlygio.
Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos (LMPA) direktorius Egidijus Mackevičius teigia, kad jautienos mūsų šalyje vartojama labai mažai ir didžioji jos dalis išvežama. „Užsienio rinkose paklausiausia yra mėsinių galvijų produkcija, už kurią mokama gera kaina. Tačiau Lietuvoje mėsinių galvijų bandos visgi yra dar labai nedidelės ir nors perspektyvos neblogos, šiuo metu mūsų mėsos perdirbėjai dar negali sudaryti palankių eksporto kontraktų, nes nesusidaro reikalingi kiekiai. Tad šiuo aspektu ir teigiame, kad jautienos trūksta, būtent kokybiškos, mėsinių galvijų. Dėl pieninių galvijų mėsos padėtis visai kitokia, jos perdirbti netrūksta, kaip ir visose kitose Europos Sąjungos (ES) šalyse. Kol mūsų produkcijos eksportas vyksta daugiausia į ES šalis, už produktus su pieninių galvijų mėsa tikėtis gerų kainų šansų labai mažai, – „ŪP“ sakė LMPA direktorius. – Mūsų ūkininkų mėsinių galvijų bandos, kaip jau minėjau, yra nedidelės.

Produkciją patys žemdirbiai gali realizuoti tiek radę nišą vidaus rinkoje, tiek per kooperatyvus, kur ir susidaro tam tikri reikalingi kiekiai. Mūsų perdirbėjams kokybiškos jautienos reikia šimtais tonų, tikrai ne po dvidešimt ar net ne po šimtą kilogramų. Į užsienio rinkas galėtume žengti tik galėdami pasiūlyti bent du tris tūkstančius tonų mėsinių galvijų jautienos. Tik tokiu atveju mūsų mėsos perdirbėjams komerciškai apsimokėtų ir iš viso galėtume užsieniečiams siūlyti kontraktus. Šiuo metu matome, kad mūsų žemdirbiai tikrai stengiasi, juos labai palaikome, bet negalime kažin ko padaryti, kai iš dešimties tik vienas yra mėsinių galvijų augintojas“, – tvirtino E. Mackevičius.
Pasak jo, norint kokybišką jautieną importuoti, reikia turėti, kas ją pirktų. „Lietuvos vartotojai dar nėra tam pasirengę. Daugeliui atrodo, kad jautiena ir yra jautiena. Gaila, kad dar nėra visuomenėje supratimo, kuo skiriasi pieninių ir mėsinių galvijų mėsa. Be abejo, importuojama aukščiausios kokybės jautiena yra ypač brangi. Ir mūsų ūkininkų, kurie patys parduoda mėsinių galvijų produkciją, ji yra brangoka, nepaisant to, kad jam nereikia mokėti už logistiką, įvairiausių prekybos centrų mokesčių ir panašiai. Mėsos perdirbėjai patys produkcijos realizacija neužsiima, tą daro per parduotuves ir, susumavus daugelį papildomų mokesčių, kainos smarkiai šoka į viršų. Tad mūsų vartotojams kokybiška jautiena tampa praktiškai neįperkama.“
Ar mėsos perdirbėjai niekada nemąstė apie ilgalaikių kontraktų sudarymą su mėsinių galvijų augintojais, kaip, pavyzdžiui, tai daro grūdų supirkėjai? Pasak E. Mackevičiaus, mėsiniam galvijui užauginti reikia maždaug 30 mėnesių, t. y. beveik dvejų su puse metų. „Jeigu nuo šiandien pasuktume laiką 2,5 metų atgal ir pažvelgtume į tuometę situaciją, kokia ji buvo, būtų buvę galima planuoti didžiulį eksportą į Rusiją. Bet puikiai žinome, kaip staiga viskas pasikeitė, turiu galvoje užsidariusią milžinišką rinką. Tad ką reikėtų daryti su tais ilgalaikiais kontraktais? Grūdų rinka yra lankstesnė, bet ir stabilesnė. O mėsos perdirbimo įmonėms ir mėsinių galvijų augintojams toks būdas kol kas nėra palankus. Tad šiandien mėsos sektoriui ypač svarbu pagaliau rasti kuo stabilesnių realizavimo rinkų. Jeigu mėsos perdirbimo verslas turėtų ilgalaikes garantijas, tarkime, prekybos kontraktus bent penkeriems metams po penkis tūkstančius tonų kokybiškos jautienos gera kaina, situacija mūsų šalyje reikšmingai keistųsi ir mūsų, ir mėsinių galvijų augintojų naudai, tikriausiai, rastųsi ir ilgalaikės bendradarbiavimo su ūkininkais sutartys“, – svarstė LMPA direktorius E. Mackevičius.
Jam antrino ir UAB „Agaras“ generalinis direktorius Petras Vainoras: „Mūsų šalyje vyrauja pieninių galvijų bandos. Melžiamas pienas, o vėliau išeksploa­tuotas gyvulys parduodamas skersti. Tokio gyvulio mėsa tinka perdirbti, o ne tiesiogiai vartoti.
Mūsų įmonėje mėsos produktai negaminami, mes teikiame gyvulių skerdimo paslaugas ir esame šviežios mėsos gamintojai bei eksportuotojai. Jautienos eksportuojame beveik 80 proc. Taip yra dėl to, kad mūsų vartotojai nesirenka brangesnės, kokybiškesnės jautienos, nes gerokai populiaresnė yra kiauliena.
Kalbėdamas apie mėsinių galvijų mėsos eksportą, užtikrintai galiu pasakyti, jog negalime suformuoti normalios siuntos – nėra reikalingo kiekio. Tad mėsinių galvijų bandos mūsų šalyje tikrai galėtų smarkiai didėti, kad abiem pusėms – perdirbėjams ir ūkininkams – apsimokėtų bendradarbiauti, – įsitikinęs P. Vainoras. – Gaila, bet dažnai girdžiu ūkininkų priekaištų dėl mažų supirkimo kainų. Tačiau norėti už pieninį galviją gauti tokią pačią kainą kaip už mėsinį, manau, nėra teisinga. Kiek anksčiau buvome pradėję mokėti už skerdenas, ne už gyvąjį svorį, bet kilo toks triukšmas ir nepasitenkinimas, kad teko grįžti prie buvusios tvarkos.
O sėkmingai įsitvirtinti naujose eksporto rinkose galėsime tik gerokai padidėjus mėsinių galvijų bandoms šalyje. Atsivėrus galimybėms išvežti kokybišką mėsinių galvijų produkciją, jų supirkimo kaina didės, taigi patenkinti bus ir augintojai“, – „ŪP“ tvirtino UAB „Agaras“ generalinis direktorius P. Vainoras.
Kauno r. ūkininkas, Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos tarybos narys Nikolajus Dubnikovas situaciją vertino truputį kitaip: „Žinoma, pieninių galvijų mėsos Lietuvoje užtenka visiems perdirbėjams. O jeigu pastarieji tvirtina, kad trūksta mėsinių galvijų, tai pirmiausia reikėtų žvelgti į save ir atvirai pasakyti, kiek už mėsinius galvijus moka. O čia vienareikšmiškai veikia rinkos dėsniai, juk ūkininkai niekada nebus gyvi vien pat­riotizmu – tikrai ieškos bei ras, kas mokės daugiau. Dalyvaujame projekte „Baltijos lankų jautiena“ ir šiandien mėsinių galvijų produkciją realizuojame labai palankiomis kainomis. Jeigu mūsų šalies perdirbėjai pasiūlytų tokią pačią ar truputį didesnę kainą, ūkininkai nuo jų tikrai nenusigręžtų ir apie jokį geros jautienos trūkumą kalbų nebūtų. Mėsinės galvijininkystės plėtra, įvertinus visas paramos jai formas, turi gerą perspektyvą. Tad pasikartosiu: jeigu perdirbėjai pradėtų siūlyti palankesnes kainas, daug dabartinių pieno sektoriaus dalyvių persiorientuotų į mėsinę galvijininkystę ir per porą ar trejetą metų šalyje jokio kokybiškos jautienos trūkumo nebebūtų. Galvoju, kad perdirbėjų pavirkavimai šiuo atveju yra labiau deklaratyvūs nei rimtai pagrįsti“, – „ŪP“ teigė N. Dubnikovas.

Elena RINKEVIČIENĖ
„ŪP“ korespondentė

Redakcijos nuotrauka

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.