Verslininkas linki valdžiai pakeisti užsikirtusią plokštelę

„Mūsų žmonės labai tvarkingi ir darbštūs, bet ką padarys, jei norės savo tikslą pasiekti. Sudarykime jiems sąlygas investuoti savo tėvynėje. Jei jie turės čia turto, tai juo ir rūpinsis. Bet tam pirmiausia reikia pakeisti valdžios požiūrį į žmogų. Dabar valdžia stengiasi tik rasti, už ką žmogų nubausti, siekia įbauginti“, – įsitikinęs Šilalės rajono pakraštyje, Jomantų kaime, įsikūręs verslininkas Kęstutis Tarvydas. Jis savo kaimo turizmo sodyboje emigrantus išlydi ir sutinka palinkėjimu suprasti, kad gyvenime ne pinigai svarbiausia.

Dirbti įkvėpė laisvė

Tauragės, Šilutės ir Šilalės rajonų sandūroje dirbantis verslininkas ir ūkininkas K. Tarvydas vadina save paprastu kaimiečiu, tačiau per 26 Lietuvos nepriklausomybės metus nuėjo toliau, nei pats galėjo įsivaizduoti. Jaunas „Piliakalnio“ kolūkio autobuso vairuotojas pirmasis ėmėsi šeimyninės rangos – išsinuomojo fermą ir su žmona užaugino 64 paršelius. Vėliau buvo karvės, po jų – lentpjūvė. Sunkiai dirbdamas Kęstutis kūrė savo viziją prie apleisto tvenkinio šalia ūkio mechaninių dirbtuvių pasodinti parką ir suręsti didžiulę sceną, kurioje grotų visi kaimo muzikantai. „Jei kas nors būtų žinojęs mano planus, būtų užjuokęs, nes ir pats bijojau tuo patikėti“, – sako žmogus, atokiame kaime padaręs tai, kas visiems atrodė neįmanoma. K. Tarvydas sako, kad jį įkvėpė Sąjūdžio išaukštinta laisvė. 1991-ųjų sausį jis vienas pirmųjų išvyko į Vilnių ginti parlamento – skaudančia širdimi, palikęs namuose žmoną su dviem mažais vaikais. Žuvusieji prie Televizijos bokšto, gyva siena iš žmonių, pasiryžusių mirti, bet neatiduoti okupantams savo laisvės, tai visam laikui įsirėžė į atmintį. Sako, apsidžiaugęs kaip vaikas, kai sausio 14-osios vakare prie Aukščiausiosios Tarybos suskaičiavo iš Žemaitijos atvykusius 32 autobusus. Namo grįžo tarsi įgavęs antrąjį kvėpavimą. Iš žmonių išsinuomojo kolūkio sugrąžintą žemę, kad galėtų, kaip buvo Smetonos laikais, dirbti „ant pusės“. Naktimis ardavo, kultivuodavo, sėdavo – negalvojo, ar apsimoka, neskaičiavo, kiek jam liks, nes pirmyn varė didžiulis noras užsidirbti. Apie tai, kad galėtų gauti kokią nors paramą, negalvojo, tais laikais į kiekvieną verslininką net valdžia žiūrėjo kaip į vagį, o ką jau kalbėti apie žmones.

Reikia pakeisti požiūrį į žmogų

Praėjo daugybė metų, tačiau verslui kasdieniai rūpesčiai nė kiek, pasak Kęstučio, nesumenko – atvirkščiai, dabar yra dar labiau pažeidžiamas. „Pamos pirštu koks nors suomis ar norvegas, ir pasiims patį geriausią darbininką, nes gali mokėti 3 000 eurų, o mes tiek pinigų neturime. Taip, Lietuva gauna Europos Sąjungos paramą, bet gerokai daugiau praranda, netekdama savo žmonių, kurie dabar jau yra pats didžiausias turtas. Susigrąžinti juos galėtume tik sudarydami lengvatines sąlygas investuoti tėvynėje“, – įsitikinęs K. Tarvydas. Verslininkas mano, kad lietuviai tik tada rūpinsis savo tėvyne, kai bus čia investavę, sukūrę verslą. Bet tam pirmiausia reikia pakeisti valdžios požiūrį į žmogų. „Dabar visos valdžios stengiasi tik rasti, už ką žmogų nubausti, siekia įbauginti. Nesąžiningų visada bus, bet kodėl turi kentėti visi? Reikėtų, kad šalies valdžia pagaliau apverstų plokštelę ir leistų žmonėms laisvai dirbti, kiek įmanoma, sumažintų mokesčius. Nemanau, kad nukentėtų biudžetas. Net jei ir sumažėtų jo pajamos, po penkerių metų jis išloštų trigubai. Reikia mokėti prarasti, kad paskui rastum“, – tvirtina šilališkis, kurio santykius su vietine valdžia sunku nusakyti vienu žodžiu. Pirmiausia dėl to, kad jų kaip ir nėra. Nors kaime darbo vietas kuriančius verslininkus galima suskaičiuoti ant pirštų, Kęstutis sako, jog per ketvirtį amžiaus nė karto nesulaukė, kad kuris nors rajono vadovas bent paklaustų, kaip sekasi.

Kaimas – kaip po karo

„Verslo reikalai savivaldybei visai nerūpi. Neseniai dalyvavau verslininkų konferencijoje, kur Šilalės meras Jonas Gudauskas aiškino, kad jiems iš viršaus įsakyta su verslo atstovais nebendrauti. Tai ko galime laukti iš tokio mero vadovaujamos savivaldybės? Nesistebiu, kad žmonės nusivylę, net kai labai reikia pagalbos, sako, kad pas merą nėra ko eiti, vis tiek jis nieko negali. Man rodos, kaip tik meras, savivaldybės administracijos direktorius, tarybos nariai įmonių rūpesčius turėtų žinoti kaip savo penkis pirštus, nes nuo to, kaip sekasi verslui, priklauso savivaldybės biudžeto pajamų surinkimas. Jie mums turėtų pasakyti, kokia linkme eiti, kokie yra strateginiai tikslai. Bet per du dešimtmečius manęs niekada niekas net nepaklausė, kaip sekasi. Jei ir mano būtų toks požiūris į verslą, jau seniai būčiau bankrutavęs“, – iš valdžios požiūrio karčiai juokiasi K. Tarvydas. Pasak jo, Šilalės valdžia deklaruoja turizmą kaip siekį, tačiau nė piršto nepajudina, kad šis verslas būtų plėtojamas. Pernai verslininkas raštais užvertė savivaldybę, reikalaudamas, kad savininkai sutvarkytų šiukšlynu tapusius Jomantų kontoros griuvėsius. Atsimušė tarsi galva į sieną, nors kažkada kaimą puošusio pastato savininkai – ne kokie vargdieniai buvę kolūkiečiai, o pats Šilalės ūkininkų sąjungos pirmininkas, savivaldybės tarybos narys Algirdas Taroza su kompanija. „Atvažiuoja pas mane į kaimo turizmo sodybą žmonės iš viso pasaulio, kai kurie jau kelintą kartą. Stebisi, kad per dešimt metų niekas nepasikeitė, tik šiukšlynai tapo dar baisesni. Pusė pasaulio mato, kad Lietuvos kaimas vis dar gyvena kaip po karo. Taip mūsų savivaldybė reprezentuoja Lietuvą. Negi Šilalėje nėra valdžios, kuri aplaužytų ragus vienam arogantiškam ūkininkui? Jei meras negali įveikti savo išpuikusio draugo, turėtų atsisakyti posto, nes yra jo nevertas“, – piktinasi žmogus.

Renovacija – akmuo po kaklu

Neseniai jis patyrė dar vieną nuoskaudą. Nusipirkęs renovuotame daugiabutyje patalpas su rūsiu biurui, kuriame paslaugas teikia privačių miškų savininkams, verslininkas sužinojo, kad turės mokėti už rūsio renovaciją, nors jame niekas nė piršto nepajudino – nešiltino sienų, nestatė radiatorių, nekeitė nei elektros instaliacijos, nei langų. Ir antro stogo virš rūsio nėra, bet greta esančio tokio pat buto savininkas už renovaciją moka perpus mažiau nei K. Tarvydas. Atvažiavo Šilalės šilumos tinklų direktorius, visi rajono vadovai, pripažino, kad padaryta klaida: jei darbai rūsyje nevyko, plotas į renovacijos apimtį neturėtų būti įskaičiuotas. Liepė rašyti prašymą, tik atsakyti į jį taip ir nesusiruošė. Kai K. Tarvydas pradėjo ieškoti teisybės, valdininkai jam ištraukė raštą, kad komercinių patalpų savininkams renovacijos išlaidos skaičiuojamos ne pagal naudingąją buto plotą, o pagal turimų visų patalpų bendrą plotą. „Jei man būtų priskirtas ir šalia esantis stadionas, tikriausiai turėčiau mokėti ir už jį – nesvarbu, kad renovacija ten nevyko“, – piktinasi K. Tarvydas, per 17 metų turėsiantis papildomai sumokėti 10 tūkst. eurų. Beveik kiekviename nedidelio miestelio daugiabutyje yra kirpykla, parduotuvėlė ar masažo salonas ir visi jie turi kokių nors pagalbinių patalpų, dažniausiai – rūsyje. Gyventojams už rūsio renovaciją mokėti nereikia, o verslininkas – privalo. Tokia „parama“ mažų miestelių verslininkams yra kaip akmuo po kaklu.

Mūšis dar nepralaimėtas

K. Tarvydo pasididžiavimas – kaimo turizmo sodyba Jomantuose ir greta jos įkurtas etnokultūros parkas. Tai nuostabi vieta ne tik iškilmingiems pobūviams, bet ir ramiam poilsiui, kultūros renginiams, kuriuose gali apsilankyti net 5 tūkst. žiūrovų. Pailsėti sustoja ar net specialiai čia pavakaroti atvažiuoja daug žmonių: jaukiai įsitaisiusios nedidelės kompanijos smagiai leidžia laiką pavėsinėse, tvenkinyje irstosi valtelėmis, atvėsus orui susikuria laužą. Yra ir visas sporto aikštelių kompleksas. Labai dažnai išvykdami į svetimus kraštus uždarbiauti, išleistuves čia rengia emigrantai, o grįžę į Lietuvą užsuka į Jomantus pasidžiaugti nauju gyvenimu. „Sakau jiems, kad suprantu, jog reikia dirbti dėl savo šeimos, vaikų, bet turi atsiminti, kad tas galimybes užsidirbti jiems suteikė tauta – juk dar ir dabar galėjome sėdėti už geležinės sienos. Bet esame laisvi, todėl negalime būti abejingi vieni kitiems. Kovoti nereikia, tik turėkime bendrą tikslą, žinokime, ko norime“, – įsitikinęs K. Tarvydas. Verslininkas stebisi, kad Šilalės valdžia planuoja statyti tiltą per tvenkinį, bet nesvarsto, kas su rajonu bus po dešimt ar penkiasdešimt metų, jei nebeliks gyventojų. Tiltas, pasak Kęstučio, yra smulkmena, ar jį pastatysi, ar nugriausi, niekas nepasikeis, gyventi nuo to Lietuvoje geriau nebus. Reikia pasirinkti kryptį, kuria turime eiti, dėlioti sprendimus kaip šachmatus, kad išliktume. „Per 25 metus šitiek pralošėme, nebedaug liko kozirių mūsų rankose. Dar galime lošti, išlošti pavyktų, jei į ateitį žiūrėtume atsakingiau, bet pirmiausia turime susigrąžinti žmones. Galimybių tam yra. Užsienyje užsidirbę pinigų, daug kas norėtų tėvynėje kurti verslą, tad pasiūlius paramą, Europos Sąjungos ar Lietuvos valstybės finansinę pagalbą mielai imtųsi kurti darbo vietas. Mūsų žmonės labai tvarkingi ir darbštūs, bet ką padarys, jei norės savo tikslą pasiekti. Kelkim juos virš visko, nes tai didžiausias mūsų turtas, nepriklausomybės pagrindas“, – įsitikinęs K. Tarvydas. Jei valstybė nesusigrąžins emigrantų, Kęstučio nuomone, mokesčiai visą laiką tik didės, nes kuo mažiau mūsų Lietuvoje liks, tuo brangiau turėsime mokėti už gyvenimą čia. Taip pat reikėtų kuo greičiau sumažinti biurokratinį valstybės aparatą, kad inspektoriai į įmones nevažinėtų tik susirinkti baudų. Daug gabių žmonių nebeatlaikė valstybės patyčių – tą byloja skaudi verslininko patirtis: iš 17 įmonių vadovų, su kuriais tuo pačiu metu kūrė įmones, dirbti liko keturiese. Jei visi galvotų, kaip gyvens ateityje, neėstų vieni kitų.

Daiva BARTKIENĖ ŪP korespondentė