Vieniems mėsa, kitiems – bulvės, bendrai paėmus – cepelinai?

Europos Komisija (EK) paragino Lietuvą mažinti pajamų nelygybę, skurdą, socialinę atskirtį. Kaip skelbiama EK ataskaitoje, socialinė nelygybė mūsų šalyje yra viena didžiausių visoje Europos Sąjungoje (ES). Lietuvos politikai sako, kad padėtis nėra tokia bloga, ji paskutiniu metu keičiasi, nes EK remiasi sena statistika (dvejų metų senumo), o per šį laiką jie ėmėsi nemažai priemonių skurdui mažinti.

Lietuvoje skursta kas ketvirtas žmogus. Valdžia nuo pat nepriklausomybės atkūrimo beveik tris dešimtmečius daug ir gražiomis frazėmis kalba apie socialinės atskirties, skurdo mažinimą, kuria socialinį modelį, dabar – gerovės valstybę, bet savo vykdoma politika visus tuos metus į socialinį užribį sistemingai stūmė už minimalią mėnesinę algą (MMA) dirbančius žmones, daugiavaikes šeimas, neįgaliuosius, pensininkus, net ir menininkus, mokslininkus, universitetų dėstytojus.

Valdžia giriasi, kad mažėjo žmonių, gaunančių mažiau nei minimalią mėnesinę algą, o naujasis Darbo kodeksas leidžia MMA mokėti tik už nekvalifikuotą darbą. Bet ar valdžiai bent kiek įdomu, kad Darbo kodeksas šiuo atveju – tik figos lapas, pridengiantis įstatymo neįgalumą ir dalies darbdavių cinizmą? Negalėdami mokėti minimalios algos už kvalifikuotą darbą nemažai darbdavių atlyginimą „pakelia“ 1 euru ir įstatymo nepažeidžia, juk moka didesnę sumą nei MMA… Ar valdžia bent įsivaizduoja, kaip išgyventi iš minimalios (į rankas apie 396 Eur) ar 1 euru padidintos algos arba neįgaliojo pašalpos, vidutinės senjoro pensijos? Kita vertus, ką reiškia vidutinis atlyginimas, vidutinė pensija? Ar tai, kad jei valdžios, stambaus verslo atstovai, gerai apmokamų valdininkų armija valgo mėsą, o MMA ar vos šiek tiek daugiau uždirbantys tautiečiai valgo bulves, nes mėsai algos neužtenka, vidutiniškai visi valgo cepelinus?

Beveik tris dešimtmečius viena kitą keisdamos šalį valdė iš esmės dvi partijos – socialdemokratų ir konservatorių. Jos nuolat tvirtina, esą kasdien gyvename vis geriau. Tokias išvadas šios valdžios turbūt darė besigrožėdamos savo gerovės kilimu. Valdžia per savo langus matė tik savo – politinio elito, aukštų valdininkų, stambaus verslo atstovų – Lietuvą. Nors de jure socialdemokratai – kairiųjų partija, kuriai turėjo rūpėti eilinių žmonių gerovė, de facto – dešiniųjų, nes jų, kaip ir konservatorių, priimti įstatymai, teisės aktai palankesni buvo stambiam kapitalui, o ne smulkiems verslininkams, ūkininkams, viduriniajai klasei, socialiai pažeidžiamiems žmonėms. Tos kitos – žmonių Lietuvos – jie kažkaip sugebėdavo nepastebėti. Tiesa, kartais pastebėdavo, pavyzdžiui, pakeldavo pensiją 5 eurais arba minimalią algą – 30 eurų. Taip „praturtėję“, į ką galėjome investuoti šią impozantišką sumą? Į verslą, šaldytuvo turinį, kultūrinį šeimos švietimą? O gal pasekti humoro klasiko, rašytojo Jurgio Gimberio herojumi ir „baliavot šaltu veidu“? Tiesa, balius būtų buvęs itin kuklus. Už toookius pinigus išeitų buteliukas velnio lašų, užkandai – silkutė ir mišrainė. Tiek ir to baliaus…

Socialinė atskirtis visą tą laiką tik didėjo, todėl EK paskelbta ataskaita niekuo nenustebino. EK konstatavo, jog didelė dalis Lietuvos visuomenės, ypač senyvo amžiaus žmonės, neįgalieji, vaikai, šeimos ne iš visų narių ir bedarbiai yra skurdo ir socialinės atskirties rizikoje. EK ragina Lietuvą mažinti pajamų nelygybę, skurdą ir socialinę atskirtį, gerinant mokesčių ir socialinių išmokų sistemos struktūrą. Komisija teigia, kad nelygybę Lietuvoje skatina mažos išlaidos socialinei apsaugai bei socialinių paslaugų trūkumas. 2019 m. Lietuvoje socialinei apsaugai tenkanti bendrojo vidaus produkto dalis sudarė 12,3 proc., o Europos Sąjungos vidurkis siekia 18,8 proc. Tai lemia, kad Lietuva socialinei apsaugai gali skirti mažiau lėšų.

Išsrėbti trijų dešimtmečių palikimą per pustrečių metų (tiek pirmą kartą prie šalies vairo yra dabartiniai valdantieji – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga) – sunkus uždavinys, bet tauta juos rinkdama to tikėjosi. Visgi ir dabartinė valdžia priskaldė malkų. Nors ji tvirtina, kad daug daranti skurdui bei socialinei nelygybei mažinti ir vardija nuveiktus darbus: skyrė vaiko pinigus, pradėta įgyvendinti pensijų reforma, įvykdyta mokesčių reforma, sumažinta mokestinė našta dirbantiems žmonėms, didėjo valstybės remiamų pajamų dydis, vidutinė senatvės pensija (2016 m. sausį ji siekė 255 Eur, o šių metų sausį – 344 Eur).

Visgi socialinė atskirtis nemažėja, nes algos auga sparčiau nei pensijos – šiais metais pensijos didėjo 7,5 proc., o atlyginimai – 9,5 proc. EK pažymėjo, jog Lietuvoje vienas blogiausių visoje ES pensijų naudos rodiklių ir tas santykis tarp vidutinės pensijos ir vidutinio atlyginimo, anot komisijos, tik blogės, jei nebus imtasi atitinkamų priemonių.

Toliau didėja atotrūkis tarp turtingiausiųjų ir žemutinio visuomenės sluoksnio. Penktadalio turtingiausių žmonių pajamos per ketverius metus išaugo 40 proc., o penktadalio vargingiausių žmonių pajamos – tik apie 17 proc. Mokesčių reforma palankiausia yra dideles pajamas gaunantiems žmonėms ir dar labiau didina socialinę nelygybę. Akivaizdu, kad dabartinių priemonių nepakanka ir jei nebus imtasi kompleksinių, žymiai radikalesnių, atotrūkis tik didės.

Atotrūkio mažinti nepadeda ir žemesnio rango politikai. Savivaldybės įsigudrina sutaupyti milijonus socialinei paramai skirtų lėšų. Praėjusiais metais Lietuvoje iš socialinei paramai skirtų 223,3 mln. eurų tiesiogiai skurstantiems atiteko tik 117,5 mln. Sutaupyta 105,8 mln. eurų (61,2 proc.), kurie turėjo atitekti skurstantiesiems. Matyt, vietiniai karaliukai skurdo Lietuvos taip pat nepastebi. Kai vietinei valdžiai buvo leista spręsti, kam skirti pašalpą, o kam ne, jų savivaldybėse staiga sumažėjo skurstančių, vargo prislėgtų žmonių, kuriems reikalinga valstybės parama. Gal jie galėtų su visa Lietuva pasidalyti žiniomis, kaip padarė taip, kad nebeliko skurdo, bėdų prispaustų žmonių?

Valdžia vis ramina: algos, pensijos auga, gyvenimas gerėja. „Eurostato“ duomenimis, 2018 metais darbo užmokestis Lietuvoje buvo vienas žemiausių tarp 28-ių Europos Sąjungos šalių. Mažesnis atlyginimas buvo tik Rumunijoje ir Bulgarijoje. 2019-ųjų sausį žemiausia minimali mėnesinė alga „ant popieriaus“ buvo Bulgarijoje – 286 Eur, o didžiausia – Liuksemburge (2 071 Eur). Lietuva atsidūrė dešimta nuo galo. Atrodo gražiau nei trečia nuo galo, bet padėtis iš esmės nepagerėjo – pagerėjo tik statistika, nes MMA nuo šių metų padidėjo 30 eurų iki 430, bet dėl mokesčių reformos „ant popieriaus“ ši suma pavirto 555 eurais, o į rankas tegauname 396 eurus. „Eurostato“ duomenimis, mes statistinėje lentelėje aplenkėme ir kaimynę Estiją, kurioje MMA mažesnis nei Lietuvoje – 540 eurų, tačiau estai į rankas gauna apie 516 eurų.

Klausimas „Kaip išgyventi už toookius pinigus?“ lieka retorinis. Tokius dažnai užduoda J. Gimberio humoreskų herojai. Pavyzdžiui, „Sakykim, kam vištai kiaušiniai, arba kodėl šuo uodegą vizgina? Iš tikrųjų. Nebūdamas šunim ir nepasakysi.“

EK pabrėžia, kad nors Lietuvoje vyrauja spartus ekonomikos augimas, jo poveikį jaučia ne visi šalies gyventojai. EK šiurpsta nuo skurdo, socialinės atskirties masto Lietuvoje, o mūsų politinis elitas vis kartoja mantras apie gerėjantį gyvenimą ir augančius atlyginimus. Yra, kam gerėja, bet didžiulė dalis tautos

lieka ir toliau mąstyti apie būtį ir buitį, gyventi kremtant kruopas, bulves ir makaronus ir ilsėtis visokiose alanijose, kosta bravose ir kankunuose švelniai pučiant pajūrio brizui. O iš tiesų tik patogiai įsitaisius namie ant sofutės ir pučiant gerokai pagyvenusiam oro ventiliatoriui.

Violeta GUSTAITYTĖ

ŪP korespondentė