Vieno miesto šalyje kaimą primins plastikinės avys ir vištos

Dar visai neseniai posakis „ir ko tik kaime nėra“ turėjo kitą potekstę – taip kalbėta apie visa ko kaime gausą. Siūruojantys javų laukai, pilnos ganyklos karvių, kiemai – vištų, tvartai – kiaulių. Savaime suprantama, už viso to būdavo žmogus, daug žmonių – mokykloje, sveikatos įstaigoje, verslo bendrovėje. Žemdirbys jautėsi esąs savo ūkio šeimininkas, nes galėjo įdarbinti kaimynus, išmaitinti šeimą, paremti mokesčiais valstybę. Atvertos valstybių sienos, trinktelėjusi technikos ir technologijų pažanga į pokyčių verpetą įsuko visus senojo žemyno ūkininkus ir gyvenančiuosius kaime. Antai Vokietijoje per pastarąjį dešimtmetį ūkių skaičius sumažėjo perpus. Priežastis paprasta: tam pačiam rezultatui pasiekti reikia mažiau darbuotojų, gamybos kaštai mažinami stambinant ūkius, diegiant automatizuotas sistemas. Su žemdirbyste iki šiol sieta socialinė kaimo politika paliekama diskusijoms. Net pati kaimo sąvoka Alpių ar Baltijos šalyse traktuojama skirtingai.

Lietuvos kaimas, žvelgiant istoriškai, būdavo šalies ekonomikos ir politinės nepriklausomybės donoras. Šiandien kaimas gyvena pagal pačių pasirašytas Europos Sąjungos (ES) bendrosios žemės ūkio politikos nuostatas, kai visas dėmesys skiriamas žmonių sukurtų taisyklių laikytis, o ne laikant prioritetu rezultatus. Prieš gerą dešimtmetį už atitinkamas Briuselio išmokas vyresnio amžiaus kaimo gyventojai atsisakė gamybos (privalėjo parduoti karves). Vėliau šernai į Lietuvą įnešė kiaulių maro užkratą. Nors didžiausių nuostolių patyrė komerciniai ūkiai, valstybės prievaizdai užsimojo prieš kaimiečius, savo tvarteliuose laikančius po vieną kitą penimę. Vėl mosikuojama tikromis ar menamomis Briuselio direktyvomis.

„Kaip aš galiu investuoti į gamybos plėtrą, jeigu nežinau, ką nutars politikai“, – kalba vokiečių ūkininkas. Po šitais jo žodžiais pasirašo ir kolega lietuvis. Nežinia ir situacija pasinaudojusieji verslininkai su prekybininkais skatina smulkiuosius ir mažažemius ūkininkus atsisakyti verslo, jaunimą – rinktis miestą ar emigraciją. Vietos politikai orientuoja žemės ūkio produkcijos gamintojus stambinti ūkius, kooperuotis. Teoriškai taip būtų kuriama darbo vietų, dėl produkcijos kainų vyktų realių derybų. Socialinis kaimo klimatas, deja, toliau eitų erozijos keliu. Vienaip moralinė gyvastis palaikoma šeimos ūkyje, kitokius santykius kuria darbdavio ir samdinio priklausomybė vienam nuo kito.

„Mes nevaldome savo sukurtų gėrybių“, – sako žinomas ūkininkas. Ir jam, ir jo verslo partneriui kainą nustato prekybininkas, turintis nedeklaruojamos įtakos politikams. Dabar jau ne kaimas maitina miestą, o atvirkščiai – kaimietis važiuoja į miestą pirkti pieno, kiaušinių, duonos, netgi daržovių. Neseniai norą stoti į Lietuvos pieno gamintojų asociaciją pareiškė švedų ūkininkas, įsigijęs stambią karvių fermą Žemaitijoje. Labai garsiai šaukėme ir netgi parašus rinkome prieš užsieniečių invaziją, tačiau pastarieji prisipirkę ne tik fermų, bet ir bendrovių su dideliais žemės plotais. Mūsų rezignacija dėl agrarinio sektoriaus ateities ir prasmės gyventi kaime jiems tik į naudą.

Pastaruoju metu šalies politikų dėmesys koncentruojamas į miestų gyventojus. Juos galima pamaloninti įvairiomis mokesčių lengvatomis, prekybos centrų nuolaidomis ir pan. Į susitikimą atėję kaimiečiai valdžiai žarstys priekaištus ir reikalavimus. Miestiečiai – tik paplos, dar padėkos už kavą. Laiko svarstyklės rodo prarandamą kaimą. Dėl tikrų ar tariamų ES direktyvų aplinkosaugininkai reikalauja iš kiaulių bei karvių fermų ir vištidžių neskleisti blogų kvapų, apmokestina iš nuosavų ūkininkų šulinių karvėms gerti naudojamą vandenį, liepia saugoti pelkes, retus paukštelius ir varles. Lietaus vanduo dar neapmokestintas, bet juo galvijų girdyti negalima. Biurokratinių reikalavimų paketas kasmet didėja. Belgų ar olandų ūkininkas visiškai ramiai išlaisto tvartų srutas šalia gyvenvietės, nes ten jo pievos. Lietuvis stabdomas dar nė neišvažiavęs iš karvių fermos kiemo. Dėl įvairiausių žemės ūkio gamybos apribojimų maisto produktų savikaina auga, parduotuvėse ūkininko dalis iš bendros produkto kainos sudaro 20 proc., nors vartotojui aiškinama, kad žemdirbys kalčiausias dėl kylančių pieno, duonos, mėsos kainų. Valgytojų aistras dar pakaitina oficialūs pranešimai apie kaimui ir žemės ūkiui kasmet skiriamus šimtus milijonų eurų. Kai į vieną krūvą sudedamos viešosios žinios apie socialinę kaimo struktūrą, nuogirdos apie stambiųjų ūkininkų milijonus ir žemdirbių protestus Briuselyje, mišinys tampa sprogstamasis. Štai kur visų mūsų valstybės nelaimių šaknys.

Laiku išbėgęs kaimo jaunimas lygina darbo ir gyvenimo kokybę Jungtinėje Karalystėje (JK), Ispanijoje ar Norvegijoje ir Lietuvoje. Tėvynėje lieka mylimi tėvai, artimieji, tačiau dauguma bendraklasių čia pat JK. Kokios darbo sąlygos lauktų namuose? Net užsienio universitetus baigusiems, mokslą kuriantiems jaunuoliams Lietuvoje pasiūloma minimali alga.

Buvę ūkininkai, šiandienos politikai, virkauja dėl į užmarštį nukeliavusių linų, galudienių cukrinių runkelių, išvežamų kiaulių, nuostoliais grįstų pieno ūkių. Linų lietuvis atsisakė, nes ES nebuvo numačiusi išmokų. Panaši situacija prognozuojama ir kituose sektoriuose. Jeigu britai tikrai išeis ir išsineš savo milijardus, ES prasidės bado dieta. Jau šiandien Briuselio biurokratai svarsto, kam labiau reikia finansinės paramos: žemdirbiams ar pabėgėliams. Berlyno sienos neatstatysime. Kiekviena šalis turi savo specifiką, vieni moka gyventi taupiai, kiti švaisto lengvai gaunamas lėšas į kairę ir dešinę. Vokiečiai investuoja į agrarinį sektorių, vengrai – į tvoras nuo imigrantų. Tas pats Briuselis Lietuvą vadina vieno miesto šalimi. Ateityje šis kalambūras gali tapti rimtas argumentas apkarpyti agrarines ES išmokas arba suvis jas atiduoti miestų oro filtrams įrengti. Lietuvos urbanizacijos lygis šiandien siekia 67 proc., o ES šalių vidurkis – 55 proc. Laimės svetur jau ieško daugiau nei milijonas Lietuvos žmonių. Užpernai išvyko 48 tūkstančiai, pernai – 32 tūkstančiai. Statistiniai duomenys ypač negailestingi regionams. Per praėjusius metus Panevėžio miestas ir rajonas prarado 2 233 gyventojus, Kelmė – 846, Šilutė – 833, Vilkaviškis – 913, Pasvalys – 702, Rokiškis – 788, Šakiai – 716, Biržai – 722. Kaimo vietovių netektis kompensavo miestai: Vilnių papildė 2 885 gyventojai, Klaipėdą – 2 163. Pasipildė ir kurortinės vietovės: į Neringą atvyko 205 gyventojai, Palangą – 99.

Kažin ar poilsio industrija atgaivintų kaimą, nors kurortų statuso siekia vis daugiau šalies savivaldybių. Kas pamaitins poilsiautojus, kas primins apie agrarinę kaimo kilmę? Su žaliuojančių laukų plynėmis konkuruos asfaltuoti keliai, trinkelėmis išklotos nelietuviško stiliaus sodybos ir vejoje išrikiuotos Kinijoje pagamintos plastikinės karvės, kiaulės, avys ir vištos.

Justinas ADOMAITIS
ŪP korespondentas