Vladas Bagdonas: Man reikia jūsų

 Gintarė VALUCKYTĖ

Snieguotą žiemos vakarą Baisogalos dvaro menėje (Radviliškio r.) skamba aktoriaus Vlado Bagdono su niekuo nesupainiojamas balsas. Jaukiame koncerte jis nuoširdžiai dalijasi mintimis, gaivina gausiai susirinkusiųjų jausmus dainomis ir atvirauja: „Ko man reikia Baisogaloj? Man reikia jūsų!“

Ne koncertuoti – mitinguoti
„Sekmadienis, jau po mišių, galima. Ne koncertuoti atėjau, o mitinguoti! – išgirdę sodrų balsą nuščiūva žiūrovai. – Kodėl? Ko neužtenka, kad ir man? Jau dvejus su puse metų esu pensijoje, jos gaunu tūkstantį litų. Ir ko man reikia Baisogaloj? Aš sakau: man reikia jūsų! Juk galėčiau sėdėti ir žiūrėti televizorių, čiulpti kopūsto lapą ar krimsti sausainį „Gaidelis“. Nužvelgti savo gyvenimą, apmąstyti. Bet esu čia! Iš Sankt Peterburgo atvykau traukiniu. Traukinys nešildomas, guli ant gultų… Bet toks jau artisto gyvenimas.“
Pastaruoju metu Vladas Bagdonas mažiausiai dirba Lietuvoje: „Daug kas iš mūsų tapo svečiais tėvynėje, tačiau aš džiaugiuosi, kad bent dirbu pagal specialybę, o ne akmenis kiloju“, daugiausia bendrauja su rusų žurnalistais. Jie dažnai klausia: kas artimiau – kinas, teatras ar dainavimas? „Esu nusifilmavęs 30 filmų, bet esu tik vieno artistas (2012 metais Šanchajaus kino filmų festivalyje už pagrindinį vaidmenį filme „Dirigentas“ išrinktas geriausiu aktoriumi). Esu sudainavęs 60 dainelių, bet esu tik dviejų dainininkas, nes jūs jas girdėjote ir žinote. Teatre labai daug nuveikta – karjera nusisekusi. Esu daugelio vaidmenų artistas“, – paprastai atsako aktorius.
Suskamba viena žinomiausių dainų – „Mano senai mokyklai“. V. Bagdono balsas hipnotizuoja, ne vienas klausosi užmerktomis akimis. Svečias atvirauja, kad dabar dainų kūryba neužima daug laiko. Nemažai vakarų prabėga skaitant literatūriniuose vakaruose. V. Bagdonas pasidžiaugia keliavęs su didžiais Lietuvos rašytojais – Juozu Baltušiu, Vytautu Petkevičiumi, Justinu Marcinkevičiumi: „Man pakliūdavo būti su kalbos dovaną turinčiais žmonėmis.“

Stiprūs jausmai – per paprastas dainas
Pasidėjęs gitarą, dainininkas tarp žiūrovų susiranda jaunuolių akis ir prabyla poeto Albino Žukausko eilėmis: „…o jums dar ilgai reikės gyventi.“ Skaito ir kitų poetų kūrybą. Dar šiek tiek pasakojimų apie savo gyvenimą. Tarp jų – ir komiškos istorijos apie sūnaus studijas Škotijoje, nes jos vis nusikelia į naktinių klubų triukšmą.
Aktorius rimtį menėje meistriškai keičia iš širdies gelmių sklindančiu juoku. „Mesčiau viską – Rusiją, teatrą, Muzikos akademiją, kur turiu etatą… Važiuoju Panevėžio plentu, matau: kabo šluotos, vantos. Šluotas, vantas rišti? Krepšius pinti? Vyteles vaikų užpakaliukams? Bet vaikų teisės užpuls. Todėl važiuoju ten. Todėl važiuoju į Baisogalą, Kauną. Man visai pinigų nereikia. Man reikia išlikti savimi“, – vėl juoką su rimtimi supina aktorius.
Jam keisčiausia, kad visą gyvenimą dirbi ir staiga gauni dokumentą, kuriame parašyta „Pensininko pažymėjimas“: „Net paslėpiau tą kortelę, nes jaučiuosi kitaip negu ten parašyta.“
Dainos labai paprastos. Ir visai nesvarbu, kiek akordų – pirmoji jo daina buvo tik iš trijų. Jis primena, kad Rusijos žvaigždė Ala Pugačiova trijų akordų dainą „Milijonas raudonų rožių“ vadino nesąmone, nors vėliau šis kūrinys ją „iškėlė į tokius padebesius, kad aukščiau ir būti negali.“ O Vladas Bagdonas trijų akordų dainas dainavo dar iki jos.
Susitikimas trunka tik valandą, tačiau scenos meistrui pakanka laiko sukelti stiprių jausmų bangas. Paskutinė daina tvinksi džiaugsmu: „Kaip gera gyvent, gyventi gražu, o ypač gražu gyvent pamažu, žiūri sau pro langą, plutelę kramtai ir daug keistenybių pro langą matai…“
Vladas Bagdonas dalija autografus pasiilgusiems gerbėjams ir grįžta į menę pašnekesio su žurnalistais.

„Nesu patogus artistas“
Sakėte, kad esate pensininkas, nusipirkote butą. Turite namus, daug pasiekėte, bet vis keliaujate…
Man jau reikėtų važinėti po užsienius ir sėdėti su amerikiečių pensininkais geruose viešbučiuose. Vaikščioti po gražiausius miestus, apžiūrinėti apylinkes ir jų puošmenas. Deja, esu dar dirbantis pensininkas.

Kokie dabar Jūsų darbai?
Mažiausiai dirbu Lietuvoje. Trečdalį etato turiu Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje. Dar dirbu dvejuose Rusijos teatruose. Vieną vaidmenį turiu Sankt Peterburgo teatre „Baltijskij Dom“ ir porą – Akademiniame Maskvos „Mossoveto“ teatre, kur važiuosiu ruoštis trečiai premjerai. Jaunas režisierius statys Vladimiro Nabokovo romaną „Mašenka“. Rusų klasika. Man tenka pagyvenusio poeto vaidmuo.
Turiu nemažai ir teatrinių, ir kinematografinių pasiūlymų. Šiemet per vieną mėnesį nusifilmavau trijuose rusiškuose filmuose. Vienas jų – fantastinis. Kituose filmuose yra nedideli, bet įdomūs epizodai. Šiaip darbo pakanka, tik kelionės varginančios. Traukinys iš Sankt Peterburgo į Vilnių yra tiesiog neįmanomas važinėti, bet mano organizmas jau įprato. Į Maskvą dažniausiai skrendu lėktuvu.

Esate sakęs, kad prieš daugelį metų lietuviškas kinas Jums neturėjo ko pasiūlyti, tik pakaruoklio vaidmenį. Kodėl iki šiol jis nieko nesiūlo?
Aš nesu patogus artistas kinematografijai. Nė mano fizionomija kažkuo ypatinga… Kita vertus, nesu pažįstamas režisieriams, kurie dabar kuria kiną. Be to, gal jie mano, kad aš labai brangus, nes Rusijoje filmuojuosi. O Rusijos artistai gana brangūs. Lietuvoje kinas kuriamas už grašius, kartais artistai net veltui filmuojasi. Ne vienas toks pavyzdys.
Filmas „Kolekcionierė“ buvo sukurtas beveik be pinigų ir pripažintas geriausiu lietuvišku filmu. Jis visas kainavo 50 tūkstančių litų. Mažiau nei kokia nebloga mašina. Turiu Rusijoje agentę, kuri man pateikia scenarijus. Ji renka su išmanymu ir mano skoniui tinka. Aš nelendu į bet ką – serialuose manęs nematyti. „Dirigentas“ – filmas, kuriuo galiu remtis kaip vizitine kortele. Dauguma Rusijos kinematografų, teatro darbuotojų šį filmą matė ir apie mane susidarė pozityvią nuomonę.

Jei nesate patogus aktorius, tai kokiems vaidmenims tinkate?
Man jau nemažai metų. Apie didelį pasirinkimą nelabai galiu kalbėti. Mano charakteris toks, kad tinku filmams apie rimtus dalykus, ne komedijoms. Filmas, kurį pastatė Pavelas Lunginas („Dirigentas“), yra apie kaltę ir atleidimą. Apie žmogaus jausmus, kurie svarbūs. Apskritai turėčiau vaidinti labai rimtus vaidmenis, santūrius charakterius. Tokius man ir siūlo.

Atrodo, kad Vladas Bagdonas ypač rimtas, mąslus. Bet šiandien Jūs koncertavote ir žmonės juokėsi. Ir juokas gali būti rimtas?
Autoriai, kuriais aš remiuosi, nebanalūs. Albino Žukausko poezija įdomi ir stipri. Kuriu įvairius tekstus. Situacijos, apie kurias šneku, žmonėms yra pažįstamos. Pažįstamumo aš labiausiai ir noriu – kalbėti ne vien apie saulę po pasauliu arba pasaulį po saule, bet ir apie rimtus dalykus. Galbūt su ironija, galbūt šiek tiek savitai, ne viską taip rimtai, mąsliai, bet kad atsirastų vietos klausančiam, žiūrinčiam žmogui nusišypsoti, nusijuokti. Mano tikslas ne tas, kad visi susėdę staiga stulpais pavirstų nuo rimtumo.

Vadinasi, liūdesiui reikia džiaugsmo, o komedijai – dramos?
Jie vienas kitą papildo. Čia mūsų gyvenimo niuansai. Jei rimtu veidu gyvensi, tikrai ilgai nepragyvensi.
 
IMG_2061_cmykKeliavote su Lietuvos rašytojais – Juozu Baltušiu, Vytautu Petkevičiumi, Justinu Marcinkevičiumi. Ko iš jų išmokote?
Jie visada visiems buvo labai įdomūs, nuoseklūs savo mąstymu ir labai mylintys publiką. Visi buvo linksmų plaučių, talentingi. Paliko didelį pėdsaką mūsų kultūrinėje erdvėje. Buvau jaunesnis už juos visus. Kaip aktoriui buvo smalsu žiūrėti, kaip jie kalba. Yra rašytojų, kurie iš baimės su publika bendrauja kaip mokslininkai. Jie bijo žiūrovų, bijo skaitytojų. Mėgina kalbėti taip, kad būtų taisyklinga ir, neduok Dieve, žiūrovai įsižeis, negera pagalvos apie jį ar apie save. O tie rašytojai buvo absoliučiai laisvi ir kiekvienoje situacijoje organiški. Man to organiškumo ir reikėjo, aš esu artistas, kuris jo siekia. Teatro scenoje tai man irgi padėjo. Iš jų mokiausi būti savimi.

Kas jauną žmogų verčia pasirinkti aktoriaus kelią?
Kad žinočiau… Aš taip pat nemaniau būti artistas. Atsitiktinumas lėmė, kad juo tapau. Dar didesnis atsitiktinumas, kad visą gyvenimą ir dirbau šitoje sferoje. Ir gana sėkmingai. Be abejo, yra iš anksto nusiteikusių žmonių, kurie eina mokytis norėdami tapti artistais ir jais tampa. Bet ateina ir tokių, kurie visiškai neturi supratimo. Mano mokymosi laikais galiojo tokia taisyklė: jei žmogus turi nors kokį suvokimą apie vaidybą, jis neprileidžiamas prie stojamųjų egzaminų. Visiems buvo reikalingas žmogus iš kaimo – tikras, natūralus kaip geras molis, kurį gali minkyti. Miestiečiai būdavo sugadinti, o jei dar saviveikloje vaidinę… Dabar nuostatos pakitusios ir žiūrima į bendrus dalykus: į akis – ar jos spindi, ar trykšta noru mokytis aktorystės, nes tai nelengva profesija.

Esate dainuojamosios poezijos atlikėjas. Ko mieliausiai klausote iš Lietuvos bardų?
Kolegos Kosto Smorigino. Jis – jau žinomas bardas, išleidęs ne vieną kompaktinę plokštelę. Prie širdies tikrieji bardai, kurie kuria žodžius ir muzikuoja, kiek mokėdami. Tai truputėlį nuoširdžiau negu muzikantų sudainuoti poetų tekstai – „uždėti“ muziką ant teksto nėra sudėtingiausias dalykas. Rusijos, Lietuvos ar kiti bardai groja nesudėtingai. Kita vertus, jei muzikantas sugeba perduoti poeto nuotaiką ir pridėti savo – išeina stereo. Kostas Smoriginas tuo pasižymi.

O laikrodis ant Jūsų rankos – iš Šanchajaus kino filmų festivalio?
Taip. Labai prabangus, auksinis. Vienoje pusėje – ciferblatas, kitoje – festivalio ženklas. Proginis laikrodis – jų yra tik keletas. Gamintojas „Jaeger-LeCoultre“. Man smagu. Filmas, kuriame praktiškai pirmą sykį gyvenime vaidinau pagrindinį vaidmenį, iš karto iškeliavo į Šanchajų ir gavo ten pagrindinį prizą. Tai rimtas tarptautinis festivalis. Vertinimo komisija buvo labai solidi – žymūs aktoriai, režisieriai iš Amerikos, Prancūzijos, Pietų Korėjos, Vengrijos. Esu vaidinęs įdomių režisierių filmuose, bet tai būdavo smulkūs epizodai.

Pradėjote vakarą nuo klausimo: ko dar trūksta? Pinigų, sakėte, nereikia. O kokio vaidmens
dar norėtumėte? 
 
Labai seniai turiu vieną svajonę. Yra tokia austrų dramaturgo Thomo Bernhardo pjesė „Minetti“. Parašyta prieš dvidešimt ar daugiau metų. Tai monospektaklis, bet niekas jo nestato nei Lietuvoje, nei Rusijoje. Vieną pjesės variantą mačiau Brazilijoje, vaidino prancūzų aktorius, bet prastai. Tik apie šį vaidmenį aš ir galvoju. Tai, ką man siūlo dabar, ir kas manęs laukia artimiausioje ateityje, nėra mano svajonė. Duoklę atiduosiu tiems žmonėms, kurie man ją pasiūlys.

Alvydo JANUŠEVIČIAUS nuotraukos

seimininke Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.