Vyriškas kačių švelnumas

Stambūs, dideli ir grakštūs Meino meškėnai negali nesudominti kačių mylėtojų. Jų žavesiui neatsispyrė ir Genadijus Movinas, visą laiką ir dėmesį skiriantis šios veislės gyvūnams: namie jis laiko 12 suaugusių kačių.

Stipruoliai su liūto galva
G. Movino namuose Neveronyse, Kauno rajone, laisvai vaikštinėja tik po vieną Meino meškėną. „Turiu penkis katinus, jų negaliu išleisti iš voljerų vienu metu, nes pradeda peštis. Šie katinai labai stiprūs – jie nesidrasko, o kanda. Neseniai buvau pamiršęs užrakinti voljerą, katinas atidarė dureles ir pradėjo kautis su kitu patinu. Jie turi išsiaiškinti, kokią vietą užima hierarchijoje. Grįžęs namo radau silpnesnį katiną su perkąsta koja, susigūžusį voljero kamputyje“, – pasakoja Genadijus.
Meino meškėnų galva stambi kaip liūto, o žandikauliai labai stiprūs. G. Movinas sako, kad lengviau suvaldyti šunį negu įniršusį Meino meškėną. Kartą lauke buvo trys katinai – Genadijus laiku pastebėjo, kad vienas supyko ir ruošiasi pulti. Kačių veisėjas vos spėjo paimti ant rankų silpnesnį katiną ir atsukęs nugarą atlaikė stiprų lyderio smūgį.
Kad Meino meškėnai turi daug jėgos, nesunku įsitikinti. Išleistas pasivaikščioti baltos spalvos Arktikas panoro pasikasyti į metalinę lauko kėdę. Baksnodamas galva, katinas kėdę stumdė kaip žaisliuką. Kol Arktikas vaikštinėjo lauke, į kambarį buvo išleistas jo „anūkas“ – juodos spalvos Neronas. Ne tik senelis, bet ir jo tėvas yra baltos spalvos. Iš jų Neronas paveldėjo ilgą baltą ūsą. „Anksčiau jis turėjo du baltus ūsus. Kai per parodas juos pamatydavo teisėjai, likdavo sužavėti. Vėliau vieną ūsą Neronas pametė. Buvo ataugęs, bet vėl iškrito. Dabar turi tik vieną“, – šypsosi Genadijus.
Šios didelės ir stambios katės prisitaikiusios gyventi atšiauriomis Šiaurės Amerikos klimato sąlygomis. Jų letenėles dengia minkštas kailiukas, todėl katėms nešalta vaikščioti ant sniego. Jas mėgo fermeriai, nes Meino meškėnai – geri medžiotojai, saugojo ūkius nuo graužikų. G. Movinas negali patvirtinti, kad Meino meškėnai gaudo peles, nes tokių kenkėjų jo namuose paprasčiausiai nėra. Tačiau sodą nuolat niokojo kurmiai, su kuriais kelerius metus nesėkmingai kovojo namų šeimininkas. Jis sako, kad kurmiai apsiramino tik tada, kai į lauką išleidžiami katinai pradėjo tikrinti kiekvieną kurmiarausį.
Gražūs ir protingi
Meino meškėnai yra stambūs, patinai vidutiniškai sveria 8–12 kg, o patelės – 6–9 kg. G. Movinas turėjo labai stambų patiną, bet jis nesidomėjo katėmis, todėl veislynui netiko. „Jis ne į kates žiūrėdavo, o skraidančias bites gainiodavo, buvo tikras gamtininkas“, – juokiasi Genadijus. Katinas rado kitus šeimininkus, gyvena Alytuje, dalyvauja parodose, sveria 15 kg. Jo šeimininkai skundėsi, kad katinas turi nepasotinamą apetitą…
Meino meškėnų kailis minkštas, švelnus, plauko ilgis – 8–12 cm. Jam reikia daug priežiūros – tokios katės savininkams teks susitaikyti, kad ant minkštų baldų, kilimo, net drabužių bus prilipę plaukų. Rekomenduojama du kartus per savaitę kailį šukuoti. G. Movinas prieš parodą Meino meškėnus išmaudo – iš pradžių kailį ištepa specialia pasta, kad neliktų riebalų, tik tada plauna šampūnu. Taip paruoštas kailis būna purus ir žvilgantis.
Meino meškėnai ne tik stiprūs, gražūs, bet ir protingi. „Ateina šaukiamas vardu, žinoma, ne iš karto, juk katinas ne šuo, jis elgiasi oriai, kad nenukentėtų jo autoritetas“, – pasakoja Genadijus. Meino meškėnai puikiai sutaria su mažais vaikais ir kitais gyvūnais, yra geranoriški ir nekerštingi. Žinoma, pasitaiko ir nervingų katinų. Kartą per parodą vienas katinas skaudžiai apdraskė teisėją, žaizdas teko net siūti. Toks agresyvus gyvūnas diskvalifikuojamas. G. Movinas atskleidžia paslaptį, kodėl Meino meškėnai per parodas būna ramūs, karingai nereaguoja į kitus patinus – jiems duoda raminamųjų vaistų.
Pašalinių į veislyną neįleidžia
G. Movino namuose girdėti, kaip miauksi katės. Nuo vasario vidurio iki birželio pradžios tęsiasi kačių vaisinimosi laikas, jos ieško partnerių. Pavasarį ir patinai pradeda rėkti garsiai, lyg vilkolakiai. Antrą kartą kačių vaisinimosi laikas prasideda rudenį ir tęsiasi iki gruodžio. Reikia didelės veisėjo patirties, kad suvaldytų gyvūnų įprotį ženklinti teritoriją. „Jeigu jie taip darytų, namuose būtų toks nemalonus kvapas, kad negalėtum gyventi“, – juokiasi Genadijus.
G. Movino įkurtas Meino meškėnų veislynas pelnė ne vieną apdovanojimą, atitinka tarptautinius reikalavimus, jame laikomasi higienos ir saugumo standartų. Genadijus sako, kad svetimi žmonės į patalpas, kur auginamos katės, neįleidžiami. Katinus po vieną atneša, paleidžia pasivaikščioti po svetainę, net sodą, gyvūną galima ir paglostyti. Tačiau bet koks kontaktas su katėmis, kurios turi jauniklių, draudžiamas. Dabar veislyne yra 18 jauniklių nuo kelių mėnesių iki kelių savaičių amžiaus.
Iš šio veislyno jauniklių išvežta į Rusiją, Baltarusiją, Latviją, Angliją, Olandiją, Suomiją, Šveicariją, net Malaiziją. Vengiant kraujomaišos katinai veisti irgi perkami užsienyje. Įsigyti etaloną atitinkančią katę –
didelė veisėjo sėkmė. Viena šešerių metų katė, atvežta iš Varšuvos, dalyvavo pasaulinėje parodoje Poznanėje, pripažinta viena iš geriausių kačių. Jos kačiukai tapo nugalėtojais tarptautinėse kačių parodose.

Įdomūs faktai:

  • Šios kačių veislės populiarumas smarkiai padidėjo nuo 1950 metų, kai buvo įsteigtas Meino meškėnų klubas, kurio vadovai – Alta Smith ir Ruby Dyer.
  • Meino meškėnai yra vienos populiariausių namuose auginamų kačių.
  • Į Gineso rekordų knygą 2006 metais buvo įrašytas ilgiausias šios veislės atstovas, kastruotas katinas Verismo Leonetti Reserve Red, kurio ilgis nuo nosies iki uodegos galo siekė 120 cm, o svoris – 16 kg.

Dėl ko mėgsta?  

  • Meino meškėnai – unikalios katės. Jos žavi intelektu, meilumu, nepriklausomybe, grožiu ir dydžiu.
  • Meino meškėnai labai lojalūs, draugiški ir neįkyrūs. Jie atsargiai elgiasi su nepažįstamais, tačiau puikiai sutaria su vaikais, kitomis katėmis ir netgi su kitais gyvūnais.
  • Jie – kaip trejų metų vaikai: smalsūs, žavūs, be jokios sąžinės graužaties. Kartais namuose sukelia visišką chaosą.
  • Meino meškėnai labai lengvai treniruojami, nes yra be galo protingi. Juos lengva išmokyti vaikščioti su pavadėliu.
  • Jie retai miaukia, dažniau murkia, skleidžia švelnius, cypsėjimą ir čiulbesį primenančius garsus.

Ritos Šemelytės tekstas
Laimučio Brundzos nuotraukos