Žydrūnės linkėjimai kvepia vasaros aromatu

Žydrūnė Leonaitė žolynais susidomėjo pradėjusi sveikuolišką gyvenimą.

Žvarbios žiemos vakarą maloniai sušildo žolelių arbata, skleidžianti jaukų vasaros prisiminimų aromatą. Kvapios žolelių arbatos gėrimas – tai ypatingas žolininkės Žydrūnės Leonaitės ritualas, tarsi meditacija su geromis, ramiomis mintimis, svajonėmis ir linkėjimais pirmiausia pačiai sau. Būtent taip ji rekomenduoja mėgautis šiuo paslaptingu gėrimu, kuriame slypi tiek daug puikių savybių. Žydrūnės gyvenime domėjimasis žolynais atsirado prieš 20 metų, kai tapo sveikuole, o kurti žolelių arbatas ji pradėjo prieš trejus metus, žinių įgijusi iš žinomo vaistininko ir žolininko Virgilijaus Skirkevičiaus. Tikroji Žydrūnės profesija – fotografė, tačiau ji yra ir Suvalkijos krašto ūkininkė. Žolelės – jos pomėgis, kuriame atranda ne tik daug įdomios informacijos, bet ir lašelį magijos. 

Žolelių arbata vaikystės prisiminimuose
Įvairūs žolynai, gėlės, pasak Žydrūnės, kažkada buvo mamos stichija. Mėgautis žolelių arbata šeimoje buvo įprasta. Mama savo gėlynuose visada augino labai daug įvairių gėlių, augaliukų, kaip vėliau Žydrūnė suprato, daugiau kaip pusė jų buvo vaistažolės. Pati ji vaikystėje labai mėgo laigyti po pievas ir rinkti lauko gėlių puokštes. Užaugusi pasirinko menišką profesiją – fotografiją. Deja, šiandien savo profesionalų fotoaparatą padėjusi į šoną.
„Neturiu fotografijai nei laiko, nei didelio ūpo. Dabar kone kiek­vienas paprasčiausiu telefonu fotografuoja – tai jau tapo daugelio kasdieniu užsiėmimu. Man ši sfera ypatinga, į kurią žiūriu labai rimtai, tad bet kaip ir bet ką daryti nenoriu. Beje, esu ir ūkininkė, turiu Trakiškių kaime ūkį, auginu apie 2 ha braškių ir tai mano pagrindinis verslas jau apie 18 metų. Kad galėčiau investuoti į savą braškyną Lietuvoje, teko tam užsidirbti užsienyje – reikėjo ne tik daigų, bet ir technikos. Dirbau Anglijoje, Airijoje, Islandijoje. Darbui užsienyje išnaudodavau laiką, kai savame ūkyje būdavo baigti darbai. Kai į užsienį vykdavau, pusę lagamino prisikraudavau visokių žolelių. Jei pritrūkdavau, tėvai jų atsiųsdavo, nes aš kavos negeriu, tik žolelių arbatą“, – pasakojo Žydrūnė.
Savo gyvenime Žydrė puoselėjo didelį norą nuvykti į sveikuolių mokyklą Palangoje, kuriai vadovavo Dainius Kepenis. Šiai svajonei išsipildžius bei ten įgijus nemažai žinių, anot jos, tai nulėmė didelį gyvenimo perversmą.

Įdomiam užsiėmimui paskatino draugai
Kai pati pradėjo žoleles auginti, daugiausia jos buvo aromatinės. Surišusi maišelius kvapiųjų žolelių dovanodavo draugams. Mėgdavo ir žydinčiomis vaistažolių puokštėmis bičiulius pradžiuginti. O žolelių arbatėles maišydavo orientuodamasi labiau į skonines jų savybes nei į poveikį organizmui. Draugai Žydrūnę paragino labiau pasigilinti į žolelių savybes ir daryti įvairias žolelių arbatas bei dalyvauti mugėse. Pamėginusi suprato, kad tai gana įdomu. Trečius metus tai yra vienas iš Žydrūnės mėgstamų užsiėmimų, tačiau kol kas netapo pragyvenimo šaltiniu.
„Yra mano arbatėlių, kurioms žoleles surenku dėl gero skonio, yra tokių, kurios atlieka ir sveikatinimo funkciją. Tačiau reikia suprasti, kad arbata nėra vaistas. Gydymo prioritetą teikiu daktarams, aš tuo neužsiimu. Apie žolelių paslaptis, jų galias žinių semiuosi iš žinomo Lietuvos žolininko Virgilijaus Skirkevičiaus. Esu gavusi jo mokymo diplomą, nuolat lankausi jo rengiamuose seminaruose. Jis suteikia visokeriopų žinių, ir ne tik apie žoleles. Labai vertinu bendravimą su šiuo žmogumi. Žoleles savo arbatoms renku daugiausia Suvalkijos laukuose, kai kurias užsiauginu pati, bet tenka ir pelkėse paklampoti, miškus, laukus išvaikščioti augaliukų beieškant. Turiu ir bičiulių, ekologinių ūkių šeimininkų, ten prisiskinu serbentų lapų, šaltalankių, įvairiausių žolių, gėlių. Per sezoną begalę žiedelių, lapelių, stiebelių, šaknelių surenku, džiovinu, smulkinu, darau mišinius. Deja, žolelių rinkimo ir braškių nuėmimo laikas sutampa, tad tenka kaip reikiant suktis, visą giminę įtraukti, kad darbus pavyktų laiku padaryti. Prašau vienų, kad liepžiedžių priskintų, kiti gauna užduotį kai ką iš miško parvežti.
Surenkamų žolynų per sezoną susidaro apie 100 kg. Tačiau vis dar aplanko atradimo džiaugsmas, kai smagiai nustembu aptikusi nežinomą augaliuką.
Namo parsinešu ir pažįstamų, ir nepažįstamų žolelių, jas studijuoju, ieškau informacijos, kuo ypatingos. Žolelėms džiovinti turiu tam skirtą pastogę. Ypač gerai, kai yra, kur jas paskleisti, bet kai vietos pritrūksta, ir palubes ryšeliais nukabinėju. Vasarą po muges neturiu laiko važinėti, tad tik rudenį, žiemą, kartais pavasarį mugėse pasirodau ir tik savame krašte – Marijampolėje. Nežinia, kiek tas mano užsiėmimas truks. Su žolelėmis labai daug darbo, be to, viskas man malonu iki to momento, kai reikia prekiauti. Tai ne mano sritis, tam turiu prisiversti. Be to, yra ir ta įkyrioji biurokratinė pusė, daug popierizmo. O ateityje gal reikės dar ir atitinkamų pažymų, atestacijų norint visu tuo užsiimti. Kažin ar tam pasiryšiu. Geriausiai jaučiuosi tarp žolynų. Savo veikla tiesiog bandau padėti žmonėms rasti kelią į sveikesnį gyvenimą. Žmonės dabar labiau linkę rūpintis savo sveikata, ieško būdų, kaip tai padaryti nenaudojant chemijos. Tai, kas susiję su natūralumu, ekologija, dabar ant bangos. Bet visiems sakau, kad jei mėgina gydytis žolelėmis, greito rezultato nebus, reikia didelės kantrybės ir tikėjimo“, – aiškino Žydrūnė.

Arbatą ruošti ir ją gerti reikia mokėti, o visa tai daryti tik su geromis mintimis.

Arbatos sėkmę lemia ir pavadinimas
Nuo seno yra žinoma visokių prietarų apie žoleles. Vienas, kad jas reikia rinkti iki Joninių, nes paskui žolelės nustoja savo galios. Tačiau Žydrūnė tam tik iš dalies pritaria, mat nemažai žolelių pražysta vėliau. „Įprasta manyti, jog iki Joninių žolelių energetika geresnė, pasiekiama jų branda, tačiau yra ir išimčių. Svarbiausia renkant laikytis tam tikrų reikalavimų: žolelės turi būti sausos, nukritusi rasa, žolelė turi būti pražydusi, saulės nušviesta, bet ne kaitros išvarginta. Daug apie tai žino ir pasakoja V. Skirkevičius, jis dažnai remiasi ajurveda, šimtmečių patikrinta išmintimi“, – sako Žydrūnė.
Ž. Leonaitė iš įvairiausių žolelių mišinių yra sukūrusi 34 pavadinimų arbatas. Dažnas atkreipia dėmesį būtent į gražius, išradingus, šmaikščius jų pavadinimus. Juos sugalvoja pati Žydrė, kartais pasiūlo ir draugai. Kadangi žolininkai neturi teisės gydyti, tad arbatėles pagal jų poveikį pavadina su tam tikra užuomina. Pasirodo, negalima ant pakelio tiesiogiai nurodyti, nuo kokių negalavimų arbata, nebent tik žodžiu žolininkas gali paaiškinti, ką reiškia pavadinimas. Bene dažniausiai žmonės ieško arbatų nuo peršalimo, geresniam virškinimui, organizmui valyti, ramiam miegui. Kai kas ateina labai konkrečiai žinodami, ko nori, kiti tik smalsumo vedini. Dažnas prašo tiesiog skanios, kvapios arbatos, kuri sušildytų žvarbiais žiemos vakarais, o kartais arbata perkama kam nors dovanų dėl šmaikštaus pavadinimo. Žydrūnė pripažįsta, kad pavadinime išties yra dalis sėkmės ir, imdama iš eilės dailiai supakuotus arbatos pakelius, skaito pavadinimus: „Nuversk kalnus“, „Su palengvėjimu“, „Proto bokštas“, „Kalėdų burtai“, „Bacilmušė“…
Ruošdama arbatėles Žydrė stengiasi atsižvelgti į žmonių pageidavimus. Jos teigimu, žolelių mišinys yra geriau nei vienos rūšies arbata, nes žolelės vienos kitas papildo, būna geresnis poveikis. Vieną universaliausių žolelių, tinkančių bene į visas arbatas, Žydrūnė įvardija mėtą, nes ji padeda organizme išnešioti kitų žolelių savybes. Savo pagrindine patarėja ir pagalbininke ji vadina mamą: „Prie žolelių daug kruopštaus darbo, ji man šaknis nuvalo, sėklas išrenka, ragauja, ar skanu, stebi, koks vienos ar kitos arbatos poveikis.“

Arbatos gėrimas – ypatingas ritualas
Yra nemažai šalių, kur arbatos gėrimui suteikiama išskirtinė prasmė, tai yra ypatingas ritualas. Žydrūnė teigia, jog išties arbatos poveikis labai priklauso nuo to, kaip ji bus ruošiama, kaip geriama.
„Aš savo žolelių arbatas rekomenduoju ruošti taip: puodeliui arbatos dėti maždaug šaukštelį (apie 2 g) džiovintų žolelių, nereikia jų plikyti verdančiu vandeniu, o tokiu, kai prieš virimą ima virdulyje kilti burbuliukai. Arbatą geriausia plikyti į stiklinį indą, kad matytume, kaip užsipliko žolelės, kaip jos šoka savo šokį, kada nusileidžia žemyn. Užplikyta arbata turi pastovėti apie 10 min., tačiau gali ir trumpiau, nelygu, kokios žolelės joje. Kuo smulkesnė žolelė, tuo ji greičiau užplikoma. O štai šaknis iš vakaro galima užmerkti ir ryte pavirti. Visą procesą reikia stebėti su geromis mintimis. Įsipylus į puodelį arbatos, jį reikia laikyti abiejuose delnuose ir geriant sau linkėti visa ko geriausio, tada svajonės ir mintys išsipildys. Tai tokie tie arbatos stebuklai“, – šypsosi Žydrūnė.

Milda JONKIENĖ
Autorės ir Žydrūnės LEONAITĖS nuotraukos

kaimo_laikrastis Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.