Ar aukciono plaktukas išgelbėtų perspektyvius ūkius nuo išdraskymo?

Nesenai nuvilnijo žinia – netoli Kėdainių sėkmingai ūkininkavęs žmogus pardavė savo ūkį kaimyniniam Kvedarų ūkiui.  Šio sandorio suma ir priežastys viešai neskelbiamos.  Užsiminta tik tiek: jei ūkio nėra kam palikti, vienintelė išeitis nutraukti jo veiklą – parduoti.  Tačiau ūkio neišdraskius tai pavyksta ne visiems. Gal jau metas kurti perspektyvių ūkių pardavimo aukcionų sistemą?

Paskambino tik keli

Kelmės rajone ūkininkaujantis Pranas jau kuris laikas niekaip negali parduoti savo 24 karvių bandos. Pasiskelbė socialiniuose tinkluose, tačiau sulaukė tik kelių skambučių – tikrų pirkėjų iki šiol neatsirado. Atsisakyti bandos, kurioje  holšteinų ir Lietuvos žalųjų veislių karvės, jis nusprendė dėl dviejų priežasčių: netenkina pieno supirkimo kaina, susirgo melžėja, kuri turės ilgą laiką gydytis.

„Labiau – dėl melžėjos ir savo garbaus amžiaus. Man jau 68-eri. Kaime nebeįmanoma rasti darbininkų. Šią melžėją pats vežioju gana tolimą atstumą, kiekvieną rytą ir kiekvieną vakarą reikia parvežti ir vėl nuvežti į namus. Septynerius metus išdirbo ir aš jai neturiu jokių pretenzijų, džiaugiuosi, kad taip gerai dirbo. Nematau, kur būtų galima rasti kitą tokį atsakingą žmogų, o visokių pijokų tikrai nenoriu kviestis“, – aiškino Pranas, priminęs, kad ir pats jau yra atidirbęs ir sau, ir tautai.

Nuostoliai neišvengiami

Jeigu visas Prano karves koks ūkininkas pirktų arba vyktų aukcionas, jų vidutinė vienos kaina būtų apie 700 Eur, nes bandoje yra ir geresnių, ir prastesnių piendavių. Nepavykus visų parduoti iš karto, dabar jam gali tekti leisti pirkėjams atsirinkti pačias geriausias. Nuostoliai neišvengiami.

Pasidomėjus, ar neturi vaikų, kurie galėtų perimti jo ūkį, Pranas pasakojo, kad vaikai patys jį spaudžia, jog kuo greičiau baigtų žaidimą su žemės ūkiu.

„Vaikai turi kitas profesijas, gyvena miestuose, turi ten darbą ir net nemano užsiimti ūkininkavimu. Senelis buvo ūkininkas, už tai jį į Sibirą išvežė, tėvas kiek galėjo sovietmečiu  ūkininkavo ir mane to išmokė. Pradėjau ūkininkauti pats, ūkis po truputį augo ir išaugo, o dabar reikia jį kažkaip likviduoti, tik nelabai yra kaip“, – atviravo ūkininkas.

Naudingiau būtų pardavėjui

Algimantų kaimo (Raseinių r.) ekologiškų mėsos gaminių ūkio savininkė Audronė Žilienė mano, kad tokiais atvejais ūkių pardavimas aukcione būtų pats geriausias variantas. Bet tai, yra ir paties ūkininko pasirinkimas.

„Aukcionas – gera mintis, jis būtų naudingesnis pardavėjui, o ne pirkėjui. Dabar žmogus galbūt iš nevilties, nebeturėdamas jėgų ir sveikatos, sutinka, kad pirkėjas mokėtų tiek, o ne tiek.

Manau, kad  jaunimas susidomėtų aukcionais. Jiems reikia žemės, reikia gyvenimo. Jei viešai būtų skelbiami pranešimai apie parduodamus ūkius, atsirastų didesnis pirkėjų ratas. Dabar ūkį parduodantysis ir taip nusiminęs, gaila atsisakyti to, ką galbūt kūrei visą gyvenimą, o čia dar ir pirkėjas diktuoja savo sąlygas. Aukcionai būtų tikrai neblogai“, – svarsto A.Žilienė.

Pradėti ne taip paprasta

Pasak ūkio savininkės, dabar ūkininkauti pasiryžusiems jauniems žmonėms pradėti ne taip lengva. Gerai, jei tėvai turi ūkį, perims jį.  O jeigu tėvai nieko neturėjo, kas tiems jaunėms žmonėms  padės? Kaip jiems pradėti ūkininkauti? „Valstybė turėtų suteikti jauniesiems ūkininkams lengvatinius kreditus, dotacijas, kad jie būtų suinteresuoti nusipirkti  ūkį, tarkim, aukcione. Apžiūrėjęs jį būsimasis ūkio savininkas galėtų susiskaičiuoti, per kiek metų jis pajėgtų atiduoti kreditą ir pan. Jaunų žmonių energija daug ką reiškia, – įsitikinusi A.Žilie-
nė. – Mano ūkiui aukcionas negresia. 28-erių sūnus Kazimieras jau po truputį perima ir ūkį, ir buhalteriją. Dukros Jovita ir Eglė prekiauja. Mes su vyru, senukai, dar po truputį krutame. Tik bėda, kur rasti ir pasisamdyti protingų darbininkų, tada ir vargo mažiau būtų. Bet tokių rasti labai sunku. Ateina jie kaip į pirmą klasę – visko reikia mokyti.“

Ateitį sieja su jaunimu

„Dirbdama ūkininkų turgeliuose pasikalbu su žmonėmis, kurie irgi mąsto panašiai: mūsų ūkininkų karta jau nueina, nes nebeturi jėgų, nusivylusi, matydama, kaip valdininkai juos kvailina, – tęsia pasakojimą A. Žilienė.– O jaunimas visai kitomis akimis žiūri.

Dabar plėtoti ūkius būtų galima tik su jaunimo pagalba. Mes, deja,  pasenome, technologijos vystosi, su jomis nebesuspėjome. Tad valdžia turėtų atsikratyti senoviško mąstymo, kad reikia gelbėti bedarbius. Žiniasklaida rašo, kad Lietuvoje yra apie 200 tūkst. bedarbių, o darbdaviai neberanda darbininkų. Kam mėtyti pinigus tokioms didelėms pašalpoms, juk tie žmonės visai  nebenori dirbti. Geriau tas lėšas skirti tiems, kurie kuria žemės ūkio verslus, neleidžia sunykti kaimui.“

Nereikėtų išdraskyti po gabalą

 „Man asmeniškai didesnės problemos, kam perduoti ūkį, atrodo, nebus. Sūnus lyg ir sutinka tęsti mano darbus. Gali būti, kad auginti daržoves jam teks atsisakyti, nes tai labai sunkus darbas, reikia daug rankų. Valdžia vis ragina kelti darbininkams atlyginimus, o daržovių supirkimo kaina nekyla. Pernai pardavinėjome beveik už dyką – tik po 8–9 ct/kg. Valdžia neklausia, iš kur tu, ūkininke, gausi pinigų mokėti didesnius atlyginimus.

Gerai, kad pernai prikūlėme kelis šimtus tonų grūdų, viską suskaičiavome ir išmokėjome atlyginimus. Jeigu auginčiau tik grūdus, užtektų aštuonių darbuotojų.  Dabar ištisus metus – ir vasarą, ir žiemą – reikia perdirbti daržoves. Tai sunkus darbas ir ūkyje dirba daugiau nei pusšimtis darbuotojų.

Aukcionai, mano nuomone, būtų gerai – kas norėtų parduoti ūkį, lengviau tai padarytų, nereikėtų jo išdraskyti po gabalą. Būtų reali gera kaina, ne tokia, kai pats pasiūlai pirkėjui, o šis dar derasi dėl mažesnės.“– sako Girnikų kaimo (Kelmės r.) ūkininkas Algimantas Vaupšas.

Vaikai ūkininkauti nenori

Pelutavos kaimo (Kėdainių r.) ūkininkas Zigmas Ričkus mano kitaip: „Koks dar gali būti aukcionas – kiekvienas žmogus, kuris norės pirkti, susiras parduodamą ūkį. Dabar pilna perpardavinėtojų, tik  tai – slidūs reikalai. Ūkininkui gal ir neblogai būtų parduoti aukciono būdu, nemaži pinigai ateitų. O kas paskui su tuo ūkiu darysis, ne ūkininko problema.

Jau rengiu 23 metų anūką Mantrimą, kuris perims mano ūkį. Aš jau seniai pensijoje, man 71-eri. Dėl to nesikremtu. Jei visą didžiulę Amerikos valstybę valdo aštuoniasdešimtmetis, tai aš 150 karvių  galiu valdyti kuo puikiausiai.“

Užlieknių kaimo (Šilutės r.) ūkininkas Algimantas Kliučinskas abejoja, ar kas nors labai puls pirkti nuostolingus ūkius.  „Šiemet už parduotus mėsinius galvijus mokėjo dar mažiau nei pernai. Eina metai ir nematau jokių prošvaisčių. Pasamdyti nebėra ko. Darbininkų kaime užsimušęs nerasi. Sunku pasakyti, kaip bus toliau. Nebeliks manęs, nebebus ir ūkio, – sako A.Kliučinskas.–Dabar viena valdžia kalba vienaip, kita – kitaip. Nėra tikros valdžios, jeigu ji būtų, gyventume kitaip.

Vaikai nenorės perimti ūkio esant tokiai netvarkai, – mano ūkininkas. – Prisimenu, maždaug prieš dešimt metų už galvijus mokėjo po 7 litus už gyvojo svorio kilogramą. Dabar gauname po 1,55 Eur/kg ir tuo turime džiaugtis. O kiek buliui reikia pašarų, kol per trejus metus jį užaugini? Jeigu jo papildomai nešersi, tikrai neužauginsi. Panašiai ir pienininkystės ūkiuose – už litrą pieno mokėdavo po 1 litą ir 10 centų (mažiausia kaina buvo 75 centai), o dabar gaunu tik po 24 euro centus.

Niekam niekas nerūpi, atėjo ponai – prisigriebė, o jūs – kaip nors.“

Stasys BIELSKIS

123rf nuotrauka

2021-07-17