Augalininkystė – Lietuvos išsigelbėjimas?

Algimanto SNARSKIO piešinys

Išplėtota augalininkystė keliolika metų Lietuvoje buvo įvardijama kaip sektorius, kurio plėtra ir įsigalėjimas kelia gana daug problemų. Tačiau žemės ūkio viceministras Paulius Lukševičius viešai augalininkystę įvardijo kaip geriausią Lietuvos žemės ūkio sektorių, kuris kasmet generuoja apie du milijardus eurų. Anot viceministro, „papjauti vištą, kuri deda auksinius kiaušinius, lengva, tik kas bus po to“. Tad šiandien „Ūkininko patarėjas“ savo pašnekovų klausė, ar tikrai augalininkystė Lietuvai gali tapti išsigelbėjimu.

Radviliškio r. ŽŪB „Gražionių bekonas“ direktorius Edmundas ADOMAVIČIUS: „Klausimas hamletiškas. Augalininkystės pagrindas – grūdai. Jau pasiektas didelis gamybos proveržis. Didėjo auginamų grūdinių kultūrų plotai, didėjo derlius, sukurta reikiama infrastruktūra, užtikrinanti grūdų auginimą, nuėmimą, paruošimą ir sandėliavimą. Sudarytos tinkamos sąlygos optimaliais terminais realizuoti grūdus. Reikia įvertinti ir tai, kad grūdai – biržinė prekė ir pyrago dalybos čia skaidresnės. Grūdų augintojai garbingai atlieka savo darbą, aprūpina šalį grūdais bei grūdų produktais ir didelę dalį eksportuoja. Grūdai – visko pradžia. O kas toliau? Galimybės didinti derlių – ne beribės. Suprantant organinių trąšų svarbą žemei, labai tiktų nors 0,5 sąlyginio gyvulio 1 ha žemės ūkio naudmenų. Tai leistų iš dalies grąžinti skolą žemei organinėmis trąšomis, žemės našumas būtų tvaresnis.

Statistika rodo, kad valstybėse, kurių žemės ūkio naudmenų hektaras generuoja 3 000 eurų ir daugiau, sąlyginių gyvulių hektare laikoma vienas ir daugiau. Pas mus, deja, 1 ha generuoja tik 750 eurų. Organinės trąšos leistų sumažinti mineralinių trąšų sunaudojimą, tai turėtų įtakos žaliajam kursui. Šiandienos reikalavimai: mišrūs ūkiai yra draugiški aplinkai ir generuoja didesnes pajamas iš hektaro. Tad pjauti vištos tikrai nereikia, bet dedamus auksinius kiaušinius būtina skaičiuoti itin kruopščiai.“

Lietuvos juodmargių galvijų gerintojų asociacijos pirmininkas Virgilijus URBONAVIČIUS: „Jau dabar matyti, kad grūdų sektorius generuoja dviejų milijardų eurų pajamas, todėl jis ir ateityje nesustos, to norime ar nenorime. Toliau didės grūdų perdirbimas, aukštos pridėtinės vertės baltymų gamyba ir eksportas. Tačiau, kad ir kiek mineralinių trąšų piltume, dirvožemiui reikalinga organika, be jos negalima apsieiti. Į duris beldžiasi Europos žaliasis kursas, kuris dar greičiau vers pertvarkyti sėjomainas ir paskatins pradėti auginti naujas arba plėsti esamas galvijų bandas. Pagal 2019 m. produkcijos, tenkančios vienam hektarui deklaruoto ploto, apimtis, mūsų valstybėje gyvulininkystė generavo tik 35 proc. pajamų. Kodėl taip susiklostė, kad gyvulininkystės produkcijos vienam hektarui gaminame tik už 320 eurų? Pirmiausia atsiremiame į gyvulių skaičių (tankumą), svarbus auginimo intensyvumas ir gera realizacinė kaina. Nors dabar Europos Sąjungoje laikome mažiausiai sąlyginių gyvulių, bet mūsų valstybės perspektyviniame plane dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų išlakų žemės ūkyje numatomas 9 proc. punktų išlakų mažinimas. Tai reiškia, kad ir toliau planuojame mažinti gyvulių skaičių, kai kaimynai estai planuoja gausinti.“

Lietuvos grūdų augintojų asociacijos administracijos vadovas Ignas JANKAUSKAS: „Kaip ir visi verslininkai, žemdirbiai iš savo verslo nori uždirbti. Pastebime, kad jau daugelį metų gyvulininkystės sektorius su tam tikromis pertraukomis nuolat patiria krizę. Prie nepalankių rinkos dėsnių prisideda ir valdžios veiksmai – gyvulininkystės gamybai vis didėja ribojimai, jų įgyvendinimas finansiškai vis sunkesnis. Grūdininkystėje situacija šiek tiek kitokia. Čia prekiaujama pasaulinėse biržose nustatytomis kainomis, todėl atskiri vietinių įmonių veiksmai negali turėti lemiamos įtakos.

Lietuvos žemdirbiai išmoko užauginti grūdus, o išvystyta sandėliavimo, logistikos infrastruktūra suteikia galimybes išnaudoti prekybos žinias. Todėl Lietuva yra žinoma ir vertinama grūdų eksportuoja. Tačiau augalininkystės plėtra kelia ir tam tikrų iššūkių, ypač dėl dirvožemio išsaugojimo. Turėdami mažiau galimybių į dirvą įterpti gyvulių mėšlo, grūdininkai išmoksta naujų technologijų. Populiarėja neariminė žemdirbystė, taikomos technologijos, kurios žalią lauką užtikrina visus metus, žemdirbiai į sėjomainą įterpia daugiametes pievas ir taip toliau. Manau, kad gamtai ir dirvožemiui palankių technologijų plėtra tik didės ir tai bus raktas, kuris padės užtikrinti tvarumą. Deja, trūksta vienos grandinės dalies. Pagaminti mokame, parduoti mokame, tačiau perdirbimas dar nėra išplėtotas. Bet tai tik laiko ir tam tikros brandos klausimas.“

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos kanclerė Astrida MICEIKIENĖ: „Kiekvienam verslui yra būdingos tam tikros rizikos, kurios mažinamos veiklos diversifikavimu. Todėl ir žemės ūkio versle išskirti tik vieną sritį yra pavojinga. Ėmus kristi kainoms, pasireiškus gamtinėms ar kitokioms rizikoms, galimas žemės ūkio verslo apimčių mažėjimas ar net verslo žlugimas. Be to, į pasaulinę grūdų ir kitų augalininkystės produktų rinką ateina naujų žaidėjų, dažnai didesnių nei Lietuvos, jie gali daryti lemiamą įtaką šių produktų rinkai. Kita problema – eksportuojami neperdirbti augalininkystės produktai, todėl didžiausia pridėtinė vertė atiduodama užsienio perdirbėjams. Dabar yra reali grės-
mė – eksporto rinkų praradimas dėl kitų šalių gerėjančių gebėjimų apsirūpinti savos gamybos augalininkystės produkcija, didėjančios užsienio šalyse mažomis sąnaudomis pagamintos žemės ūkio ir maisto produkcijos importo apimtys (Rusija ir kt.), augančios Kinijos, Indijos grūdų ir kitų augalininkystės produktų auginimo apimtys. Dar vienas argumentas, kodėl Lietuvoje neturėtų būti vystoma vien augalininkystė: dėl nesubalansuoto mineralinių trąšų ir chemijos naudojimo spartėja dirvožemio degradacija, o dirvos organinėmis trąšomis gerinamos nepakankamai. Todėl būtina vystyti ir gyvulininkystę, kad palaikytume tinkamą dirvožemio būklę. Jeigu norime išlaikyti gyvybingą kaimą ir darnų regionų vystymą, turime skatinti tiek smulkių, mažą žemės plotą turinčių, tiek stambių, didelius žemės plotus valdančių, ūkių vystymąsi. Tačiau smulkūs augalininkyste užsiimantys ūkiai nebus gyvybingi. Todėl formuojant žemės ūkio politiką turi būti atrasti svertai, skatinimo priemonės mažų ūkių netradiciniams verslams vystyti, ir tai tikrai nebus su augalininkyste susiję verslai.“

Parengė ŪP korespondentas Stasys BIELSKIS

 

2021-02-20