Balbieriškyje – kaip Prancūzijoje

Kiekvieną rytą Balbieriškio (Prienų r.) pagrindinėje Vilniaus gatvėje esančioje Danutės Buliauskienės parduotuvėje-kepyklėlėje galima nusipirkti ne tik naminės duonos, pyragų, bet ir karštų bandelių.

Idėjai – 15 metų Įmonės šeimininkė teigia, jog vienu metu krosnyje jų iškepa iki dvidešimties. Toks yra poreikis. Idėją miestelėnams patiekti tik ką iš krosnies ištrauktų karštų bandelių pasiūlė dukra Žermena ir žentas Mantas, abu meno žmonės, po koncertų užsieniuose pastebėję, kaip ryte karšta bandelė, puodelis kavos prancūzui ar italui įžiebia šypseną, suteikia energijos visai dienai. Kuo prastesnis Balbieriškis, beje, iš prancūzų pasiskolinęs savo pavadinimą? Miestelio įkūrėjas – prieš daugiau nei 500 metų gyvenęs Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro Jogailaičio barzdaskutys – balbierius (pranc. „barbiere“). Prancūzai valgo baltus, tik ką iš krosnies ištrauktus pyragus, tuo pačiu keliu traukia ir lietuviai. Natūralaus, šviežio produkto pasiūla podraug su šypsena – D. Buliauskienės jaunimo investicija. – Jaunimas atsakingas už verslo strategiją ir rinkodarą, o mano sritis – technologijos ir ekonomika, – prisipažįsta kepyklėlės ir kelių parduotuvių savininkė D. Buliauskienė, Balbieriškio seniūnijoje sukūrusi 12 darbo vietų, dalyvaujanti Prienų r. savivaldybės socialinėse prog­ramose. Idėja steigti kepyklą jai kilo prieš 15 metų, tuomet sumūrytos duonkepės krosnys, įsigytos tešlos maišyklės, kiti įrengimai. Tačiau rinka dar nebuvo pribrendusi suteikti nišą duonos ir pyragų kepėjams. Visi dar prisimename, jog pirmąjį dešimtmetį po 1990 m. kovo 11-osios Lietuvos miesteliuose kaip grybai po lietaus dygo gėrimų parduotuvės-barai, klestėjo prekyba įvežtiniais maisto produktais, skudurais, gelžgaliais ir pan.

Gaivina senovinį verslą Labai lėtai prie didžiųjų Nemuno kilpų įsikūrusiame miestelyje kelią skynėsi šeimos verslas. Įtakos turėjo pasikeitę žmonių vartojimo įpročiai, prieškario tradicijų renesansas. D. Buliauskienė prisimena pasakojimus apie Smetonos laikų Balbieriškį, kuomet miestelyje gyveno, verslus vystė gausi žydų diaspora, vokiečių, totorių šeimos. Pagrindinėje dviejų kilometrų ilgio Vilniaus gatvėje veikė 25 parduotuvės, priklausiusios žydams ir lietuviams, kelios užeigos, alinės. Miestelio verslininkai buvo aplinkinių kaimų ūkininkų atrama. Šiandien taip pat aktualu tai, ką žemdirbys užaugino, pateikti vartotojui. Ir pateikti taip, kad būtų atsekama produkto kilmė, žinoma kokybė. D. Buliauskienės kepyklėlės duona, pyragai atradę kelią į išrankių valgytojų bendruomenę. Firminius „Danutės duonos“ gaminius perka Kauno valstybinio muzikinio teatro muzikantai ir dainininkai, VDU Kauno muzikos akademijos dėstytojai. Tikriausiai susivokėte, jog tai Manto (orkestro muzikanto) ir Žermenos (solistės, dainavimo pedagogės) nuopelnas. „Danutės duona“ drauge su D. Buliauskienės šeimos nariais keliauja į šventes Naisiuose (Šiaulių r.), Vazgakiemyje (Prienų r.), kur visiškai nevartojama alkoholio, parodas prie Aleksandro Stulginskio universiteto, Hansa dienas Kauno senamiestyje, Burbiškio tulpių žydėjimo festivalius. Naujos bendruomeniškumo tradicijos gaivina lietuviško stalo tradicijas, kur karaliauja ruginė duona ir kvietinis pyragas.

„Danutės duonos“ pirko ir premjeras Ne vienas Kauno valstybiniame muzikiniame teatre lankęsis šalies kultūros ministras vaišinosi „Danutės duona“, o praėjusį rudenį parodoje „Sprendimų ratas“ Balbieriškio kepyklėlės duonos įsigijo premjeras Algirdas Butkevičius. – Mano duona važiuoja į gast­roles drauge su Kauno valstybinio muzikinio teatro orkestru, – pasakoja kepyklos šeimininkė, – neseniai aplankė Rygą, Helsinkį, o kovą važiuos į Kroatiją. Atrasti skanios, sveikos ir nūnai menininkų ypač mėgstamos duonos receptą prieš kelerius metus D. Buliauskienei „padėjo“ kepykloje dingusi elektra. Duonkubilyje raugas ilgai „vaikščiojo“, o po netikėtos avarijos iškepta duona pasirodė labai skani. Pasak gamybos ir prekybos įmonės savininkės, duona reikalauja ir meilės, ir širdies šilumos, ir sūraus prakaito. Iki krosnies darbas užtrunka dvi dienas. Tešlą reikia minkyti, kol ant kaktos pasirodo pirmasis prakaito lašas. Ši atsakinga sritis patikima arba pačiai šeimininkei, arba jos žentui. Dažnai Manto minkyta duona net būna skanesnė – ir tai visai nepataikaujant žentui. Vyriškose rankose daugiau jėgos ir šilumos. Įprasta, jog Balbieriškio kepyklėlėje duona užmaišoma trečiadienį, kepama ketvirtadienį, o į turgus Prienuose, Kaune, Varėnoje ir Kalvarijoje vežama šeštadienį. „Proginės“ duonos – parodoms, šeimų šventėms, lauktuvėms į užsienį – taip pat dažniausiai į elektrinę krosnį šaunamos ketvirtadieniais.

„Autoriniai“ kepiniai Pastaruoju metu D. Buliauskienė kepa septynių rūšių duoną: juodą, juodą su saulėgrąžomis, saldžią juodą su kanapių sėklomis, rupią juodą be cukraus, juodą su mažu kiekiu cukraus, baltą ir baltą su saulėgrąžomis. Pasak verslininkės, Kauno menininkai dažniausiai renkasi juodą rupią duoną. Pluoštinių kanapių sėklos duonoje – tiesiog pagardas, nors galima ir pašmaikštauti apie jų „svaiginantį“ poveikį. D. Buliauskienė prisimena, jog anksčiau kiekviena kaimo šeimininkė kepdavo naminę duoną, ją valgydavo savaitę ar dvi. Duona ūkininkui buvo kaip atskiras, dažniausiai pagrindinis patiekalas. Su duona žmogaus organizmas gaudavo pagrindinių energijai reikalingų medžiagų. Po daugiau nei pusės amžiaus, kai pigi parduotuvinė duona naudota ne tik maistui, bet ir pašarui, atsikandęs įvairiausio skrandžio „kamšalo“, valgytojas vėl sugrįžta prie natūraliausio lietuviško produkto. Gerbiamo ir nepigaus. Labai svarbu, pasak D. Buliauskienės, kad duona vartotojui patektų tiesiai iš jos gamintojo, kepėjo rankų. „Autorinę“ balbieriškietės duoną vertina meno žmonės, sveikuoliai. Kauniečiai teatralai buvo pasiūlę pavadinimą – „Muzikantų duona“, tačiau šeimininkė užpatentavusi ženklą „Danutės duona“. Plečiantis verslui D. Buliauskienės įmonėje, be duonos, baltų pyragų, bandelių, pradėti kepti šimtalapiai ir šakočiai. Šioje srityje šeimininkės laukė sunkių ieškojimų kelias. Vietoj totorių ar vokiečių virtuvės gaminių išeidavo paprasti pyragai. Teko studijuoti kulinarinį paveldą, vartyti senus Smetonos laikų Balbieriškio mergaičių žiemos žemės ūkio mokyklos lankytojų užrašus. Dabar ūkininkų šventėse, mugėse, miestų turguose „Danutės duonos“ etikete paženklinti pyragai, šimtalapiai ir šakočiai nestokoja pirkėjų, nors pasiūla ir konkurencija nemenka. – Į savo kepinius nededu jokių skonio, spalvos pakaitalų, – sako D. Buliauskienė, – dėl to valgytojas jau atsirenka tikrą naminį produktą. Ir karštos šviežios bandelės aštuntą ryte – ne akibrokštas, o paskata Balbieriškio miestelio verslui.

Justinas ADOMAITIS „ŪP“ korespondentas

Autoriaus nuotrauka

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.