Bronis Ropė: „Kodėl nekalbame apie maisto kainų krizę?“

Komisaras Janusz Wojciechowski ištesėjo Lietuvos žemdirbiams duotą pažadą ir atvyko į Lietuvą. Dabar, kai vyksta karas Ukrainoje ir visos pasaulio maisto rinkos stipriai reaguoja į karo pasekmes, šis vizitas yra itin reikšmingas mums visiems – ne tik žemdirbiams, bet ir maisto produktų vartotojams, kurie pasaulinę maisto krizę gerai jaučia per kylančias maisto kainas.

bronis rope, es parama, infliacija

Pas mus viešai mažai kalbama apie maisto kainų krizę. Kas vyksta pasaulyje? Pasaulio banko prezidentas David Malpass praneša, kad per kelias savaites šalių, taikančių maisto eksporto apribojimus, skaičius šoktelėjo 25 proc., o bendras eksportą ribojančių šalių skaičius padidėjo iki 35. Iki kovo pabaigos buvo įvestos 53 naujos politinės intervencijos, turinčios įtakos prekybai maisto produktais. Tokie apribojimai stipriai veikia maisto kainas ir nėra laužti iš piršto.

Didžiuliai kiekiai grūdų įstrigę Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje. Grūdų bei aliejaus eksporto ir trąšų gamybos sutrikimai augina maisto kainas visame pasaulyje. Nuo tada, kai vasario 24 d. Rusija įsiveržė į Ukrainą, pasaulinės kviečių kainos padidėjo maždaug 21 proc., miežių – 33 proc., o kai kurių trąšų – net 40 proc. Pasaulinės kepimo aliejaus atsargos, jau ir taip smarkiai nukentėjusios nuo karo, mažėja toliau. Indonezija, vykdanti daugiau nei trečdalį pasaulinio augalinio aliejaus eksporto, pradėjo visišką palmių aliejaus eksporto draudimo įvedimą, sukeldama pavojų destabilizuoti pasaulinę augalinio aliejaus rinką, kurioje jau ir taip stebimos aukščiausios kainos. Kas laukia netolimoje ateityje, kai reikės nuiminėti šį pavasarį pasėtą derlių, mes net nenumanome. Puikiai žinome apie Ukrainoje užminuotus laukus ir kitokį Rusijos vykdomą žemės ūkio naikinimą.

Komisaro J. Wojciechowski teigimu, svarbu dėti visas pastangas, kad nei ES, nei pasaulio neištiktų maisto trūkumas. Kol kas maisto produktų iš ES eksportuojame daugiau nei importuojame. Komisaras neslepia, kad tam tikri žemės ūkio sektoriai junta stipresnius padarinius, krizę ES žemės ūkis jaučia ne vienodai. Žinoma, stipriau reaguoja degalų, energijos, trąšų ir pan. kainoms jautrūs sektoriai. Tačiau pripažįstama, kad pasauliniu mastu maisto trūkumas tikrai pasijaus vis labiau, ypač tose trečiosiose šalyse, į kurias ES eksportuoja didžiausius kiekius grūdų ir jų produktų.

Aš nelabai sutikčiau su kai kurių politikų teiginiais, neva ES nėra grėsmės dėl apsirūpinimo maistu. Matydamas situaciją Lietuvoje, įžvelgiu tendencijas, kad dėl konkurencinių sąlygų skirtumo, dėl nacionalinės valdžios abejingumo, dėl vis labiau augančios naštos, žemdirbiai praranda bet kokią motyvaciją užsiimti veikla, kuri jiems dažnai tampa nuostolinga. Ūkiai užsidarinėja, likviduojasi, ypač smulkesni ir vidutiniai, prarandame gamybos pajėgumus. Žemės yra, žmonių, galinčių ją dirbti, yra, tačiau ūkiai likviduojasi. Jeigu ši tendencija dar labiau sustiprėtų, sušlubuotų ir ES galimybės apsirūpinti maistu, ypač tam tikrais produktais. Be abejonės, pirmiausia tai pasireikštų papildomu kainų augimu. Pirma priemonė šito išvengti, sakyčiau, vis tik yra tiesioginių išmokų suvienodinimas ir sąžiningų konkurencinių sąlygų užtikrinimas.

ES viduje stabilizuoti maisto kainas galime tik užsitikrindami apsirūpinimą, kiek įmanoma,  valstybėse narėse. Mano nuomone, tam kiekviena šalis turi atlikti labai konkrečią stipriųjų ir silpnųjų pusių bei grėsmių ir galimybių analizę, numatyti aiškią strategiją visoms žemės ūkio sritims ir suteikti konkrečią pagalbą tiek investicijomis, tiek konsultacinėmis paslaugomis, tiek biurokratinių tvarkų pritaikymu aiškiam ir paprastam įgyvendinimui. Esu įsitikinęs, politikos stabilumas, aiški ilgalaikė strategija, kurios nuosekliai laikomasi bei adekvačios investicijos į žemės ūkį turėtų stiprų teigiamą poveikį tiek maisto kainų stabilizavimui, tiek regionų ekonomikai, tiek visos ES galimybėms apsirūpinti kokybišku maistu už europiečiams prieinamą kainą.

EK pasinaudojant krizių rezervu, ES žemės ūkio sektoriui siūlo 500 mln. eurų vertės paramos rinkinį, iš kurio būtų remiami labiausiai nuo sunkių karo Ukrainoje padarinių nukentėję gamintojai. EK ketina sudaryti galimybę valstybėms narėms prisidėti prie šios paramos 200 proc., t. y. minėtą paramos sumą padidinti tris kartus. Lietuvai numatyta suma iš šio paketo yra 7,7 mln. Eur. Tad dar kartą raginu Vyriausybę į šią galimybę nežiūrėti atsainiai ir prisidėti prie šios sumos visais leistinais 200 proc. Taip pat raginu Vyriausybę pasinaudoti Europos Komisijos siūlomu lankstumu, teikiant Valstybės pagalbą, kaip tuo sėkmingai naudojasi Lenkija, pasirengusi papildomai subsidijuoti savo žemdirbius šiuo kriziniu laikotarpiu ir tam skirti virš 800 milijonų eurų.

Svarbu paminėti ir tai, kad susitikimo metu nuskambėjo itin svarbus Komisaro pareiškimas, kad jau nėra jokio logiško pateisinimo, kodėl ES tiesioginės išmokos žemdirbiams taip skiriasi. Anksčiau dar buvo galima įžvelgti kažkokius kaštų, darbo sąnaudų skirtumus, tačiau, paties J. Wojciechowski žodžiais sakant, šiuo metu tų skirtumų praktiškai nebėra. Juk visiems ES ūkininkams reikalavimai tie patys. Visi norintys ūkininkauti pagal taisykles turi naudoti tą pačią brangią techniką, tas pačias trąšas, augalų apsaugos ir kitas priemones, visiems degalai vienodai brangūs, visi vienodai brangiai moka už elektrą, visi susiduria su orų ir gamtinių sąlygų neapibrėžtumu ir t. t. Net ir darbuotojų atlyginimai daugiau mažiau visur artėja prie ES vidurkio. Juk to ir siekiame – mažinti skirtumus, kad visur Europoje būtų komfortiška, patogu ir gera gyventi bei dirbti. Tad nebėra jokių pateisinamų priežasčių, kodėl iki šiol išlikę tokie milžiniški tiesioginių išmokų skirtumai, kai jų dydžiai tarp šalių skiriasi net ne procentinėmis dalimis, o keliais kartais!

J. Wojciechowski pristatė labai rimtą ketinimą kitam finansiniam periodui siūlyti vienodas tiesiogines išmokas visoms ES šalims, skirtingai nuo ligšiolinių Europos Komisijos bandymų „mažinti skirtumus tarp tiesioginių išmokų“.

Tiek iš Lietuvos žemdirbių atstovų, tiek iš Komisaro J. Woj­ciechowski mūsų Vyriausybė sulaukė kritikos dėl strateginiame plane trūkstamos paramos tiksliajai (precizinei) žemdirbystei. Šis žemdirbystės būdas leistų siekti Žaliojo kurso tikslų, o taip pat, kas šiuo metu itin svarbu, leistų sumažinti priklausomybę nuo trąšų tiekėjų, lengviau prisitaikyti prie esamos situacijos, kai dėl karo Ukrainoje žemės ūkis susiduria su trąšų ir kitų priemonių drastišku brangimu ir deficitu.

EK sugrąžino nacionalinius strateginius planus valstybėms narėms su pastabomis ir suteikė papildomo laiko koreguoti juos, atsižvelgiant į susidariusią padėtį dėl karo Ukrainoje ir pasaulinę maisto krizę. Tad Vyriausybė turi atsakingai pakviesti žemdirbių atstovus prie apskrito stalo ir kartu labai rimtai padirbėti prie šio dokumento korekcijų, kad Europos Komisija galėtų patvirtinti visas puses tenkinantį Lietuvos strateginį planą, apimantį iki galo išdiskutuotus, Lietuvai reikalingus kompromisus,

Jau kelis kartus raštiškai dėl to kreipiausi į Vyriausybę, tačiau laiko yra nedaug, tad raginu žemdirbius savo iniciatyva teikti siūlymus, nes, kaip rodo patirtis, iš šios Vyriausybės kvietimo galite ir nesulaukti.

 

Redakcijos nuotrauka

2022.04.30

Susijusios temos – skaitykite: Bronis RopėinfliacijaVyriausybėkaras Ukrainoje; daržovės; grūdai; 

139/7