Buvę emigrantai pasirinko ūkininkauti nuošaliame vienkiemyje

Dainius Briežinskis džiaugiasi česnakų derliumi.

Joniškio rajono Alsių kaime prieš pusantrų metų apsigyveno du bendraamžiai sužadėtiniai – Žavinta Miškinytė ir Dainius Briežinskis. Jie paragavo emigrantų duonos: gyveno ir dirbo Anglijoje. Norėdami turėti savus namus, nusipirko apleistą šimtametę sodybą.

Norėjo tylos ir sėslumo

32 metų D. Briežinskis ir bendraamžė Ž. Miškinytė buvo pažįstami dar iki emigracijos. Kai susitiko Londone, jie nutarė ateitį kurti kartu. Žavinta Anglijoje praleido 12 metų, Midlsekso universitete baigė dailės bakalauro studijas, po to mokėsi tatuiravimo paslapčių, įkūrė tatuiruočių studiją. Dainius Anglijoje gyveno trumpiau – dvejus metus dirbo keliose gamyklose mašinų operatoriumi, o šešerius – elektrinių variklių ir siurblių apvijų vyniotoju.

Svetimoje šalyje jie pradėjo ilgėtis gimtojo krašto, svajojo turėti savus namus, troško sėslesnio gyvenimo. Tvirtai žinojo, kad tokį gyvenimą susikurti galima tik kaime.

Anglijoje gal ir galėjo išsimokėtinai įsigyti nedidelį butą, bet skolų našta būtų slėgusi iki pat gyvenimo pabaigos. Žavinta ir Dainius prieš ketverius metus Alsių kaime nusipirko sodybą. Jie dar porą metų padirbėjo Londone, nes norėjo sutaupyti pinigų, paskui susikrovė mantą ir sugrįžo į Lietuvą. Dainius užaugo Šiauliuose, Žavinta – joniškietė, tačiau jie nusprendė įsikurti ne mieste, o kaime, nes norėjo turėti žemės lopinėlį, auginti daržovių, laikyti paukščių, mėgautis gamtos grožiu ir ramybe. Juos traukė natūralus kaimo grožis, norėjo gyventi medžių apsuptyje, jiems reikėjo tylos ir didelės erdvės.

Dainiaus teigimu, Anglijoje tik turtingi žmonės įsikuria vienkiemiuose toliau nuo miesto – tai privilegija ir didelis turtas, o Lietuvoje mažai kas įvertina gyvenimo kaime privalumus.

Įsigijo apleistą sodybą

Alsių kaime sužadėtiniai įsigijo šimtametę medžiais apaugusią sodybą – didžiulį 200 kv. m namą ir 3,5 ha sklypą, kuriame yra didelis sodas. Senovinis dviejų galų namas tarpukariu priklausė pasiturinčiam ūkininkui, paskui buvo nacionalizuotas, sovietmečiu jame kurį laiką veikė Dvelaičių pradinė mokykla. Vėliau šiame pastate apsigyveno mokytoja, galiausiai atėjo nykusis laikas – apie dešimt metų didelė sodyba buvo tuščia ir tapo kiaunių bei kitokių gyvių būstine, sode priaugo krūmokšnių, teritorija tapo panaši į neįžengiamas džiungles. Didžiulė sodyba per dešimtmetį buvo paversta sąvartynu. Dainius pasakojo, kad reikėjo išvalyti šiukšlynu paverstą visą teritoriją – prie kiekvieno medžio buvo pakasta šiukšlių, grioviuose primėtyta padangų, stiklo šukių, visur riogsojo krūvos plastikinių butelių. Žavinta ir Dainius, dar dirbdami Anglijoje, pasiėmė atostogų ir atvažiavo į sodybą iškuopti paukščių pridergtų palėpių. Pora rūšiavo kiaunių apdergtus vadovėlius, į sąvartyną išvežė daugybę supelijusių daiktų, aliejinių dažų skardinių, laukan tempė supuvusias sofas, išnešė mokyklinius suolus, išvežė buvusį šlamštą.

Romantika be patogumų

Taip sužadėtinių vienkiemis atrodo rudenį.

„Sodyboje gyvename tik pusantrų metų. Dviejų galų istoriniame name yra septyni kambariai, išlikusi senovinė krosnis. Įsikūrėme vienoje pastato pusėje, iš pradžių sutvarkėme tik du kambarius. Kol kas mes čia esame naujakuriai. Ši sodyba yra mūsų gyvenimo projektas, laukia daugybė darbų. Bandome prisijaukinti kaimo tylą“, – optimistiškai nusiteikęs pasakojo Dainius.

Jie abu ėmėsi tvarkyti namo vidų: šveitė ir valė kambarių lubas, sienas, atkakliai grandė ir plovė grindis. Krosniai kūrenti Dainius paruošė malkų – pilnas sodas visokių šakų. Atsivežė naudotų baldų ir apsigyveno. Kieme – devynių rentinių šulinys. Meistrai jį išvalė. Dainius patvirtino, kad vanduo tikrai skanus ir skaidrus. Naujakuriai kibiru atsineša vandens į savo būstą. Kol kas gyvena be jokių patogumų.

Sodyboje yra išlikę ir ūkinių pastatų. Gana gerai išsilaikė molinė klėtis. Dainius sutvarkė akmeninį rūsį, statytą 1930 m. Rūsyje sužadėtiniai laiko savo darže užaugintas daržoves, obuolius. Didžiuliame sode irgi buvo daugybė darbų – iškirto krūmokšnius, buvo priaugę savaiminių medžių, praskynė takus – viskas buvo piktžolėmis užaugę, susipynusios medžių šakos, genėjo ir viską retino. Sodyboje daug plušėjo, kol įveikė Sosnovskio barščius.

Saugos kas vertinga ir autentiška

Naujųjų šeimininkų tikslas – išsaugoti sodyboje viską, kas autentiška ir vertinga. Pats namas yra savotiškas praėjusio šimtmečio liudininkas, dar išlikusios senos langinės, didelė mansarda, gana tvirtos namo sienos. Nei laikas, nei piktos rankos nesunaikino ūkinių pastatų, laimė, neiškirto ir sodo.

Dainius ir Žavinta stengiasi išsaugoti retų veislių senąsias obelis ir kitus vaismedžius bei vaiskrūmius. Toje sodyboje sustojo praėjęs laikas, atrodo, kad žiūri senovinį kino filmą. Medžių apsuptyje esanti sodyba primena, kad ne viską galima ištrinti iš atminties, ne viską įmanoma sunaikinti. Čia daug tylos, spalvų ir gamtos garsų.

,,Mes esame paslaptingi ir romantiški miškiniai, gyvename apsupti miškų, pievose auga daugybė vaistažolių, sodybą iš vakarų pusės juosia tujos, vasarą kvepia žydinčios liepos, uosialapiai klevai pavasarį panašūs į didžiulį dūzgiantį avilį – ten pilna bičių. Sodyboje gražu visais metų laikais, ypač daug spalvų šį šiltą rudenį, kai aukso spalvomis nusidažė medžių lapai“, – apie romantišką gyvenimą pasakojo Žavinta ir Dainius.

Verslo užuomazga – česnakai

Alsių kaime bendrą gyvenimą kuriantys sužadėtiniai nutarė imtis verslo. Kol kas – tik pirmieji bandymai. Savo darže augino keletą arų ekologiškų žieminių česnakų. Už sutaupytus pinigus įsigijo specialų įrenginį, kuriame česnakai brandinami tris savaites, po to jie tampa juodi, panašūs į guminukus arba yra tinkami tepti, saldaus skonio. Kai paragauji juodųjų česnakų, burnoje nelieka specifinio kvapo. Brandintus česnakus itin mėgsta gurmanai. Dainius pasakojo, kad bando perprasti šių daržovių brandinimo subtilybes, produkto skonį, kokybę. Ne viskas pasiseka, nemažai česnakų teko išmesti. Ekologišką produkciją Žavinta ir Dainius jau pristatė keliose mugėse, vaišino savo bičiulius ir draugus. Sulaukė puikių įvertinimų. Ateityje planuoja auginti daugiau, juos fermentuoti, o produkciją pasiūlyti pirkėjams. Jau spėjo paragauti jų pačių užaugintų dramblinių ir stambiaskilčių česnakų.

Dešimties arų darže sužadėtiniai užsiaugino įvairių daržovių. Šį rudenį pasodino smidrų. Akmeniniame rūsyje laiko bulvių, morkų, kopūstų, morkų, burokėlių, raugintų daržovių, uogienių atsargas. Retų veislių senosios sodo obelys, kriaušės, slyvos subrandino nemažai vaisių, galėjo skonėtis ir gardžiomis aviečių uogomis. Dainius juokavo, kad į parduotuvę eina pirkti tik pieno ir degtukų, kiti maisto produktai – iš jų kuriamo ekologinio ūkio, kuriame laiko 25 dedekles vištas ir du gaidžius giesmininkus, turi dvi bičių šeimas. Šiais metais Žavintos teta padovanojo povų porelę. Sodyboje prieglobstį surado keletas priklydusių kačių.

Įkurs siuvimo studiją

Romantiškai nusiteikusi Žavinta Miškinytė.

Žavinta nori įgyvendinti savo verslo svajonę – įkurti kūrybinę siuvimo studiją. Paraišką gauti finansinę paramą ji pateikė Nacionalinei mokėjimo agentūrai. Ekonominės veiklos pradžiai kaime – siuvimo studijai įkurti – ji tikisi finansinės paramos iš Europos Sąjungos fondų. Originali ir išradinga Žavinta šį rudenį imsis naujos veiklos – siuvimo studijoje siūs vienetinius drabužius. Gyvendama užsienyje ji baigė siuvimo kursus, bandė sau ir Dainiui siūti senovinio stiliaus drabužius. Žavinta domisi istoriniu kostiumu, jai patinka eksperimentuoti, stengiasi išbandyti kuo daugiau naujovių. Savo siuvimo studijoje planuoja drabužius siūti iš natūralių medžiagų –
lino ir vilnos. Dainius pradėjo lankyti suvirintojų kursus, nori išmokti amato. Darbšti pora savo laisvalaikiu vadina kasdienius darbus – daržų sodinimą, ravėjimą, medžių genėjimą, šiukšlių rinkimą, be to, daug laiko skiria mokslams, savišvietai, domisi ekologiniu ūkininkavimu, pasiryžę gaminti sveikus produktus. Jie sako, kad stropiai mokosi ūkininkauti, skaito įvairią literatūrą, sulaukia artimųjų pagalbos, vertingų patarimų.

 

Aldona SIREIKIENĖ

ŪP korespondentė

 

Autorės ir Dainiaus BRIEŽINSKIO nuotraukos

2020-10-30