Nelaimės ne tik sukrečia, bet ir atveria akis. Tuo šiemet įsitikino Užakmenių kaime (Jurbarko r.) gyvenanti Inga Eitutienė, po pavasarį sodybą nusiaubusio gaisro supratusi, koks begalinis yra žmonių gerumas ir kiek daug jis gali padaryti. I. Eitutienė su keturiais vaikais ir draugu nevadina savęs ūkininkais, tačiau visada gyveno ūkiškai. Iš šį pavasarį, kai į namus atsėlino nelaimė, jie turėjo tris karves, tvarte baubė prieauglis, kriuksėjo peniukšliai. Karštą balandžio pabaigos dieną, kai Inga buvo darbe, jos keturiolikmetis sūnus už tvarto sugrėbė seną žolę ir sumanė sudeginti šiukšles. Akimirksniu užsiliepsnojo prie pastato sukrauti pernykščiai šiaudai, ugnis persimetė į tvartą. Penkiolikmetė Ingos dukterėčia puolė gelbėti gyvulių, tačiau spėjo išvesti lauk tik vieną karvę. Dūmais apsinuodijusią mergaitę išvežė greitosios pagalbos medikai. Sudegė viskas, ką turėjo I. Eitutienės šeima, bet blogiausia, kad labai išgyveno ir dėl nelaimės save kaltino sūnus. „Buvo taip baisu, kad net bijau prisiminti. Kol akis į akį nesusiduri su nelaime, neįsivaizduoji, kad kas nors gali atsitikti. Labai visi išgyvenome ir dėl apsinuodijusios mergaitės, ir dėl mano sūnaus, ir dėl sudegusių gyvulių, kuriuos jau rengėmės išvesti į ganyklą. Tai toks baisus išbandymas, kokį ne kiekvienam Dievas skiria“, – dabar sako I. Eitutienė. Žinia apie gaisrą sukėlė ant kojų ne tik eržvilkiškių bendruomenę: gimnazistai, seniūnijos darbuotojai rinko pinigus ir visomis išgalėmis stengėsi morališkai palaikyti Ingos šeimą. Eržvilko seniūnas Gintaras Kasputis tikina, kad nelaimė visada suburia šio krašto gyventojus, tačiau šįkart miestelio ir aplinkinių kaimų žmonės sureagavo ypač jautriai. „Visi gerbia Ingą ir jos vaikus, nes tai darbštūs, dori žmonės, nieko iš kitų neprašo, stengiasi patys užsidirbti. Žmonės supranta, kad iš nedidelio socialinės darbuotojos padėjėjos atlyginimo keturių vaikų užauginti ir į mokslą išleisti neįmanoma, todėl vienintelis šios šeimos maitintojas yra tas nedidelis ūkelis su keliais gyvuliais“, – „ŪP“ sakė seniūnas. I. Eitutienė dabar džiaugiasi įvykusiu stebuklu, nes netikėjo, kad per trumpą laiką ir vėl turės tvartą, dar geresnį nei turėjo, o rudenį jis vėl bus pilnas gyvulių. Iškart po gaisro už paaukotus pinigus buvo nupirkta statybinių medžiagų, atsirado meistras, savanoriškai išmūrijęs sienas, uždengęs stogą ir padaręs visus kitus būtiniausius statybos darbus. Inga stebisi, kad jos draugų draugas pinigų už darbą neėmė – moteris tikina, kad apie tokią labdarą negalėjo nė svajoti. Bet ir kitų žmonių pagalba, pasak Ingos, prilygsta stebuklui. Jos draugė padovanojo du paršelius, trečią už savo santaupas nupirko Ingos sūnus. Ta pati draugė iškart po gaisro pasiūlė išsimokėtinai įsigyti dvi veršingas telyčias, paskolino pinigų karvutei nusipirkti. Eržvilke dirbantis privatus veterinarijos gydytojas kaip įmanydamas stengėsi išgydyti apdegusią karvę, bet po apsiveršiavimo ją vis tiek teko parduoti – Inga negalėjo žiūrėti į žaizdotą, kenčiantį gyvulį. „Bet turime veršiuką ir mūsų tvartas dabar dar gražesnis ir šiltesnis nei anksčiau – vėl pilnas gyvuliukų. Nežinau, ar džiaugtis, ar liūdėti – baisu, kokią nelaimę išgyvenome, bet ji išmokė mus atidumo ir parodė, kiek daug gerų žmonių yra aplinkui. Pinigėlius tiesė net visai man nepažįstami eržvilkiškiai. Myli mane žmonės, nes ir aš juos visus myliu“, – graudinosi I. Eitutienė. Nelaimė ne tik sukrėtė jos šeimą, artimuosius, bet ir atvėrė akis, kad ne vieni gyvena šioje žemėje ir ne tik jiems patiems rūpi jos vaikų likimas. Ingai tai tarsi pagrindas po kojomis, stipri atspirtis, leidžianti tikėti ateitimi ir dar labiau kabintis į gyvenimą.
Daiva BARTKIENĖ „ŪP“ korespondentė
Autorės nuotrauka