Gal vardo lemtis pildosi? Juk felix lotyniškai – laimingas!

Šiandien Felikso Šlėvės ūkyje Radviliškio r., netoli Arimaičių ežero, plyti apie 100 ha uogynų ir sodų. Jis, vienas pirmųjų atsisakęs tradicinio javų auginimo,  įveisė juodųjų serbentų plantaciją ir įsirengė šaldyklą, kurioje telpa iki 600 tonų uogų. Novatoriško mąstymo ūkininkas, ieškodamas geriausių būdų realizuoti produkciją, sugalvojo uogynų ir sodo gėrybes džiovinti – gaminti traškučius, kurie išties labai paklausūs. Bet visa tai yra šiandien, o prieš dvidešimt penkerius metus, kai atkurtas „Ūkininko patarėjas“ skaičiavo numerius nuo pirmojo, F. Šlėvė su žmona Danute taip pat žengė pirmuosius ūkininkavimo žingsnius. Tuomet „ŪP“ korespondentė Angelė Pilvelienė, vykdama komandiruotėn į Šiaulių kraštą, pakeliui pastebėjo netoli nuo kelio kylant naują kluoną ir smalsumo vedama užsuko pasidomėti, kas kuriasi ir rengiasi ūkininkauti. Taip laikraštyje atsirado straipsniukas apie Feliksą ir Danutę Šlėves  – vienus pirmųjų mūsų laikraščio herojų.   Todėl ir pakalbinome juos dar kartą, prašydami prisiminti pradžių pradžią, kaip sekėsi įsikurti, kaip per dvidešimt penkerius metus nuo kluono statybų ir gyvenimo statybininkų vagonėlyje jie tapo vieno stambiausių uogininkystės ūkių šalyje savininkais, o Feliksas  Šlėvė prieš dešimtmetį „ŪP“ skaitytojų išrinktas į labiausiai Lietuvos agroverslui nusipelniusių asmenų dešimtuką.  

„Visi šaipėsi, ir gana ilgai. Sakydavo, ar labai nesupyksi, jei pavadinsiu ūkininku? Šis žodis tuomet turėjo neigiamą reikšmę, – pirmuosius ūkininkavimo žingsnius prisiminė Feliksas. – Mandagesni iš karto atsiprašydavo taip pavadinę, o šiaip tiesiog „durniais“ vadino, – šiandien kvatojasi F. Šlėvė. – Tik ilgainiui kreipinys – ūkininke,  įgavo dabartinę, pagarbą keliančią reikšmę. O „Ūkininko patarėjas“ mane lydi tikrai nuo tų laikų, nuo pat pirmųjų numerių, kurio herojais su Danute kadaise tapome. Iš esmės į spaudą žiūriu pagarbiai, nors gyvenime – kaip gyvenime: diena dienai nelygu, pasitaiko geresnių ar blogesnių dalykų.“

1991 m. balandį „ŪP“ rašė: „...Pusamžiai žmonės,  jau vaikus spėję užauginti, ryžosi naujoje vietoje kurtis, 26 ha žemės dirbti.“ „Tikrai, turėjome namą Radviliškyje, neblogus darbus. Bet šovė kažkas į galvą, ir tiek. Nors mano seneliai buvo ūkininkai, gal koks genas, kaip dabar madinga sakyti, atgijo, – nepaliauja juokauti F. Šlėvė. – O gal toks mūsų likimas... Dvidešimt penkeri metai – išties didelis laiko tarpas, tačiau atsigręžęs atgalios pats nustembu – iš kokių tik situacijų sukausi, regis, jeigu šiandien taip būtų, tikrai spjaučiau ir mesčiau viską... Problemų būta, ir gana didelių. Ypač ėmusis pirmųjų projektų įsisavinant SAPARD lėšas, labai sunkiai viskas sekėsi, niekas manimi tikėti nenorėjo, net kai kurie giminės buvo atsiriboję nuo mūsų. Ką ir kalbėti, net ir žmona nelabai manimi tikėjo, – žvelgia į šalia sėdinčią pačią Feliksas. – Sakė, tik problemų begalę turėsime, o apie ramią senatvę net galvoti nėra ką. O šiandien, prašau, ir ūkininkė, ir ponia.“

„Nėra ką slėpti, tikrai netikėjau, – atitaria ponia Danutė. – Jeigu visi aplinkui kvailiais vadina, tai kur to tikėjimo rasti?“ Nors prieš 25 metus „ŪP“ rašė: „Ne, nejaučiu jokios baimės, – šypsodamasi neigia abejones Danutė Šlėvienė. – Priešingai, labai smagu.“ Tad kaip gi iš tikrųjų būta? „Taigi tada tik pirmuosius porą metų šeimininkavome. Baimė, abejonės ir įtampa radosi truputį vėliau“, – šypsosi ūkininkė, o vyras jai pritaria. Pasak F. Šlėvės net tik kuriantis, bet ir realizuojant pirmuosius užmojus, pavyzdžiui, pasistatyti 50 vietų kiaulidę, didelės įtampos ir problemų nebuvo. „Pirmąją paskolą ūkiui plėsti – du šimtus tūkstančių – dar rubliais paėmiau. Nors atiduoti ją buvo daug lengviau nei, tarkime, šiandien. Daug įtakingų žmonių tuomet skolinosi iš bankų, tad šie ir grąžinimo sąlygas sudarydavo gerokai palankesnes. Septyniasdešimt tūkstančių iš banko skolinausi „vagnorkėmis“, tai tik vieną penkiolikos hektarų lauką nukūlęs paskolą grąžinau ir dar liko. Žodžiu, apyvartinių lėšų gauti buvo nesudėtinga, – prisimena F. Šlėvė.  – Tad kai jau turėjome kiaulidę, ėmėmės auginti kiaules. Iš karto dėl visko tariausi su Gyvulininkystės instituto mokslininkais, nes nei žmona, nei aš nebuvome šios srities žinovai. Turėjome ir karvių, o jų bandą įgijome kurioziškai, – linksmai tęsia ūkininkas. – Vieną rytą atsikėlę matome – mūsų išpuoselėtuose daržuose tuomečio eksperimentinio ūkio, kuriam vadovavo visiems ir šiandien puikiai pažįstamas Juozapas Mikutis, karvės guli. Stvėrėmės už galvų – visi mūsų „planai“  nuėsti ir ištrypti... Išginėme tas karves, kviečiamės atsakinguosius. Šie nustatė, kad nuotolių padaryta už septyniolika tūkstančių litų. Vykstame pas J. Mikutį. Šis sako: „Pinigų atlyginti neturiu. Rinkis, Feliksai, tas karves, kurios tau viską nuėdė. Taip ir padariau. Iš penkių šimtų ūkio karvių išsirinkau dešimt sukergtų telyčių. Netrukus ir veršiukai „pabiro“. Taigi daržo nuostoliai virto solidžia karvių banda. Ir taip mano gyvenime beveik visada, regis, bėda, nuostoliai, bet viskas susitvarko taip, kad galų gale turiu naudą“, – teigia ūkininkas. - Šiandien juokas ima, kai prisimenu, kaip atvykę žemėtvarkininkai matavo man grąžinamą žemę. Su matininkais ėjau kartu, kol šie matavo, tai taip pavargau, jog džiaugsmo nejutau jokio, tik tyliai galvojau: varge mano, tai įkliuvau, kaip reikės viską prižiūrėti, juk vos apeinami tie laukai. Šiandien, reikalui esant, valdas automobiliu apvažiuoju“, – nesiliauja šypsotis F. Šlėvė.

Atsisakę gyvulininkystės ūkininkai ėmėsi uogininkystės, augina serbentų, aviečių, braškių bei vaismedžių. „Šiandien sekasi visai neblogai: 80 ha užima juodieji serbentai, apie 8 ha – avietės. Bėdų dėl derliaus išties būta, kol neturėjome šaldytuvo, bet dabar ne tik savą produkciją sandėliuoju, bet ir kitų ūkininkų derlių saugoti priimu. Pajamos už šaldymo ir saugojimo paslaugas iš dalies dengia šaldytuvo–saugyklos eksploatavimo išlaidas. Jeigu nebūčiau ryžęsis tokiai investicijai, apie jokį uogininkystės ūkį šiandien net kalbėti nebūtų ką. Anuomet, pasinaudojęs SAPARD programa, gavau 1,5 mln. Lt paramą ir iš banko skolinausi dar 3  mln. Lt. Per kelis mėnesius projektas buvo įvykdytas, bet ramaus miego, pasiskolinus tokią sumą, jau nebuvo. Palietė mane ir vieno bankų griūtis, – prisimena pašnekovas. –  Bet pradėti reikėtų nuo to, kad išdalijus žemę aplinkiniams dvi pagyvenusios moteriškės niekaip savo ūkelyje nesutarė, ką ir kaip auginti. Tad  atėjusios pas mane įkalbėjo jų sklypelį nupirkti, nes joms senatvėje ne ginčytis norėjosi, o turint pinigėlių, susitvarkyti savaip. Tas jų sklypelis ribojosi su ežeru, nors šiaip ten daugiau krūmynų nei dirbamos žemės buvo. Nupirkau aš jį nebrangiai. Tad žlugus bankui mane tuoj pat užgriuvo reikalavimas paskolą nedelsiant grąžinti, o tuo pat metu kreipėsi ir vienas žmogus, trūks plyš norintis turėti žemės prie ežero. Ką gi, pardaviau jam įgytą sklypą, sumokėjo tiek, kad su banku atsiskaičiau.  O šiandien sakau: kitais metais rengsiu labai didelę šventę, nes baigsis bet kokie mano finansiniai įsipareigojimai bankams. Todėl vis kartoju: kažkas mane saugo, kloja aplinkybes taip, kad iš keblios padėties vis išeitis randasi. Be sėkmingai susiklosčiusių situacijų, dar vienas nepaprastai svarbus dalykas yra mano gyvenime. Tai mano žmona Danutė. Juk ant jos pečių likdavo visas ūkis, kai išvykdavau į užsienį semtis patirties, o užtrukdavau ir mėnesį, ir ilgiau“, – pasakoja F. Šlėvė. „Visko per tuos dvidešimt penkerius metus yra buvę – ir sunkiau, ir lengviau, – tiek tepasako Danutė Šlėvienė, nesiliaudama šypsotis. – O kaip sakiau kadaise, kad bus namai, bus gėlės po langais, taip ir yra.“ Anot ūkininko,  visko mokėsi dirbdami: gyvulininkystės, augalininkystės, o dabar vis  dar gilinasi į sodininkystę. „Niekada aklai neeksperimentavau, visada konsultavausi su mokslininkais. Šiandien, pavyzdžiui, daug bendraujame su Sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslo darbuotojais, stengiuosi nepraleisti jų organizuojamų seminarų ir paisyti jų rekomendacijų, – teigia ūkininkas. - Džiugu, kad sūnus liko šalia – pasistatė savo namus ir šiandien sėkmingai darbuojasi trisdešimties hektarų ūkyje. O tie, kurie anuomet šaipėsi iš mūsų pasiryžimo ūkininkauti, kai kurie atvyksta darbo prašyti, – sako F. Šlėvė. – Taip per dvidešimt penkerius metus viskas pasikeitė. Skųstis neturiu kuo. Būna, pasilypėju ant kalniuko, nuo kurio toliau matyti, apžvelgiu laukus, kiemą  ir toks gerumas širdyje randasi...“

Elena RINKEVIČIENĖ „ŪP“ korespondentė

 Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.