Lietuviškos braškės pralaimi

Pastaraisiais metais Lietuvoje didėja veislinių braškynų ir pavienių augintojų braškių plotai. Oficialios statistikos apie išauginamą braškių kiekį nėra, nes daug produkcijos realizuojama turguose arba tiesiai iš ūkių. Tačiau lietuviškų braškių augintojai neslepia – konkuruoti su įvežtinėmis braškėmis tampa vis sunkiau, o apie valstybės paramą galima tik pasvajoti.

Dirba ir galvoja

Anykščių r. veikiančio uogininkystės ūkio „Anykščių braškės“ vienas iš šeimininkų Paulius Jurelė įvardijo lietuviškų braškių privalumą – šviežumą. Anot pašnekovo, jie džiaugiasi, kad yra žmonių, perkančių tik lietuviškas uogas. Jei tokių nebūtų, būtų sudėtinga. „Būdami bendroje Europos Sąjungos (ES) rinkoje mes visada jausime konkurenciją. Jei jos nebūtų, be abejo, mums taptų lengviau. Tačiau to išvengti nepavyks. Dirbdami kiekvieną kartą galvojame, kaip viską geriau padaryti, kad būtume konkurencingesni. Visada yra visokių variantų, bet konkuruoti su kitų šalių braškių augintojais būtų sudėtinga, nes ten viskas yra kitaip“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė P. Jurelė.

Pernai Anykščių r. ūkininkai Adas Gabrilavičius ir Žilvinas Augustinavičius atidarė parduotuvėlę Zaviesiškyje. Joje parduodamos A. Gabrilavičiaus šiltnamyje išaugintos braškės, kurių kaina siekia apie 12 Eur/kg. Uogos parduotuvėje neužsiguli. Didžiąją dalį uogų ūkininkas parduoda iš ūkio, jas perka restoranai ir privatūs žmonės, kuriems uogos nuvežamos iki namų.

„Šiuo metu rinkoje mažmeninė braškių pardavimo kaina – 12 Eur/kg, didmeninė – apie 8 Eur/kg. Bet ji kiekvieną dieną mažėja. Kiek turime braškių, tiek parduodame, nes mes esame nedideli, turime tik porą šiltnamių. Todėl nepatenkiname visų vartotojų norų. Jei būtume didesni, reikėtų daugiau darbo įdėti realizacijai. Manau, kad pardavimų vadybininkai atrastų, kur jas realizuoti“, – atviravo A. Gabrilavičius. Kalbėdamas apie lietuviškų uogų pardavimus, jis pabrėžė, kad vartotojai patys turi galvoti, kur generuoti savo pinigus, ar juos skirti savo valstybei, ar kitai. „Bet kokiu atveju mes pateikiame aukštesnės kokybės produktą, kuris nėra transportuojamas keletą parų, kas uogoms yra didelis iššūkis. Beje, transportuojamos uogos dar būna ir apdorojamos“, – tvirtino ūkininkas.

Renkasi vartotojai

Ukmergės turgavietėje sūnaus Laisvydo auginamas braškes pardavinėjantis Alvaidas Ungurys pastebėjo, kad graikiškų ir lenkiškų uogų yra vos ne ant kiekvieno kampo, o lietuviškų tenka ieškoti su žiburiu. „Lietuviškų uogų tiesiog reikia paragauti. Tuomet pirkėjai patys teiraujasi, kur jų galima įsigyti. Ne tik uogų skonis žavi valgytojus, bet ir kvapas, kurį galima iš tolo užuosti. Žmonės klausia, kas čia kvepia braškėmis?“ – lietuviškų braškių pardavimo paslaptis išdavė vyras.

Jis prasitarė, kad turgavietėse pasitaiko pirkėjų, pardavinėjančių atvežtines braškes, tačiau tvirtinančių, kad jos yra lietuviškos. „Pirmųjų braškių, kurias pardavinėjome gegužės pradžioje, kilogramas kainavo 12 Eur. Jas pakavome po pusę kilogramo. O graikiškos braškės kainavo 4 Eur/kg. Žmonės, kuriems lietuviškos uogos yra per brangios, jų nepirkdavo. Jie rinkdavosi graikiškas, nupurkštas chemija. Kurie supranta, perka lietuviškas“, – ŪP kalbėjo Alvaidas.

Stambiausias Ukmergės r. braškių augintojas Vladas Guzelis tvirtino, kad konkuruoti su atvežtinėmis uogomis kasmet darosi vis sunkiau, nes produkcija iš šiltesnių kraštų pradedama tiekti anksti ir žemomis kainomis. „Braškių importas jokio stimulo dirbti geriau nebeduoda, nes braškių užauginimo savikaina yra aukšta, reikalaujanti daug rankų darbo. Šis verslas nebeguodžia. Apie praėjusius laikus galima tik pasvajoti. Iš 10 ha ploto dabar sunku išgyventi. Uogas aukštesne kaina realizuoti sudėtinga. Parduodame jas už savikainą arba žemiau savikainos. Todėl net nežinau, kaip pavadinti tokį verslą. Kad pirkėjai pirktų vietinę produkciją, o ne atvežtinę, taip nebus“, – mintimis pasidalijo V. Guzelis.

Valstybei nereikalingi

Ilgametę braškių auginimo patirtį turintis Kauno r. ūkininkas Audrius Giraitis teigė, kad šviežios, kokybiškos uogos privalo turėti savo kainą. Lietuviai negali pigiai užauginti braškių, todėl negali ir konkuruoti su atvežtinėmis uogomis. Kuomet prekybos centruose pavasarį kilogramas braškių kainuoja po 3 Eur, niekam nekyla klausimų, kokios kokybės uogos važiuoja į Lietuvą.

„Kaip pavyzdį pateiksiu Prancūziją. Jei šios šalies ūkininkai nuomojasi žemes kitose šalyse, jie už tai gauna dideles išmokas. Mes pasigendame subsidijavimo. Mūsų valstybė galėtų subsidijuoti ūkius pagal išaugintos produkcijos kiekį. Yra žmonių, kurie su žemės ūkio ministru glaudžiai bendrauja, tiesiog kariauja ir bando kažką išgauti uogininkams, bet žinau, kad sunkiai sekasi. Pasigendame valdžios pagalbos“, – atviravo A. Giraitis.

Ne vieną dešimtmetį braškių ūkį prižiūri šiauliečiai ūkininkai Ineta ir Dainius Servos. „Konkuruoti su atvežtinėmis uogomis nėra lengva. Tačiau tai priklauso ne nuo mūsų. Esmė yra mūsų valstybės požiūris į vietinę produkciją – jis yra lygus nuliui. Kaip žinia, vietinė produkcija nuo įvežtinės niekuo nesiskiria, tik savo 21 proc. PVM. Daug metų niekas nesikeičia. Kas iš to, kad mes šnekame. Situacija kasmet prastėja ir prastės, kol galų gale bankrutuosime. Niekam neįdomu. Mes valstybei esame nereikalingi“, – nusivylimo neslėpė Ineta.

Daug dviprasmiškų dalykų

Pasak Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Sodininkystės ir daržininkystės instituto (SDI) Sodininkystės technologijų skyriaus vyresniojo mokslo darbuotojo Noberto Uselio, verslinių braškynų produktyvumą ir ekonominį stabilumą nulemia ne tik tinkama veislė ir nepriekaištinga priežiūra, bet ir tinkamai parinktas braškių daigų tipas kiekvienam braškynų veisimo laikotarpiui.

Svarbiausia, kad pasirinkta veislė puikiai derėtų, o uogas pirktų vartotojai. Užsienio šalių augintojai, augindami tas pačias braškių veisles, gauna didesnį derlių, nes ten ilgesnė braškių vegetacija. Lietuvoje tokie derliai neįmanomi. „Paminėsiu konkurenciją dėl pesticidų ir trąšų. Mūsų šalies augintojai neturi tokio plataus pesticidų pasirinkimo kaip lenkai, danai ir kt., nes minėtos šalys priklauso Vidurio šalių grupei, o Lietuva – Šiaurės, – akcentavo N. Uselis. – Pesticidų pasirinkimas mūsų šalyje daug siauresnis, o Lenkijoje – platesnis. Lenkijoje užaugintų ir pesticidais nupurkštų uogų mūsų šalies vartotojams nedraudžiama valgyti, o jei mūsų šalies ūkininkai tais pačiais pesticidais nupurkštų, valgyti būtų draudžiama. Jei kai kurie pesticidai ir leidžiami naudoti mūsų šalyje, tai jie brangesni nei Lenkijoje. Todėl mūsų šalyje braškių auginimas gerokai brangesnis. Kaip tuomet mūsų šalies uogininkai gali konkuruoti? Čia – daug dedamųjų: gamtinės sąlygos, ekonominės ir kt. Mūsų šalis konkuruoja nelygiomis sąlygomis.“

N. Uselis minėjo, kad pagrindiniai mūsų šalies ūkininkų konkurentai – lenkai, savo šalyje puikiai išvystę sodininkystę ir uogininkystę. Be to, lenkų ūkininkai – verslūs. Verslūs ir mūsų šalies braškių augintojai. Tačiau jiems yra ir bus sudėtinga konkuruoti su kaimyninėmis šalimis. „Mūsų augintojų uogos – šviežios, skanios, sunokusios ant kerelių yra maistingos ir sveikos. Todėl lietuviška produkcija turi būti brangesnė ir vartotojas ją pirkdamas tikrai neapsigaus“, – paminėjo Sodininkystės technologijų skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas.

Autorės nuotraukos

Susijusios temos - skaitykite: braškės; parama; lietuviškos braškės; braškynas; braškių ūkis;