Ashburn +19,6 °C Dangus giedras
Trečiadienis, 12 Bir 2024
Ashburn +19,6 °C Dangus giedras
Trečiadienis, 12 Bir 2024

Žiemgaliai – gentis, suklupusi ant valstybės slenksčio

2023/06/03


Pasvalys („Darbas“). Rytiniame Baltijos jūros regione šeštajame amžiuje susiformavo viena pažangiausių baltų genčių – žiemgaliai. Savo gyvavimo zenite jie kūrėsi gana plačioje teritorijoje. Pirmieji žiemgalius savo aprašymuose paminėjo vikingai IX a., tačiau XIV a. šaltiniuose Žiemgalos vardas jau nebeminimas. Ką žinome apie žiemgalius? Kokie buvo šios genties bruožai, savitumai? Straipsnis parengtas remiantis bene geriausios žiemgalių specialistės archeologės prof. dr. Ilonos Vaškevičiūtės ilgamečių tyrinėjimų duomenimis.

Mūšos upė nebuvo kliūtis

Žiemgalių gentis gyveno vidurinėje dabartinės Latvijos dalyje ir šiaurinėje Lietuvoje maždaug iki Mūšos upės. Tiesa, teritorija kito. Ilgai manyta, kad pietinis Žiemgalos pakraštys buvo Mūšos upė. Tačiau nauji tyrinėjimai atskleidė, kad žiemgaliai gyveno ir labiau į pietus. V–VII a. gentis telkėsi teritorijoje nuo Rygos įlankos šiaurėje (kalavijuočių šaltiniai čia mini buvus žiemgalių uostą) iki Mūšos upės pietuose, o VIII–XIII a. apsigyveno ir žemėse į pietus nuo Mūšos. Žiemgalių piliakalnių ir kapinynų paplitimas rodo, kad jų gyventi plotai dabartinėje Latvijoje ir Lietuvoje dydžiu bemaž nesiskyrė. Vakaruose ribojosi su kuršiais, rytuose siauru ruožu siekėsi su sėliais, pietiniai žiemgalių kaimynai buvo lietuviai. Šiaurės vakaruose ir šiaurės rytuose (už Dauguvos) gyveno vienintelė šiuose kraštuose ne baltų gentis – lyviai (finougrai). Šiandien genčių ribas padeda nustatyti tik archeologiniai duomenys (laidojimo įpročiai, įkapės ir pan.), nes rašytinių šaltinių baltų gentys nepaliko.

Kaip minėta, nepastoviausia buvo pietinė žiemgalių riba. Mūša buvo tik laikina kliūtis, vėlyvajame etape genties žmonės kėlėsi toliau į pietus ir pasiekė dabartinio Šiaulių miesto šiaurinį pakraštį, Radviliškio rajono pietinį pakraštį, galbūt netgi dar toliau. Tą įrodo radiniai Radviliškio rajono Taukuočių kaime – X a. moters kape aptiktą įkapių, būdingų žiemgaliams. Kitų gretimų kapinynų tyrimai tik patvirtino šią archeologų prielaidą. Dar vienas būdas nustatyti apytikres VIII–XIII a. Žiemgalos ribas – plačiųjų kovos peilių-kalavijų paplitimas. Juos naudojo ir žemaičiai bei latgaliai, tačiau skyrėsi jų dėjimo į kapą tvarka. Žiemgaliai dėjo kalaviją skersai ant mirusiojo dubenkaulių arba šlaunikaulių. Toks paprotys leidžia aiškiai išskirti genties gyvenamos teritorijos ribas.

Žiemgalos teritorinė struktūra XIII a.

Kiek toli žiemgaliai gyveno vakaruose? Lietuvos archeologai šią ribą ilgai vedė Ventos upe, tačiau ištyrus Pavirvytės kapinyną paaiškėjo, kad žiemgalių gyventas plotas kur kas labiau nutolęs į vakarus, nei manyta, siekia Virvytės upę ir artėja link Mažeikių.

Sunkiausia nustatyti rytinį–pietrytinį Žiemgalos pakraštį. Dabartinio Pasvalio rajonas dar aiškiai žiemgališkas. O štai Kupiškio ir Biržų rajonų „pasienyje“ šią ribą turėtų žymėti Vabalninko apylinkės. Čia rasta atsitiktinių dirbinių, labiau būdingų žiemgaliams nei sėliams. Todėl rytinę žiemgalių ribą galima brėžti nuo Karsakiškio iki Vabalninko ir paskui Apaščios upe iki santakos su Nemunėliu. Nauji tyrimai ateityje šias ribas gali dar pakoreguoti.

Vos aštuoni šimtmečiai istorijos

Žiemgalos teritorijoje palankios gamtinės sąlygos tiek žmonių gyvenimui, tiek žemės ūkiui. Tad neatsitiktinai žmonės rinkosi šias vietas. Kalbant apie laikus iki baltų susiformavimo, pirmieji žmogaus pėdsakai Lietuvos teritorijoje aptinkami tik nuo X tūkst. pr. Kr. Ir tai nebuvo šiaurinė Lietuva, veikiau pietinė ir pajūris. Akmens amžiaus palaidojimų šiaurėje taip pat kol kas neaptikta. Žiemgala negali pasigirti ir vėliau sekusio žalvario amžiaus palikimu, nerasta nei laidojimo paminklų, nei gyvenviečių, tik pavieniai atsitiktiniai radiniai. Tačiau neabejotinai žalvario amžiuje žmonės čia jau gyveno, augino gyvulius, vertėsi žemdirbyste ir tuo, ką duodavo miškas.

Gyvenimas suintensyvėjo išmokus apdirbti geležį. Gausėjo dirbinių, daugiau jų randama ir įkapėse. Tačiau praktiškai iki IV a. laidojimo papročiai mažai tesiskyrė visame rytiniame Baltijos jūros regione. Žiemgalos kraštas archeologinių kultūrų žemėlapyje kaip atskiras darinys nėra išskiriamas. Tik apie 350–450 metus pradėjo išsiskirti atskirų baltų genčių ypatumai. Kitaip tariant, veikiamos daugybės sąlygų, iš vieno kultūrinio arealo pradėjo atskilti mums žinomos atskiros baltų gentys. Šiam procesui ypač svarbūs buvo V–VI a. Tobulėjo įrankiai, didėjo dirbamos žemės plotai, augo gyventojų skaičius, kūrėsi gyvenvietės. Buvusioje pilkapių su akmens vainikais kultūrinėje srityje tuo laiku išsiskyrė kelios giminiškos gentys – žemaičiai, žiemgaliai, sėliai ir latgaliai. Archeologai istorijoje „atranda“ žiemgalius VI a. – tuo metu, kai jie pradeda laidoti plokštiniuose kapuose. Ir nuo to laiko laidojimo papročiai išliko beveik nepakitę iki pat XIII a., kada žiemgaliai kaip gentis nustojo egzistavusi.

Kai XIII a. pradžioje Rygos įlankoje pasirodė vokiečių laivai, jie sudrumstė ne tik vandenį. Baltų gentims netrukus prasidės nelengvas metas. Įkurtas Rygos miestas ir kalavijuočių (Livonijos) ordinas. Misionieriškais tikslais prisidengę vokiečių riteriai plėtė savo valdomos teritorijos ribas į pietus, baltų genčių sąskaita. Ramus gyvenimas pasibaigė, prasidėjo kova už išlikimą. Žiemgaliams teko vienas pirmųjų išmėginimų, kadangi jie gyveno plačioje Livonijos teritorijoje. Gentis laikėsi iki XIII a. pabaigos, kol vis dėlto buvo palaužta. Nuo seno gyventas žemes užkariavo vokiečių ordinas. Didelė dalis žiemgalių, nenorėdami paklusti naujiesiems šeimininkams, paliko savo namus ir patraukė į pietus – į Lietuvos didžiąją kunigaikštystę, ir čia susiliejo su lietuviais. Taip Žiemgala ištuštėjo ir keletui šimtmečių virto dykra. Tik vėliau, išnykus ordino grėsmei, žmonės pamažu vėl apgyveno tas žemes, tačiau jie jau nebuvo žiemgaliai. Šios baltų genties istorija tęsėsi tik beveik aštuonis šimtmečius.

Piliakalnių „badas“

Senovės žmonės paprastai kūrėsi arti vandens telkinių ar kitose geografiškai palankiose vietose. Vanduo teikė maistą, buvo transporto arterija, taip pat apsauginis barjeras priešui. Ypač mėgtos upių santakos, ežerų salos. Arba lygumose iškylančios kalvos, kurias atitinkamai sutvirtinus būdavo įrengiama patogi ir saugi vieta. Neabejotinai buvo sukuriamas tam tikras administracinis modelis, kurio atkurti, deja, jau nepavyks dėl šaltinių trūkumo. Žiemgaliai neturėjo rašto, todėl nepaliko jokio rašytinio pavyzdžio. Archeologiniai duomenys leidžia rekonstruoti tik gyvenimo būdą, bet ne administracinės sistemos principus. Teoriškai galima išskirti stambiausius Žiemgalos teritorinius vienetus, istorikų vadinamus žemėmis. Latvijos teritorijoje tai – Tervetė, Mežuotnė, Sparnenė, Duobė, Duobelė, Upmalė. Lietuvoje – Sidabrė, Žagarė, Šilėnai, Kuliai, Guostagalis, Šimoniai.

Svarbiausias ūkinis ir karinis vienetas buvo piliakalnis. Centras, apie kurį spietėsi paprasti žemdirbiai ir amatininkai. Jie gyveno ir dirbo gyvenvietėse, pernelyg nenutolusiose nuo piliakalnio, nes jį buvo būtina pasiekti grėsmės atveju. Pasirodžius priešui žmonės skubėdavo į pilį ir joje įsitvirtinę gindavosi. Taigi, šiandien senovės gyvenviečių liekanų archeologai visų pirmiausia ieško piliakalnių artumoje. Visose minėtose žemėse neabejotinai buvę po kelis gerai įrengtus piliakalnius, pagrindinis iš kurių stovėjo būtent centrinėje gyvenvietėje. Jos vardu buvo vadinama ir visa žemė kaip administracinis vienetas.

Migonių lobis. Balnelinė antkaklė (sidabras). VII-VIII a. Biržų krašto muziejus „Sėla“

Lietuvos piliakalnių „tėvas“ archeologas doc. dr. Gintautas Zabiela apskaičiavo, jog lietuviškojoje Žiemgaloje piliakalnių yra net septynis kartus mažiau nei vidutiniškai visoje šalies teritorijoje (iš viso jų yra apie 900). Tai dėl lygumų. Kita vertus, ne visi piliakalniai atlaikė žmogaus bei gamtos daromą spaudimą, kai kurie tiesiog neišliko. Latviškoje Žiemgalos dalyje jų daugiau ir įspūdingesnių. Vien ko vertas visos Žiemgalos politinis centras – Tervetė. Arba Mežuotnės piliakalnis ant Lielupės kranto. Iš Lietuvoje esančių kadaise svarbaus centro būta Sidabrės piliakalnyje Joniškio rajone. Jame stovėjusi žiemgalių pilis 1290 m. paskutinė pasidavė vokiečiams. Žiemgaliai mūrinių pilių neturėjo, pastatus rentė iš medžio rąstų, aptverdavo aštriakuolių tvora. Savaime suprantama, gyvenvietės taip pat buvo medinės, dažnai įrengtos paskubomis, nes dėl dažnų antpuolių statyti rimtesnius trobesius tiesiog nebuvo prasmės. Daugeliu atvejų patys gyventojai padegdavo kaimą prieš pasitraukdami gynybai į piliakalnį. Geriausiu atveju buvo panaudojamas molis kaip tvirtesnė statybinė medžiaga.

 

Gražvydas BALČIŪNAITIS/DARBAS

Titulinėje nuotr. – žiemgalių kostiumo rekonstrukcija. VIII a.

Dalintis