Miškais į sodybas ateina paparčiai

VDU Botanikos sodo Ekspozicijų ir kolekcijų skyriaus vadovas Dr. Arūnas BALSEVIČIUS

Ūksmių gyventojas

Lietuvoje aptinkamos 23 paparčių rūšys. Net šešios jų įrašytos Lietuvos raudono­joje knygoje kaip retos ar labai retos, tad ieškoti tokių augalų tenka beveik taip pat atkakliai, kaip ir legendinio jų žiedo. Bet kuris botanikas atlaidžiai šypsodamasis jums pasakys: paparčiai – tai augalai, kurie nežydi, nes brandina ir dauginasi sporomis kaip ir asiūkliai, pataisai bei kiti sporiniai induočiai.

Kalbėdami apie Jonines, dažniausiai įsivaizduojame paupinį jonpapartį (Ma­tteuccia struthiopteris). Tiesa, jį aptiksime ne bet kuriame miške – šis augalas mėgsta gana specifines augavietes, jam reikalingi šaltiniuoti, pelkėti miškai, juodalksnynai, kuriuose jis veši didžiuliais, įspūdingais sąžalynais.

Kur kas dažniau Lietuvoje galima aptikti kitas dvi rūšis: kelminį papartį (Dryopteris filix–mas) ir paprastąjį blužniapapartį (Athyrium filix–femina). Kelminis papartis auga plačialapiuose ir mišriuose miškuose: gražus, įspūdingas, pasiekiantis net metro aukštį. Paprastasis blužniapapartis auga panašiose augavietėse, kaip ir kelminis, bet mėgsta drėgnesnius miškus.

Į dažniausių ir turbūt kiekvienam lie­tuviui matytų rūšių trejetuką patenka smailialapis šakys (Pteridium aquilinum), augantis pamiškėse, miškų aikštelėse. Šis augalas suveši dideliais sąžalynais ir yra iš toli matomas. Vaikštinėdami po pelkes galite aptikti ir pelkinį papartuolį (The­lypteris palustris), jis dažniausiai įsikuria nendrynuose, viksvynuose, supelkėjusių ežerų pakrantėse.

Yra paparčių, kurie auga kalnuose: uolynuose, akmenynuose, pavyzdžiui, kalnarūtės, Lietuvoje įsikuriančios ant senų akmeninių sienų (kapinių, bažnyčių tvorų). Dalis paparčių auga ir pievose – tai nedideli papartukai, kuriuos pastebėti ne taip paprasta.

Papuoš šiaurinę pusę

Nors atskiros paparčių ekspozicijos Bo­tanikos sode Kaune nėra, tačiau surinktoje kolekcijoje 40 įvairių rūšių ir veislių. Be Lietuvoje savaime augančių paparčių, eksponuojame ir nemažai selekcininkų sukurtų jų veislių. Didžiąją kolekcijos dalį sudaro spyglainiai (Polytrichum) ir blužniapaparčiai (Athyrium). Jie suso­dinti ūksmingųjų augalų ekspozicijoje, pakeltose lysvėse, kartu su kitais pavėsį ir šešėlį mėgstančiais augalais, tad čia galima pasisemti idėjų, kaip ir su kuo derinti paparčius gėlynuose.

Pagrindinis patarimas norintiesiems auginti paparčius – nesodinti jų pietinėje ar vakarinėje pusėje. Geriausiai tiks šiaurinė, iš bėdos – rytinė pusė. Daugelis paparčių yra miškų ar net pelkių augalai, tad jiems reikia humusingo dirvožemio.

Alpinariumuose sodinami paparčiai pasmerkti skursti ir atrodo neharmonin­gai, ne savo vietoje ir ne savo aplinkoje. Tokių paparčių, kurie augtų smėlyje, tėra vos keletas, pavyzdžiui, stambialapiai ša­kiai (Pteridium aquilinum), kurie gamtoje puikiai auga smėlingose pušynų ir eglynų pamiškėse, priklauso platesnei ekologinei grupei.

Kraštovaizdžio dizainerė Ligita POŠKUTĖ

Nuo nykštukų iki milžinų

Paparčiai – labai ilgaamžiai, ilgo sezo­ninio dekoratyvumo, puikios struktūros augalai. Kantriausi, stambiausi mano išbandytieji yra žvynuotasis papartis (Dryopteris affi­nis), statesnė jo veislė ‘Pinderi’ ir status bei aukštas Polystichum munitum. Jie neblogai atlaiko sausras be papildomo laistymo, bet žemė turėtų būti kuo puresnė, derlingesnė. Labai gražus vidutinio reiklumo šeriuotasis spyglainis (Polystichum setiferum): stam­bus, šviesus, smulkiai karpytas, augantis plačiu keru. Kiek smulkesnės ir reiklesnės jo veislės ‘Herrenhausen’ ir ‘Dahlem’ yra ypač gražios.

Smulkiausi, bet kartu turbūt gražiausi iš mano išbandytų paparčių – blužniapa­partis (Athyrium otophorum) ‘Okanum’ ir vėlyvasis papartis (Dryopteris erytro­sora) – tai subtilių gelsvų ir oranžinių spalvų, gražios lapo formos paparčiai, kuriuos geriausia sodinti kur praleidžiate daugiausia laiko – kad galėtumėte juos stebėti iš arti. Tačiau kartu tai ir reikliausi paparčiai: jų augimo vieta tikrai turi būti puri, derlinga, taip pat svarbu juos nuolat laistyti.

Vešlūs deriniai

Puikios struktūros paparčiai dera su vi­sais pavėsio augalais: melsvėmis, brunero­mis, tiarėlėmis, vaisginomis, bergenijomis, neužmirštuolėmis, plukėmis, plautėmis, kvapiosiomis krunėmis, žiemėmis, mietvei­nėmis. Labai gražu su epimedžiais, pipir­lapėmis, baltašaknėmis. Kadangi daugelis paparčių pavasarį atželia vėlokai, jie gali dalytis pomedžiu su pavasarį žydinčiais svogūniniais ir šakniagumbiniais augalais (snieguolėmis, pavasariniais erančiais, meškiniais česnakais, margutėmis ir kt.).

Dauguma paparčių kilę iš miškingų vietovių, todėl mėgsta sumedėjusių au­galų kaimynystę. Paparčiams patinka, kai medžiai užstoja tiesioginius saulės spin­dulius ir vėjus, kai rudenį ant jų prikrinta lapų, saugančių juos žiemą nuo šalčio. Dauguma mano išbandytų paparčių yra iš dalies visžaliai ir puošia gėlynus žiemos pradžioje.

Parengė Rūta ANTANAITIENĖ

Živilės Bilotaitės, Ligitos Poškutės, Rūtos Vaitkevičiūtės ir 123rf nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.