Paprastųjų abrikosų pažeidimai

Kaip prisitaikė Lietuvoje?

Abrikosas (Armeniaca) – slyvos (Prunus) genties erškėtinių (Rosaceae) šeimos stambus, iki 12 m aukščio medis, kilęs iš Tian Šanio kalnų. Jo kamieno žievė pilkšvai ruda, lapai kiaušiniški, nusmailintomis viršūnėlėmis. Vai­sius – apvalus, sultingas kaulavaisis. Paplitusios kelios abrikoso rūšys: mandžiūrinis, plikavaisis, sibirinis, plačiausiai – paprastasis abrikosas – Armeniaca vulgaris (Prunus armeniaca).

Iš Vidurinės Azijos arabai abrikosą išplati­no Mažosios Azijos, Kaukazo ir Viduržemio jūros šalyse. Į Graikiją, Italiją šis kaulavaisinis augalas pateko per Armėniją ir ten buvo pa­vadintas armėnišku obuoliu. Tolimuosiuose Rytuose, Kinijoje abrikosai auginami jau kelis tūkstančius metų.

Per daugelį amžių buvo selekcionuota nemažai puikių abrikosų veislių. Kaulavai­sinių augalų selekcininkas Albinas Urbonas 1951–1975 m. tyrė abrikosų aklimatizaciją VDU Botanikos sode. Buvo atrinkti penki perspektyvūs sėjinukai. Nuo 1964 m. per 15 metų VDU Botanikos sodo Pomologijos skyriuje užauginta ir išplatinta ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Baltarusijoje daugiau nei 34 000 medelių sėjinukų. 1983 m. abrikoso sodmenis augino Ukmergės ir Kaišiadorių medelynai. Vilniaus universiteto Botanikos sode abrikosų aklimatizaciją nuo 1999-ųjų tiria dr. Edvardas Meidus. Šiuo metu abrikosų sodinukų (ištveriančių –30 °C temperatūrą) galima įsigyti medelynuose ir kt.

Abrikosai geriau auga laidžiose vandeniui, nerūgščiose, kalkingose dirvose. Vaisiai sunoksta liepą.

Sultinguose vaisiuose yra 27 proc. sacha­rozės, obuolių, citrinų, vyno rūgščių, pektino, krakmolo, mineralinių, rauginių medžiagų, vitaminų C, PP, B grupės, provitamino A, sėklose – 35–50 proc. riebiojo aliejaus, o šiame – oleino ir linolininės rūgšties. Švieži vaisiai valgomi prinokę, konservuojami, šaldomi, džiovinami, gaminami džiovinti abrikosai be kauliukų, kurie labai kaloringi, spaudžiamos sultys. Abrikosuose yra daug geležies, jais gydoma mažakraujystė, iš sėklų gaminamas migdolų vanduo.

Iš žievės paviršiuje išsiskiriančių sakų gaunamas puikus gumiarabiko pakaitalas, vartojamas aliejinėms emulsijoms gaminti. Iš kauliukų kevalų gaminama aktyvuota anglis.

Tyko daug pavojų

Dažnai po šaltų žiemų iššąla nemažai augalų, nors atsparumu šalčiui abrikosai nenusileidžia slyvoms ar trešnėms. Dėl tem­peratūros svyravimų pleišėja augalų žievė, skilinėja kamienai. Vėliau po žieve įsiveisia soprotrofų ir patogeninių grybų, ardančių džiūstančią augalų medieną. Vienas pa­grindinių grybų – paprastoji alksniabudė (Schizophyllum commune), raukšlėtoji plutpintė (Stereum rugosum), paprastasis raudonspuogis (Nectria cinnabarina), juodkotė ugniabudė (Flammulina velutipes), gleivūnai, kelmus puola plokščiasis blizgutis (Ganoderma lipsiense).

Pavasarį medeliai sulapoja ir atrodo sveiki, bet jau birželį, liepą skeletinės ir smulkesnės šakelės bei lapai pradeda džiūti. Iš šakelių ir lapų išskirta nemažai saprotrofinių ir pa­togeninių, ypač Fusarium, Seimatosporium, Alternaria, Stemphylium, Cladosporium, Torula ir kt. genčių, mikromicetų ir bakterijų.

Vasarą, kai bakterijos (Pseudomonas syrin­gae) būna aktyviausios, per žievės įtrūkimus iš abrikosų sunkiasi sakai. Sausros metu bakterijos būna latentinėje fazėje. Bakteri­jos labiau puola augalus, kenčiančius dėl nepalankių augimo sąlygų, o ypač, kai jie pasodinti sunkiose dirvose.

Drėgnesnėmis vasaromis dar ant šakų kabantys vaisiai būna apnikti moniliozės arba su raudonomis dėmėmis. Tokie vaisiai greičiau nukrenta, o tose raudonose dėmėse pradeda vystytis puvinius sukeliantys Aspergillus, Botrytis, Fusarium, Penicillium, Trichothecium genties grybai. Lapus puola kokomikozės Coccomyces hiemalis (Blume­riella jaapii) ir šratligės – Clasterosporium carpophilum (Stigmina carpophila) su­kėlėjai. Šioms ligoms plisti labai palankūs drėgni orai, dažni lietūs, kai ilgai išsilaiko labai didelis santykinis oro drėgnis.

Kaip matome, neprisitaikę prie aplinkos sąlygų abrikosai nukenčia nuo grybinių ir bakterinių ligų sukėlėjų. Literatūros duome­nimis, abrikosus pažeidžia 67 rūšių grybinių, 3 – bakterinių ligų sukėlėjai, juos puola virusai ir fitoplazmos bei nematodai. Tad labai svarbu laikytis sanitarinių priemonių, surinkti pažeistus lapus, vaisius.

Dr. Banga GRIGALIŪNAITĖ, dr. Antanas MATELIS, dr. Daiva BUROKIENĖ

Bangos GRIGALIŪNAITĖS nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.